Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Jis pardavė sidabro indus, gautą pelną išdalijo kaip išmaldą, grauždamasis, kad anksčiau nepagelbėjo stokojantiesiems. Paryžiuje turėjo dvejus rūmus, kurių vieni vadinosi Tūro rūmais; juos paskyrė vargšų ir bendrajai ligoninėms, perdavimo aktą pasirašė notarai Lemuanas ir Toma. Jo paskutinė auka buvo Vereco žemių pardavimas; vis dėlto pasidavęs jausmams priėmė vieno giminaičio pasiūlymą; tas giminaitis negalėjo surinkti reikiamos sumos, ir pirkinys buvo perleistas Ninonos favoritui abatui d’Efja. Ransė iš karto perdavė ligoninių valdytojams už žemes gautus šimtą tūkstančių ekiu.

Pažvelkime į dabartines Vereco naujienas: kas dar, po didžiojo Atgailautojo, drįsta rašyti laiškus toje vietovėje? 1825 metų balandžio 11 dieną praeitį menančioje buvusioje Ransė nuosavybėje, Larsė miške, Monbazono parke buvo rastas lavonas. Balandžio 10 dienos pavakarę pasigirdo riksmas: „Gelbėkite!“ Žmogžudystės liudininkė buvo jauna mergina, kuri su meilužiu slėpėsi tarp aukštų viržių. Tuo tarpu dvidešimt dvejų metų Kurjė našlė (mat rastasis lavonas buvo būtent jos vyro) naktį pusnuogė siautė su kaimiečiais tarsi į laisvę ištrūkusi dvasia. Verece pasklidę gandai pavertė Kurjė gyvenimą niekinga kova su varžovu: tai niekam neįdomūs sielvartai, aimanos, kurios pradingsta mus užplūstančiame sraute. Galbūt koks nors paukštelis apgiedojo tragišką įvykį, nutikusį tuose miškuose, kur kadaise Ransė malšino savo skausmą. Laikraštyje „Gazet diu vilaž“ Kurjė buvo parašęs: „Lakštingalos čiulba, atskrenda kregždutės.“ Jis, Atėnų dvasios auklėtinis, draugams dainavo apie parskrendančias kregždutes 29.

Neramios dvasios mokslininkas helenistas, aistringas pamfletistas Kurjė kartą Florencijoje, nelaimei, suliejo rašalu vieną Longo romano puslapį; netrukus dingusio „Dafnio ir Chlojos“ fragmento leidėjas apsigyveno toje vietovėje, po kurią kadaise vaikščiojo Anakreonto leidėjas.

Jeigu tie medžiai, po kuriais buvo nužudytas Kurjė, dar stovi, tai ką gi saugo jų ūksmė, ką gi mes paliekame, kad ir kur būtume? Ar Polis Luji Kurjė galėjo numanyti, kad nemirtingumas dangstytųsi ašutine ir lietų ašaras? Verecas išugdė trapistų reformatorių ir pražudė pamfletų autorių. Gyvenimas visu savo svoriu prislėgė dvasią, kuri ištrūko ir metė iššūkį dangui. Nuostabus dalykas! Filosofas Kurjė su pasauliu atsisveikino tais pačiais žodžiais, kuriuos miške kadaise kartojo Ransė: „Atimkite iš manęs tą taurę, kartūs tie nuodai.“

XVIII amžiaus viduryje Verecas buvo Liudviko XV ministro, hercogo d’Egijono nuosavybė. Šis niekam tikęs, kaip ir visi to meto valstybės vyrai, ministras savo pilyje išspausdino ponios kunigaikštienės de Konti „Rinktinę“ – penkis ar šešis nešvankaus ir bedieviško veikalėlio egzempliorius. Per revoliuciją, tą kraujo jūrą, kuri nuplovė Prancūziją suteršusią begėdystę, Vereco pilis buvo sugriauta. Verecui ir Trapistų vienuolynui Ransė atidavė visą save: Verecui – nerūpestingumą, netikėjimą, blogus įpročius, išprovokavusius visišką žlugimą, trapistams amžiams perdavė rimtumą, šventumą, atgailą.

Pardavęs Verecą, Ransė atsisakė ir beneficijų; kad turėtų kur numirti, sau tepasiliko sveikatai kenksmingą buveinę – Trapistų vienuolyną. Liudvikui XIV perėmus valstybės valdymą į savo rankas Prancūzija pasidalijo: vieni stojo kautis su priešais, kiti pasitraukė į dykumą. Tuo laiku buvo likę trys uždari vienuolynai: kartūzų, trapistų ir Por Ruajalis. Prancūzija pagaliau atsikvėpė kariūnų ir atsiskyrėlių prieglobstyje. XVIII amžius siekė užtemdyti Liudviką XIV, bet jam pritrūko jėgų nugramdyti Karaliaus Saulės portretą. Po Invalidų rūmų kupolu Napoleonas įsikūrė tarsi tam, kad įtvirtintų Liudviko šlovę. Versalyje galėjai kiek nori tapyti paveikslų, vaizduojančių imperijos pergales, vis tiek jos nepajėgė užtemdyti XVII amžiaus pergalių atminimo. Napoleonas Liudvikui XIV atgabeno tik sukaustytus grandinėmis tuos karalius, kuriuos Karalius Saulė jau buvo nugalėjęs. Bonapartas sukūrė savo amžių, Liudvikas buvo savo amžiaus kūrinys, kuris iš jų gyvens ilgiau – laiko ar žmogaus kūrinys? Iš Liudviko kapo sklinda neblėstančio genijaus balsas; iš Napoleono kapo tesigirdi Napoleono balsas.

Graikija mus pirmiau supažindina su savo herojų veiksmais, o tik paskui perkelia juos į teatro sceną: prikaltasis Prometėjas kalbasi su Okeanu; prie Tėbų vartų septynetas karžygių prisiekia juodu skydu; persai pravirksta išvydę Darijaus dvasią; karalius Oidipas prie savo rūmų vartų; Oidipas Kolone tuoj įžengs į eumenidžių mišką; pasibaigus tremčiai Filoktetas sušunka: „Sudie, meilusis mano vargo prieglobsti!“

Dykumos tėvų gyvenimus aprašę graikų kilmės rašytojai liko ištikimi senajam papročiui: jie mums parodo po palme sėdintį emeritą Paulių, kape pasislėpusį atsiskyrėlį Antaną, Tebenėje ant akmens prisėdusį vienuolių bendruomenės mokytoją Pakomą. Kartu su Ransė mes nekeliausime taip toli, pasiliksime prie Versalio; už trisdešimties mylių nuo marmurinių, dar neaplietų krauju oranžerijos vartų atrasime asketiškąją Tebaidą 30, ir vis dėlto karaliaus dvaro triukšmas mus pasieks tarsi duslus to amžiaus aidas.

Kaip atrodė Dievo namai tuo laiku, kai ten apsigyveno Ransė?

Šiandien jie vadinami Trapistų vienuolynu; Peršo krašto dialektu žodis trappe , greičiausiai kilęs iš veiksmažodžio trapan , reiškia laiptą, pakopą; taigi trapistų Dievo Motinos bažnyčia iš tiesų vadintina Laiptų Dievo Motina.

1122 metais Trapistų vienuolyną įkūrė antrasis Peršo grafas Rotru. Plaukdamas iš Anglijos Rotru davė įžadą pastatyti koplyčią Švenčiausiosios Mergelės garbei, jeigu išvengs jam grėsusio laivo sudužimo. Stebuklingai išsigelbėjęs grafas nuotykiui atminti įsakė pažadėtosios bažnyčios stogą padaryti pavirtusio laivo formos. Steigėjo sūnus Rotru III pabaigė statyti koplyčią, kuri tapo vienuolyno pradžia. Rotru III iškeliavo į Pirmąjį kryžiaus žygį; iš Palestinos jis atsigabeno relikvijas, kurias jo sūnus perdavė naujajai bazilikai; tokiu būdu ši įgijo visus tam laikui būdingus atributus: įžadą, laivo sudužimą, kelionę į šventąsias vietas.

Tuo metu, kai buvo įkurtas Trapistų vienuolynas, Prancūziją valdė Liudvikas VII, o šventasis Bernardas buvo pirmasis Klervo abatas. 1144 metais abatas Serlonas IV de Savinji Klervo vienuolyną prijungė prie Cistersų ordino; tada Paryžiuje buvo atnaujinama Sen Žermen de Prė abatija, kuriai geradarys Rišaras Hurelis su sūnumis padovanojo Vastino žemes. Trapistus globojo popiežiai Aleksandras III, Klementas III, Inocentas III, Mikalojus III, Bonifacas VIII, Jonas XXI, Benediktas XII. Šventasis Liudvikas į savo globą paėmė trapistų Dievo namų Dievo Motinos katedrą, šitaip, kaip skelbia karaliaus chartija, vienuoliai galėjo gyventi laisvai, ramiai, buvo atleisti nuo bet kokių mokesčių (sint liberi, quieti, exempti ab omnibus subsidiis). Didis šventojo Liudviko vardas neatsiejamas nuo monarchijos pradžios. Šventasis Liudvikas buvo gotikinių Europos paminklų fundatorius, pradedant Paryžiaus Dievo Motinos katedra ir baigiant Šventąja koplyčia.

Pagal senąjį Bažnyčios martirologą ir antkapių sąrašą, Trapistų vienuolynui vadovavo septyniolika abatų, nuo pirmojo abato Dom Albodo iki 1526 metais, valdant Pranciškui I, abatu išrinkto kardinolo Diu Belė.

1212 metais abatas Dom Herbertas kartu su Reno de Danpjeru ir Simonu de Monforu iškilo į kryžiaus žygį; Alepo kalifo paimtas į nelaisvę, trisdešimt metų praleido vergijoje. Pagaliau atgavęs laisvę įsteigė Klerė abatiją, pavaldžią Trapistų vienuolynui. Mūsų dėmesį patraukė šešioliktojo abato epitafijoje įrašyta pavardė: Dom Roberas Ransė. „Gallia Christiana“ sąvade apie tai nerasime nė užuominos.