Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Ransė vis dar nesijautė tikras dėl savo sprendimo. Iš Persenės pasikvietė du brolius observantus, kurie atvykę įsikūrė Trapistų vienuolyne.

1662 metų lapkričio 1 dieną nutikęs įvykis nulėmė Ransė apsisprendimą. Ką tik baigta remontuoti vienuolyno celė sugriuvo ir vos jo neužmušė. „Štai, – sušuko jis, – kas yra gyvenimas!“ Jis tuojau pat pasitraukė į bažnyčią. Išgirdo giedant psalmę: „Qui confidunt in Domino“ 33. Ir tarė sau pritrenktas staiga nušvitusios minties: „Ko man baimintis vienuolių luomo?“ Jo dvasios prieštaravimai pranyko.

Ransė išvyko į Paryžių gauti karaliaus leidimą atkurti Trapistų vienuolyno regulą. Keletas šventųjų vyrų bandė jį atkalbėti nuo šio sprendimo. Generaliniam Prijero reguliariųjų observantų vikarui jis pasakė: „Aš nerandu kitų durų, tiktai vienuolyno, į kurias galėčiau pasibelsti, kad sugrįžčiau prie Dievo; po visų nelaimių ir pakrikimų neturiu kitos išeities, kaip užsikabinti krepšį ir apsivilkti ašutine bei širdies kartėliu atpirkti savo praėjusias dienas.“

Abatas jam atsakė: „Aš nežinau, pone, ar jūs gerai suprantate, ko prašote: „nescis quid petis“. Jūs – kunigas, Sorbonos daktaras, jūs užimate aukštą padėtį; mėgavotės rafinuotumu ir prabanga, esate įpratęs plačiai gyventi ir skaniai pavalgyti; netrukus galite būti paskirtas vyskupu; jūsų būdas be galo nepastovus, o norite tapti vienuoliu; Bažnyčioje tai yra žemiausias, asketiškiausias, nematomiausias ir net labiausiai niekinamas luomas. Nuo šiol jums teks gyventi liejant ašaras, triūsiant, meldžiantis ir vien mąstant apie nukryžiuotąjį Jėzų. Rimtai pagalvokite apie tai.“ Tada abatas de Ransė atsakė: „Tiesa, aš esu kunigas, bet iki šiol mano gyvenimas neatitiko mano būdo; aš esu daktaras, bet neišmanau net krikščionybės abėcėlės; aš šį tą reiškiu visuomenėje, bet buvau panašus į tuos pakelės stulpus, kurie nukreipia keleivius, bet patys niekada nepajuda iš vietos.“

Abatas buvo įtikintas.

Keliuose pono Kuzeno man maloniai perduotuose laiškuose Ransė aprašo, kokius sunkumus jam tuo metu teko įveikti. Keturi pirmieji laiškai apima 1661–1664 metus, jie skirti Aleto vyskupui:

„Man pačiam nuostabu, – rašo jis, – kaip drįstu stoti į luomą, kuriam reikalingos tiktai pasaulį paniekinusios sielos, ir kaip aš, kurio širdyje siaučia aistros, trokšte trokštu apsimarinti. Monsinjore, prašau jus melsti Dievą už mano atsivertimą, amžinai nulemsiantį mano ateitį; kad man, daugybę kartų paneigusiam krikšto pažadus, Dievas duotų malonę taip ištikimai laikytis būsimų įžadų, kurie yra tarsi pirmųjų atnaujinimas, kad šitaip ištaisyčiau praėjusio gyvenimo paklydimus.“

1663 metų balandžio 13 dieną Ransė draugams rašė: „Esu įsitikinęs, kad jūs nustebsite, kai sužinosite apie mano priimtą sprendimą visą likusį savo gyvenimą paskirti atgailai. Jeigu manęs neslėgtų nuodėmės, tai ištisi šimtmečiai mano trokštamos būsimos ateities niekaip negalėtų atsverti mano ligšiolinio gyvenimo.“

Prijero abatas pirmiausia kreipėsi į karaliaus motiną, kad gautų valdovo leidimą abatui Ransė atkurti vienuolyno regulą. Liudvikas XIV patenkino prašymą, bet su sąlyga, kad po paskirtojo abato mirties vienuolynas grįžtų prie ankstesnės tvarkos. Karalius siekė, kad sudaromos sutartys būtų patvirtintos aukščiausiu lygiu. 1663 metų gegužės 10 dieną Ransė išduotas leidimas buvo išsiųstas į Romą popiežiaus patvirtinimui. Komenžo vyskupas, sužinojęs apie Ransė noviciato pradžią Persenės vienuolyne, nuvyko pas jį ir pareiškė būgštaująs, kad jo įkarštis nenuvestų taip toli, kur niekas neįstengtų juo sekti. Abatas atsakė, kad sutramdys savo entuziazmą, ir taip apgavo vyskupą; tai buvo panašu į dviejų kareivių susitikimą: vienas mokėjo įvertinti pavojų, kitas jo visiškai nepaisė.

Dar 1662 metais Ransė buvo nuvykęs į Trapistų vienuolyną ir susipažinęs su savo būsimos amžinos vienatvės vieta. Atkreipė dėmesį į senosios Peršo girios glūdumose telkšančias kūdras, kurių daugelio šiandien nebėra. Visur matė plačius, vandens paviršiuje tarsi kilimas plūduriuojančius augalus ir girdėjo kartkartėmis suklykiančius vandens paukščius. Svarstė, ar pasirinkti šį gūdų prieglobstį, ar savo Bulonės vienuolyną, kuris jam patiko, nes buvo įsikūręs netoli jūros esančiuose miškuose; galiausiai pasirinko trapistus, pajutęs paslaptingą ryšį, siejantį religijos teikiamą vienatvę ir vienišą praėjusį gyvenimą. Kartu pasikvietė abatą Barberi.

Tomis dienomis Ransė Aleto vyskupui rašė: „Gyvenime aš tesu menkai prisirišęs ir prie to, ką palieku, ir prie visų pasaulio reikalų, bet nepajėgiu atsikratyti savęs, nes visur, kur tik būnu, jaučiuosi esąs vargšas, toks buvau visada; todėl prašau jus melsti Dievą už mano atsivertimą.“

Mes jau žinome, kad Aleto vyskupas nebuvo patikimas vadovas. Draugas, į kurio ranką jūs rėmėtės, pirmame posūkyje, būdingoje to laiko doktrinų sumaištyje, paliko jus vieną.

Pajutęs, kad jį supa neryžtingi palydovai, Ransė apsisprendė: pasitraukė iš kariuomenės gretų, išėjo iš rikiuotės; pabėgęs iš kartu su juo nespėjančios armijos, iš Paryžiaus jis išvyko tiesiai į Persenę susipažinti su naujuoju gyvenimo būdu, kurio ketino imtis. Persenės vienuolyno abatas jį sutiko džiugiai, bet būgštavo. Baigiantis penktajam noviciato mėnesiui Ransė susirgo liga, apie kurią užsimena laiškuose, ilgai slepiama liga, tuo pavojingesne. Gydytojai jam pranašavo mirtį, jeigu neatsisakys vienuoliško gyvenimo; abatas laikėsi savo, liepė pervežti jį pas trapistus ir pasveiko. Grįžęs į Persenę parašė Aleto vyskupui: „Baigiasi mano išbandymų laikas, bet širdis kupina netikrumo. Aš nepajėgiu suprasti, iš kur mano drąsa stoti į tokį kelią, kuriam reikalingos amžinai pasaulį paniekinusios sielos, ir kaip drįstu apsimarinti, kai manyje tebesiaučia aistros.“

Jis galutinai atsisveikino su pasauliu. Su nauju pasiryžimu nukreipė žingsnius Dievo Sūnaus link, ir to kelio galas buvo kryžius.

Per visą noviciato laiką jis stengėsi būti naudingas savo ordinui. Šampanės vienuolynas jau buvo reformuotas. Vienuoliai tam priešinosi, bajorija juos palaikė; čia dar nebuvo užgesusi maišto dvasia, reikėjo padaryti netvarkai galą. Tos neramios dienos sudrumstė Ransė noviciatą, jis buvo priverstas ateiti į pagalbą reguliariesiems observantams. Markizo de Vasė vadovaujami dvidešimt penki bajorai apsistojo vienuolyne medžioklės pretekstu, bet iš tiesų siekdami iš ten išvyti reformos šalininkus. Atvykęs Ransė pasiteiravo, kokie tų bajorų ketinimai; jį atpažino Vasė, kuriam Ransė kadaise buvo padaręs svarbią paslaugą. Vasė pribėgo prie jo, pabučiavo ir sutiko palikti vienuolius ramybėje.

Abatui grįžus į Persenę, priorui kilo mintis pasiųsti jį į Turenę, nors Ransė noviciatas dar nebuvo pasibaigęs. Postulantas atsisakė paklusti taręs, kad toji išvyka pastatys jį į „pavojus“. Biografas du kartus pavartoja šį žodį jo nesuprasdamas: paaiškinti galima tuo, kad pakeliui į Turenę driekėsi jau parduotos Vereco valdos, ir Ransė gresiantys pavojai buvo prisiminimai. Jo pasipriešinimo nustebintas prioras Prijero abatui parašė, kad naujasis vienuolis jam atrodė esąs žmogus, klausantis tiktai savo nuomonės. Prijero abatas panoro pasikalbėti su Ransė, šis atvyko pas jį, įsikūrusį už keturių mylių nuo Paryžiaus. Abatas liko sužavėtas didžiojo vienatvės šalininko, nes Le Butijė elgesys beveik nesiskyrė nuo tikrojo nusižeminimo, nors jo askezėje dar girdėjosi aukštuomenės žmogaus gyvenimo aidas.

Prieš Persenėje duodamas įžadus, Ransė sugrįžo pas trapistus ir perskaitė savo testamentą, kuriuo vienuolynui perdavė viską, ką dar turėjo. Apgailestavo, kad dėl savo nerūpestingumo daug ką išeikvojo; pareiškė kalbąs gerai apsvarstęs ir apgalvojęs; patvirtino, kad jo išpažintis yra tokia nuoširdi, tarsi stovėtų prieš Jėzaus Kristaus teismą; visus savo baldus, o pirmiausia – knygas, paliko broliams. „Jeigu dėl nenumatytų įvykių, – sakė jis, – trapistai atsisakytų reformos, aš perduosiu savo biblioteką Paryžiaus ligoninei, kad ją pardavus būtų pagelbėta vargšams ir ligoniams.“