Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Toks nuolankumas nevisiškai įtikino popiežių, todėl Ransė manė privaląs pasiaiškinti. „Trapistų vyresnieji, – pasakė jis, – kreipdamiesi į pasaulietinius teismus, niekada nesiekė išvengti bažnytinės jurisdikcijos.“ Tai delikati pozicija, kuri vėliau leido Ransė užsitikrinti palankius Liudviko XIV sprendimus. Nutarta, kad Jo Šventenybė kardinolų kongregacijai paves ištirti reguliariųjų observantų bylą. Ransė patenkintas atsisveikino; jis rašė pasidavęs visus žmones Vatikane ištinkančiai iliuzijai: „Jo Šventenybės audiencija truko pusantros valandos; Jo Šventenybė parodė tiek palankumo ir gerumo, kad neįmanoma norėti daugiau.“

Ransė aplankė tėvą Bona, kuris, ir tapęs kardinolu, liko jam draugiškas. Popiežius paskyrė įgaliotinius, turinčius išnagrinėti bylą. Aistringas neturto ir menkumo troškimas Romoje atrodė tarsi pamišėlio svaičiojimai. Ransė buvo pranešta, kad jis negaus to, ko norėjo, kad mėsos valgymas arba nevalgymas laikomas nereikšmingu dalyku siekiant Dievo šlovės. 1665 metų pradžioje Ransė sužinojo, kad kardinolų sprendimai jam nepalankūs, o iš Prancūzijos gauti laiškai tiktai pakenkė; taigi jis apsilankė Vatikane, iš kur laiminamas miestas ir pasaulis, bet pats ten nebuvo palaimintas.

Reikalas, dėl kurio kreipėsi Ransė, niekam nepatiko: elgetiškas gyvenimas Romos kardinolams nebuvo priimtinas. Viena vertus, įprastinės regulos besilaikantys vienuolių ordinai atsisakė priimti pataisas; reformatoriai buvo vadinami kone schizmos siekiančiais keistuoliais; iš didžiųjų Romos vienuolijų griežtai regulai pritarė tik keletas niekam nežinomų Peršo slėnio vienuolių. Ransė nepagelbėjo nė Onos Austrės protekcija; įžvalgūs italai suprato, kad Liudviko XIV motina merdėja, o Romoje mirtis padaro galą bet kokiai įtakai, net ir valdovų. Todėl Ransė, matydamas tokią nesėkmę, susiruošė atgal pas trapistus. Vos jam išvykus iš Romos jo sumanymas buvo pavadintas prancūzišku pasiutimu – una furia francese: taip tame krašte apibūdinama mūsų drąsa. Atvažiavęs į Lijoną tuojau pat parašė:

„Visi mano artimieji apie mane galvoja vienodai; vakar aš gavau laišką, kuris būtų jus nustebinęs, jeigu jūs būtumėte jį pamatęs. Vis dėlto mano pasitraukimas paspartino cistersų vyresniojo išvykimą iš Romos; nors jis mums buvo didžiausia kliūtis, bet jautė pareigą lydėti mane į Prancūziją; mūsų teisėjų galvose jis įtvirtino tam tikrą požiūrį į mūsų reikalą.“

Prijero abatas, išgirdęs apie Ransė parvykimą, 1665 metų vasario 24 dieną jam įsakė grįžti į Italiją. Ransė pakluso, nors buvo įsitikinęs antrosios kelionės nereikalingumu. Vienas žmogus norėjo padovanoti Ransė piniginę su keturiasdešimčia luidorų; Ransė tepaėmė keturiolika.

Apeninų kalnynai vėl išvydo tą keliauninką, kuris nerašė nei atsiminimų, nei dienoraščio. Montė Luko vietovėje, žalialapių ąžuolų miškuose, Ransė galėjo matyti baltus vienuolynus, tuo metu jau apgyventus vienuolių, kur gerokai vėliau užsidarė ir grafas Potoskis 36. Ransė lydėjo brangūs atsiminimai, bet tokią kelionę jis atliko pirmą kartą; jis nebuvo kaip Kamoensas 37septyniolika metų ištremtas į pasaulio kraštą, – tai puikiai papasakojo ponas Manjenas; jis negalėjo nuo laivo denio sušukti žvelgdamas į priešais stūksančias Bab el Mandebo uolas: „Ponia, apie jus klausinėju vėjų, padvelkiančių iš jūsų krašto, klausinėju paukščių, regėjusių jus.“ Tikėjimo dvelksmas ir angelų balsai atnešdavo Ransė tik atgailos prisiminimą. 1665 metų balandžio 2 dieną naujojo krikščionių legiono karys įžengė į tą pretorių apleistą karo lauką, kur tiktai laksto kiaunės ir šiurkščios žolės auga ant sienų. „Roma, – sako Montenis, – vienintelis toks bendras, visuotinis miestas! Norint tapti šios valstybės valdovu, tereikia būti krikščionimi. Šioje žemėje nėra kitos tokios vietos, kurią dangus laikytų apglėbęs su tokiu palankumu ir pastovumu; čia net griuvėsiai šlovingi ir didingi.“

Ransė atėjo į Vatikaną, nusivylęs kopė tuščiais didžiaisiais laiptais, nuo seniausių laikų numindžiotais daugybės kojų, ant kurių daugybę kartų buvo skelbiamas pasaulio likimas. Įteikė kardinolams prašymą. Vienas kardinolas pratrūko: jį supykdė neturto reikalavimas. Abatas de Ransė atsakė: „Monsinjore, mane prabilti verčia ne įkarštis, bet teisingumas.“

Pjeras Le Nenas rašė: „Tas didis vyras reikalus tvarkė tarsi angelas, romia širdimi ir visiškai paklusdamas dangaus įsakymams.“

1664 metais Ransė pirmą kartą atvyko į Romą, antrą – 1665 metų balandį, valdant popiežiui Aleksandrui VII – Fabijui Kidžiui. Dar nebuvo pamiršta ambicingosios donos Olimpijos įtaka Inocentui X 38; pakėlus krėslą matyti išstovėta žymė. Iš Pamfilio giminės teliko šio vardo vila. „Pats Aleksandras VII, – rašė kardinolas de Recas, – kalbėjo mažai, bet tai, ką jis pasakydavo, buvo pasverta ir išmintinga, savio col silentio.“ 39

Kitus kartus lankydamasis Romoje, kardinolas de Recas suprato klydęs, suvokė, kad Kidžis buvo ne kažin kas. Kidžį išrinkus popiežiumi, Barijonas koadjutoriui kalbėjo: „Buvau nutaręs suskaičiuoti karietas, kad tą patį vakarą pasakyčiau tikslų skaičių ponui de Lionui: iš raguotojo nereikia atimti šito džiaugsmo.“ Štai tokias kalbas, tokią politiką ir tokius papročius aptiko Ransė ant šventųjų apaštalų kapo. Inocentas X buvo pasmerkęs penkias prielaidas 40. Aleksandras VII pakeitė kelis „Formuliaro“ 41žodžius. Karalius Liudvikas XIV pritarė šiems pakeitimams, bet kartu pareikalavo, kad priešais buvusią korsikiečių sargybos būstinę būtų pastatyta piramidė, kaip hercogui de Kreki padaryto įžeidimo satisfakcija; toji piramidė buvo nugriauta tik popiežiaujant Klemensui IX. Aleksandras VII kanonizavo šventąjį Pranciškų Salezietį, įsteigė naują biblioteką ir pats kūrė. Jis parašė eilėraščių rinkinį, pavadintą „Philomati Musae juveniles“ 42. Tai jo vienintelė sąsaja su Anakreonto eilėraščių leidėju, nebent ja laikytume karstą, kurį tądien, kai buvo iškeltas į popiežiaus garbę, liepė pakišti po lova.

Kol Ransė keliavo į Lijoną, kardinolas de Recas buvo spėjęs grįžti į Romą. Jis palankiai sutiko bičiulį atsivertėlį ir privertė jį apsistoti savo namuose. Iš koadjutoriaus viešnagės Romoje Ransė negavo jokios naudos, nebent jam išrūpino kelias nenaudingas popiežiaus audiencijas. Aktyvus frondos vado vaidmuo išseko; viskam, kas randasi iš žmogaus prigimties menkystės, ateina galas.

Kardinolas de Recas buvo žemaūgis, tamsaus gymio, negražus, negrabių rankų; jis nemokėjo tinkamai apsirengti. Kunigaikštienė de Nemūr patvirtina Talemano de Rėo pateiktą Reco portretą. Jos žodžiais, „persirengęs koadjutorius atėjo pas kardinolą Mazarinį. Ponas princas, sužinojęs apie šį vizitą, pasiteiravo kardinolo, kuris jam labai juokingai nupasakojo ir patį koadjutorių, ir jo raitelio kostiumą, ir baltas plunksnas, ir šleivas kojas; šitaip prajuokinęs princą jis dar pridūrė: jeigu koadjutorius antrą kartą ateitų persirengęs, jis perspėtų princą, kad šis pasislėpęs galėtų pasižiūrėti į koadjutorių ir iš jo pasijuokti“.

Kardinolo de Reco portretuose nieko bjauraus nepamatysime: jo veidas toks pat arogantiškas kaip pono de Taleirano, bet protingesnis ir ryžtingesnis negu Oteno vyskupo.

Kardinolas, gimęs Monmirajyje 1644 metų spalio mėnesį florentiečių šeimoje, suvaidinusioje tam tikrą vaidmenį šventojo Baltramiejaus įvykiuose, nepasižymėjo tomis dorybėmis, kurias jam stengėsi įdiegti jo mokytojas šv. Vincentas Paulietis; vis dėlto tais laikais žmogaus niekšystė ėjo drauge su jo kilnumu, ir kardinolas išsaugojo šiokį tokį jį nulipdžiusios rankos įspaudą. Recas sukūrė tragediją „Fjesko sąmokslas“, ir kardinolas de Rišeljė apie jį pasakė: „Tai pavojingas protas.“ Kardinolo mantijos pranašumas – tai dvaro aplinkos žmogui suteikiama nepriklausomybė. Recas rodė pagarbą kiekvienam buvusiam partijos vadui; šią veiklą buvo išaukštinęs rašydamas apie Plutarcho „Paralelines biografijas“; ilgus metus antika lepino Prancūziją. Jis sakė, kad Cezaris, būdamas jo metų, turėjo šešis kartus daugiau skolų negu jis; taigi reikėjo tiktai užkariauti pasaulį, ir Recas užkariavo Bruselį 43ir tuziną miestelėnų, o hercogas de La Rošfuko jo paties vos nepartrenkė durimis.