Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Trapistų vienuolynas buvo neįtvirtintas, ne taip, kaip kiti vienuolynai, kurių abatai, kaip Paryžiaus Abonas, šauniai gindavosi su savo vienuoliais; per du anglų puldinėjimų Prancūzijoje šimtmečius trapistai daug kartų buvo nusiaubti, taip pat ir 1410 metais.

Bažnytinių beneficijų sąrašuose nurodoma, kad Trapistų vienuolynui priklausė Raudonosios žemės, Grimonaro miškai, kelias link Bėruto ąžuolo, Viržynės, Devynios kūdros ir iš jų ištekantys upeliai. Kokiomis vietomis vingiavo kelias Bėruto ąžuolo link? Iš kur radosi legenda apie tą ąžuolą, jo metamo šešėlio nepranokusi legenda? Ar iki pat horizonto besidriekiantys viržynai yra tie patys, kurie minimi beneficijų sąrašuose? Aš neseniai ten vaikštinėjau; man, Bretanės vaikui, patinka landai, jų skurdūs žiedeliai yra vieninteliai, kurie kada nors puošė mano švarko kilpelę. Galbūt štai ten stūksojo pilaitė, kurios savininkė stūmė dienas liedama ašaras, laukdama vyro, drauge su abatu Herbertu negrįžusio iš Šventosios žemės. Kokie žmonės čia gimė, mirė, liūdėjo? Tyla! Aukštai danguje paukščiai skrenda į kitus kraštus. Peršo miško liekanose akys ieško varpinių griuvėsių; matyti nebent kelios šiaudais dengtos varpinėlės, nors jų din dan dar kviečia vakaro maldai; rūke neišgirsi skambančio Obrako varpo, vadinamo Dingusiųjų varpu: jis rodo kelią paklydusiems, errantes revoca. Jūs jau nebeatgimsite, senieji papročiai, o jeigu ir atgimtumėte, ar rastumėte savo dulkėmis pavirtusį žavesį?

Benediktinų vienuolynuose yra saugomi „lankytojų kortelėmis“ vadinami protokolai, kitaip – tikrinimų ataskaitos; 1685 metų vizitinę kortelę pasirašė Val Rišė abatas Dom Dominykas. Protokole aprašyta Trapistų vienuolyno būklė iki Ransė reformos: durys nerakinamos nei dieną, nei naktį, į vienuolyną laisvai patenka ir vyrai, ir moterys. Prieangis toks tamsus, kad labiau panėši į kalėjimą, o ne į Dievo namus. Prie sienos pritvirtintos kopėčios; jomis užlipama į viršutinius aukštus suskeldėjusiomis ir supuvusiomis grindimis; ten vaikščioti gana pavojinga. Vienuolyno viduje matyti įdubęs stogas, į kurį kaskart prilyja; stogą remiantys stulpai pakrypę, o priimamosiose patalpose laikomi arkliai.

Iš vienuolyno valgyklos buvo likęs tik vardas. Vienuoliai ir pasauliečiai čia susirinkdavo pažaisti kamuoliukais, kai kaitra arba blogas oras jiems neleisdavo to daryti lauke.

Miegamasis visai apleistas, čia prisiglausdavo nebent naktiniai paukščiai; toji patalpa buvo neapsaugota nuo krušos, lietaus, sniego ir vėjo; broliai šiaip ar taip įsitaisydavo ten, kur pakliuvo.

Bažnyčia atrodė neką geriau: grindų plokštės suskeldėjusios, akmenys ištrupėję, griūvančios sienos. Varpinė buvo benuvirstanti; skambinant varpais ji visa drebėdavo.

Aplink Trapistų vienuolyną nebuvo jokio upelio, tik kiek akys užmato viena su kita susisiekiančios kūdros; jokios pievos, tik prižėlusios kūdrų pratakos; tokioje aplinkoje galėjo ištverti nebent tie, kurie ieškojo mirties. Slėnį tirštai apgaubdavo kylantys garai. Ransė rašė poniai de Giz: „Sunkiai tikėtina, kad aš, būdamas tokio amžiaus ir kvėpuodamas šios vietovės oru, išsivaduočiau iš visų savo nepatogumų; dėl to reikia kaltinti pačią šalies padėtį. Dievas panoro mus čia įkurdinti, jis gerai žinojo, su kokiais blogumais susidursime; argi svarbu, kur gyventi, nes vis tiek reikės mirti!“

Dom Le Nenas pasakoja, kad „vienuolyną buvo apgulusios netyrosios dvasios, jos mito čia viešpataujančiomis nedorybėmis. Tų dvasių ten gyveno ištisi pulkai, ir neatsirado nė vieno, kuris jas išvaikytų“.

Dom Felibjenas šiam vaizdui suteikė gyvybės, atkreipęs dėmesį į krikščioniškų apeigų atgimimą.

„Įėjęs pirmiausia pamatai virš vienuolyno durų užrašytus šiuos Jeremijo žodžius: „Sedebit solitarius et tacebit.“ 31

Bažnyčia niekuo nepasižymi, nebent vietos šventumu; ji pastatyta labai savotišku gotikiniu stiliumi, čia nėra nieko didingo ir dieviško; iš choro pusės ji primena užpakalinę laivo dalį.

Tačiau tikrai verta atkreipti dėmesį į tai, kaip vienuoliai laiko mišias: jūs girdite, kaip jie skardžiais balsais pakylėtai šlovina Dievą. Niekas taip nesujaudina širdies ir nenuskaidrina dvasios, kaip jų giedamos ankstyvosios mišios. Bažnyčią apšviečia tik viena, priešais didįjį altorių kabanti lempa, todėl siela, veikiama tamsos ir nakties ramybės, prisipildo šventos psalmių eilutėse išlietos paguodos. Vienuoliai sėdasi, stojasi, klaupiasi, lenkiasi iki žemės taip didžiai nusižeminę, jog akivaizdu, kad jie labiau klauso dvasios negu kūno.“

Pagal vieną Trapistų vienuolynuose aptinkamą šventojo Bernardo įrašą Diusi 32sukūrė šias gražias eiles:

Kai abatas de Ransė pradėjo savo vienuolyno reformą, jo broliai tebuvo vienuolių griuvenos. Jų buvo likę septyni, pertekliaus ar stokos sugadintų atsiskyrėlių saujelė. Vienuoliai jau seniai buvo nusipelnę priekaištų. Dar XI amžiuje Adalberonas pareiškė, „kad vienuolis pavirto kareiviu“. Normandijoje broliai nuplakė savo mirusį vyresnįjį už jo griežtus pabarimus. Bretanėje pabandęs ryžtingai įvesti tvarką Abeliaras buvo vos nenunuodytas. „Aš atsidūriau barbarų krašte, – rašė jis, – kurio kalba man nežinoma, nepadorus ir nesuvaldomas tų vienuolių gyvenimas buvo kone visiems puikiausiai pažįstamas, […] ašenai sąmoningai nuo vieno pavojaus puoliau prie kito ir tenai, kur bauginamai gaudžia Okeano bangos.“

Bretanėje viskas pasikeitė, išskyrus bangas, kurios niekada nestovi vietoje.

Ransė grėsė tie patys pavojai: vos tik jis prakalbo apie reformą, buvo ketinta jį nudurti, nunuodyti arba paskandinti kūdroje. Kaimynystėje gyvenęs bajoras ponas de Sen Luji atskubėjo jam į pagalbą; jis buvo praleidęs savo gyvenimą kare, jį vertino karalius, ponas de Tiurenas jį mėgo. Anot Sen Simono, „tai buvo tikras karys, visiškai neišsilavinęs, nelabai aštraus proto, bet garbingiausias ir teisingiausias iš visų mano pažįstamų žmonių, kilni širdis, pasigėrėtinai tiesus, nuoširdus ir ištikimas“. Ransė atsisakė nesavanaudiškos pagalbos tardamas, kad apaštalai skleidė Evangeliją nepaisydami visų žemės galybių ir kad galiausiai mirti už teisingumą yra visų didžiausia laimė.

Abatas vienuoliams pagrasino informuosiąs karalių apie jų pakrikimą; karaliaus vardas jau buvo prasiskverbęs į pačius nuošaliausius vienuolynus.

Iki šiol mes buvome susidūrę tik su priešokiais rodomu karalių despotizmu: jie nenoromis pritardavo luomų susirinkimo nustatomoms ir parlamentų įdiegiamoms tautos laisvėms, bet Prancūzija dar niekada nebuvo paklususi tokiam nepalenkiamam despotizmui, kuris primesdavo savo tvarką ir neleisdavo svarstyti jos principų. Valdant Liudvikui XIV laisvė reiškėsi vien įstatymų galia, nes virš jų tarsi tvarkdarė iškilo nepalenkiama asmeninė valia. Toji vergiška laisvė turėjo keletą privalumų: netenkant privilegijų šalies viduje, buvo laimima išorinio dominavimo srityje: prancūzai buvo surakinti grandinėmis, o Prancūzija – laisva.

Vienuoliai nenoromis pritarė reformai. Buvo sudaryta sutartis: kiekvienam iš likusių septynių brolių buvo paskirta keturių šimtų livrų renta, leidžiama toliau gyventi vienuolyne arba išeiti kitur; 1663 metų vasario 6 dieną Paryžiaus parlamentas patvirtino šį abipusį susitarimą.