Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Iš karto po ponios de Monbazon mirties Ransė sėdo į pašto karietą ir patraukė į Verecą: jis tikėjosi vienatvėje rasti paguodą, kurios jam negalėjo duoti žmonės. Atsiskyrimas tik padidino neviltį: linksmumą pakeitė juoda melancholija, naktys pasidarė nepakeliamos; jis ištisas dienas jodinėdavo po miškus, upių ir ežerų pakrantėmis, vardu šaukdamas tą, kuri nebegalėjo atsakyti.

Kai bandydavo suvokti, kad toji būtybė, kuri švytėjo dvare kaip jokia kita tokio amžiaus moteris, mirė, kad pasibaigė jos kerai, kad amžiams pradingo toji, kuri buvo jį vieną išsirinkusi iš visų kitų, jis stebėdavosi, kaip jo siela neatsiskiria nuo kūno.

Kadangi buvo studijavęs okultinius mokslus, išbandė plačiai naudojamas mirusiųjų iššaukimo priemones. Jo literatūrinėje atmintyje meilė atgaivino Simaitos, šaukiančios neištikimą mylimąjį Venerai skirto paukštelio vardu, auką; Ransė meldėsi nakčiai ir mėnuliui 15. Jis išgyveno visą laukiančiojo nerimą ir nekantrumą: ponia de Monbazon jį išdavė amžinai; tamsiose ir atkampiose vietose, kuriose mėgsta klaidžioti dvasios, nesušmėžavo joks pavidalas.

Nors Ransė neaplankė Graikijos poetų vizijos, jis patyrė krikščionišką regėjimą. Kartą vaikštinėjo Vereco alėja; jam pasirodė, kad didžiulė ugnis apėmė ūkinius pastatus; jis puolė tenai, jam artėjant ugnis mažėjo; žengus dar kelis žingsnius, gaisras išnyko ir pavirto liepsnojančiu ežeru, liepsnos rijo jo viduryje pusiau panirusį moters kūną. Ransė apėmė siaubas, jis bėgte nubėgo namų link, kelio gale pritrūko jėgų, puolė ant lovos; buvo toks nesavas, kad pirmą akimirką negalėjo ištarti nė žodžio.

Sielos konvulsijos pagaliau nurimo, Ransė liko tik energija, kuri pagimdė ryžtingus sprendimus.

Trapistų prioras Dom Žanas Batistas Laturas buvo parašęs Ransė biografiją; yra likusios kelios rašytinės šio veikalo kopijos, iš kurių buvo cituotos kai kurios ištraukos, tarp jų – ir šioji: „Kol aš klausiau savo širdies paklydimų (čia kalba Ransė), pasileidimu malšinau savo troškulį, o visa tai, ką skaičiau arba girdėjau apie nuodėmę, mane vertė dar labiau nusidėti. Pagaliau atėjo palaiminta diena, kai gailestingasis Tėvas maloniai pažvelgė į mane. Švintant aušrai išvydau pragaro pabaisą, su kuria gyvenau iki šiol; mane surakinęs išgąstis regint šį baisų vaizdą buvo toks išganingas, kad aš negaliu patikėti, jog likau gyvas.“

Ransė padarė atgailą, Tūro vizitiečių vienuolyno motina Luiza jam rekomendavo dvasios vadovą – tėvą Segeną.

Motina Luiza buvo toji pati Luiza Rožė de Lamardeljer, vadinama gražiąja Luizėle, senoji Gastono meilužė. „Luizėlė, – sakė panelė de Monpansjė, kalbėdama apie savo vaikystę, – buvo tamsiaplaukė, dailiai sudėta, malonaus veido ir labai sąmojinga. Poniai de Sen Žorž aš pasakiau: „Jeigu Luizėlė nėra protinga, aš visai nenoriu jos matyti, nors mano tėvelis ją myli.“ Ponia de Sen Žorž man atsakė, kad ji tikrai protinga.“

Ransė pirmiausia ir kreipėsi į motiną Luizą. Visur ir visada, keičiantis žmonių papročiams, iš pasaulio pasitraukusios atgailautojos paspendžia spąstus, kad sugautų kenčiančiuosius, ir atsiranda moterų nusidėjėlių, kurios stengiasi žūtbūt sulaikyti bėglius. Vizitiečių vienuolynas buvo pirmųjų jo gyvenimo pokyčių atrama: motina Luiza gavo daugiau kaip du šimtus Ransė laiškų; būtų įdomu sužinoti, kas rašoma tą Ransė gyvenimo dalį atspindinčiuose laiškuose. Ransė dvasios vadovą tėvą Segeną pakeitė išsilavinęs, nepriekaištingos kilmės tėvas de Mūši.

Ransė iš visur pasiekdavo įvairaus pobūdžio ženklai. „Krikščionių priedermėse“ jis pasakoja tokią žavią istoriją:

„Kartą blogu oru, kai nuo lietaus ir audros reikėjo slėptis po dideliu medžiu, aš pamačiau piemenį, atvirame lauke ganantį savo bandą. Jis man pasakė, kad jam labai smagu ganyti tuos paprastus nekaltus gyvulėlius ir kad jis nenorėtų miręs pakliūti į dangų, jeigu nesitikėtų ten atrasti laukus ir ganomas bandas.“

Vereco dvaro prabanga, kur buvo patirta tiek malonumų, dabar erzino Ransė. Baldai spindėjo auksu ir sidabru, stovėjo prašmatnios lovos. Anot vieno tų laikų klasiko, net pats Suglebimas ten būtų jautęsis labai patogiai. Salonus puošė vertingi paveikslai, sodai kuo dailiausiai suplanuoti. Šito buvo per daug žmogui, kuris į pasaulį dabar žvelgė per ašarų skraistę. Jis ėmėsi viską pertvarkyti. Prabangius valgius pakeitė paprastais, atleido daugumą tarnų, atsisakė medžioklės ir mėgstamo užsiėmimo – piešti. Jis buvo nupiešęs peizažų ir nubraižęs žemėlapių.

Keletas Ransė draugų, kurie tuo pačiu metu persiėmė krikščioniška dvasia, turėdami tokį iškalbingą pavyzdį pasuko į askezę; atrodo, ir pats Ransė vaidino atgailaujantį, kad išmoktų tikros atgailos: įdomu sekti, kaip žmogus kovoja pats su savimi. Jis kartodavo: „Arba Evangelija mane apgauna, arba šitie namai yra prakeiktojo namai.“

Dėl reikalų trumpai grįžęs į Paryžių, jis apsistojo pas oratoriečius. Jam tai buvo nesibaigianti pastanga – atsikratyti ankstesnių ilgai puoselėtų tikslų; vienas didelis atsiskyrėlis šito ėmėsi tiktai gyvenimo pabaigoje; šventasis Jeronimas prakaitu skandindavo savo mintis, plikomis Negyvosios jūros pakrantėmis tampydamas smėlio maišus. Aš ir pats klajojau po tas stepes, slegiamas dvasios naštos. Dvi gundytojos persekiojo Ransė. Jos sakė, kad negali lygintis su gražiąja jo apraudama būtybe, bet jam puoselėja tokius pat karštus jausmus, kaip anie, kuriuos jis buvo įkvėpęs. Ransė apsiginklavo kryžiumi ir pabėgo.

Ransė buvo siūloma pasišvęsti misijoms, keliauti į Indiją, klajoti po Himalajų kalnynus, ir visa tai tiko Ransė genijaus didybei ir liūdesiui, bet jo pašaukimas buvo kitas.

Nelaimių akinamas, įpročių stabdomas Ransė vis dėlto neapleido pareigų. Atėjus jo, kaip kapeliono, tarnybos laikui Orleano kunigaikščio dvare, jis išvyko į Blua. Jau buvo minėjęs kunigaikščiui apie pasitraukimą; motinai Luizai tapus vienuole, Gastonui tai nebuvo naujiena. Tūro vizitiečių vienuolyne užsidariusi buvusi meilužė savo maldomis atakavo Dievo gailestingumą. Buvo sutarta, kad su dvylika ištikimiausių tarnų Gastonas apsigyvens Šamboro pilyje. Ransė buvo pasiūlyta lydėti kunigaikštį.

Le Butijė priklausė Grandmontiečių ordino vienuolynas netoli Šamboro parko. Jame gyveno septyni ar aštuoni vienuoliai. Iš jų celių nepamatysime pastato, kuriame skambėjo nemirtingas Moljero juokas, stogo. Ševaljė d’Arvjė pasakoja: „Karalius sumanė nuvykti į Šamborą ir ten smagiai pamedžioti, o savo dvarui panoro suteikti baleto pramogą; jis pagalvojo, kad būtų įdomu scenoje parodyti turkus, kurie neseniai lankėsi Paryžiuje, visi juos dar gerai prisiminė. Jo didenybė man įsakė kartu su ponais de Moljeru ir de Liuli sukurti teatro pjesę, kurioje būtų galima panaudoti turkų kostiumus ir papročius. Dėl to aš nuvykau į Otejo kaimą, kur ponas de Moljeras turėjo dailų namuką. Būtent čia mes sukūrėme teatro pjesę, vieną iš pono Moljero kūrinių, pavadinimu „Miestelėnas bajoras“.

1670 metų spalio 14 dieną ši pjesė tikrai buvo pirmą kartą suvaidinta Liudvikui XIV.

Atvykus į Šamborą, į parką patenkama per bet kuriuos apleistus vartelius; jie įtaisyti apgriuvusioje ir apžėlusioje sienoje, juosiančioje parką septynių mylių žiedu. Vos įžengę išvystame pilį priešais plytinčios alėjos gale. Žengdami prie pastato matome, kaip pirmiausia išnyra ant pakilumos stūksantis statinys, kuris pamažu žemėja einant arčiau. Grįžęs iš Madrido šiuose Prancūzijos miškuose pasislėpė Valentinos Milanietės proanūkis Pranciškus I; kaip ir jo prosenė, jis sakė: „Visko turiu, nieko nebeturiu.“ Šamboras primena, kokios mintys kamavo šį karalių ir karį kalėjime: moterys, vienatvė, mūšiai.