Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Atrodo, tarsi Ransė nujautė tas nelaimes, kurios po pusantro šimto metų užgriuvo jo vienuolyną. Tas, kuris nenorėjo, kad vienuoliai imtųsi mokslo, paliko jiems savo biblioteką!

Čia paskutinį kartą buvo paminėtas ponios de Monbazon vardas. Nuostabi ir pražūtinga vakaro žvaigždė visam laikui nusileido už horizonto. Dom Žervezo liudijimu, Ransė turėjo daug tos moters laiškų ir du portretus; viename ji buvo pavaizduota savo santuokos metais, kitame tokia, kokia atrodė pradėjusi našlauti. Meilės paslaptys buvo patikėtos religijos priežiūrai. Motina Luiza, kuriai patikėta saugoti šitas relikvijas, suprato silpnybes ir buvo užtektinai stipri, pasižymėjo nupuolusios moters atlaidumu ir atgailaujančios moters narsa. Tą rytą, kai turėjo duoti įžadus, Ransė parašė į Tūrą ir liepė sudeginti laiškus, o abu portretus perduoti ponui de Subizui – ponios de Monbazon sūnui. Nieko nereiškia atsikratyti daiktų, bet kaip atsikratyti atsiminimų! Busdama iš sapnų širdis jaučiasi sutriuškinta, – toks menkas žmogaus ryšys su tikrove.

Kitame 1664 metų birželio 14 dieną motinai Luizai rašytame laiške sakoma: „Su nuolankia kantrybe aš laukiu tos laimingos akimirkos, kai būsiu amžinai paaukotas Dievo teisingumui. Visas mano laikas yra skirtas pasirengti didžiajam įvykiui. Aš nieko nebebijau, nebent to, kad mano aukos smilkalai Dievui nebus malonūs, nes neužtenka vien pasiaukoti; jūs juk žinote, kad dangaus ugnis aplenkė auką nelaimingojo, teikusio Dievui tokias atnašas, kokios Jam tikrai nebuvo malonios.“

Iki šiol niekas neatkreipė dėmesio į šį skundą, ištrūkusį iš Ransė širdies, taip nepastebi ir garsą atkartojančios kalnų harmonijos; širdies skundas neturi konkretaus adresato, jis sumyšta su sunkiais kenčiančiojo kaltinimais savajam gyvenimui. Nusprendęs užsidaryti pas trapistus, Ransė pirmiausia aplankė savąjį Bulonės vienuolyną, nes jis įsikūręs tarp miškų, ten buvo matyti jūra – paskutinis pasaulio paveikslas; paskui grįžo pas trapistus ir visam laikui apsigyveno nuošaliuose jų soduose, kaip kadaise Babilonijos valdovai.

Iš Romos kurijos buvo gauti Trapistų vienuolyno regulą patvirtinantys dokumentai. Ransė būtų norėjęs įžengti į naują gyvenimą kartu su buvusiu Trapistų vienuoliu Dom Bernjė, kuris iki tol šiaip taip stūmė dienas, bet galiausiai buvo paliestas malonės; tačiau Dom Bernjė buvo pasiruošęs tik po keturių mėnesių. 1664 metų birželio 26 dieną Prijero abato atstovas generalinis vikaras Dom Mišelis de Gitonas įšventino Ransė į vienuolius su kitais dviem naujokais, kurių vienas, vardu Antuanas, anksčiau buvo Ransė tarnas. Tokiu būdu buvęs tarnas Antuanas dangaus buvo sulygintas su savo šeimininku. Po keturių dienų Pjeras Felibjenas pradėjo vadovauti Trapistų vienuolynui abato de Ransė vardu. Ransė priėmė vienuoliškąjį palaiminimą iš airių vyskupo Arda, kuriam patarnavo Sen Marten de Sėjė vienuolyno abatas, rankų. Kitą dieną trapistų abatas išvyko į savo vienuolyną. Vienam savo draugui jis vis dėlto parašė: „Mano apsisprendimas – tai visiškas susitaikymas su Apvaizda. Melskitės už mane.“

Pirmasis Ransė apsilankymas pas trapistus ilgai netruko. Jis pradėjo didelį vienuolyno remontą, bet jam duodant naujus nurodymus dėl choro ir maldų vietos, dailidėms ir mūrininkams pradėjus darbus, buvo iškviestas į Paryžių dalyvauti generaliniame reguliariųjų vienuolijų susirinkime. Šis jaunas vyras, kadaise itin paisęs pasaulio nuomonės, į susirinkimo vietą iškeliavo paprastu vežimu, tarsi koks elgeta; visą gyvenimą jam liko būdingi tokie perdėti gestai. Susirinkimas jam pavedė vykti į Romą ir derėtis dėl reformos. Prieš kelionę jis ilgai tarėsi su kardinolu de Recu, kuris jį lydėjo iki Komersi. Paskui Ransė kelioms dienoms sugrįžo pas trapistus. Rūpinosi jais kaip nuolankus brolis. Jis kalbėjo: „Ar mes mažesni nusidėjėliai negu pirmieji cistersų vienuoliai? Ar mums reikia mažiau atgailauti?“ Jam buvo prieštaraujama, kad šių laikų vienuoliai, būdami silpnesni, nebetinka asketiškam gyvenimui. „Verčiau tarkite, – atsakė jis, – kad mes esame ne tokie uolūs.“ Visuotiniu sutarimu vienuoliai atsisakė gerti vyną ir valgyti žuvį; jie sau uždraudė vartoti mėsą ir kiaušinius. Buvo priimtos mandagaus elgesio ir tarpusavio bendravimo taisyklės; jie gerbė vienas kitame atpirktąjį ir niekino nupuolusį žmogų.

Skirstant darbus, Ransė atiteko dirvonuojančios žemės rėžis; pirmą kartą į žemę įbestas jo kastuvas atsitrenkė į kažin ką kietą: tai buvo senoviškos auksinės angliškos monetos. Iš viso – šešiasdešimt, kiekviena septynių frankų vertės; ši netikėta Apvaizdos malonė leido Ransė išsirengti į kelionę. Sušaukęs vienuolius, jis atsisveikino. „Aš noriu tiktai, – pasakė jiems, – atkreipti jūsų dėmesį į šiuos šventojo Bernardo žodžius: „Mano sūnau, jeigu jūs žinotumėte, kokios yra vienuolio pareigos, jūs aplaistytumėte ašaromis kiekvieną duonos kąsnį.“ Paskui jis pridūrė: „Meldžiu Dievą pasigailėti jūsų ir manęs. Jeigu Jis išskirs mus šiame gyvenime, tai tesujungia amžinybėje.“

Nuolankiai nusilenkę vienuoliai paprašė Dievą saugoti jų abatą.

Naujasis Tobijas iškeliavo į Ninevę; jo kelionės tikslas nebuvo santuoka su Ragelio dukterimi, nes Ragelio dukra jau buvo mirusi. Ransė kelionės palydovas buvo nebe Rapolas, o Atgailos dvasia; ši dvasia leidosi į kelią atsiimti ne skolų, bet vargo 34. Klaidžiojant po švento ir nenykstančio Rašto sritis, kur nėra erdvės ir laiko, tylą sudrumsčia tik koks nors nuo amžinybės atitrūkęs daiktas.

Šalon siur Sone didysis atgailautojas susitiko su Val Rišė vienuolyno abatu – paskirtuoju kelionės palydovu. Lijone pabučiavo dėžutę, kurioje buvo saugoma šventojo Pranciškaus Saleziečio širdis. Perkopęs Alpes pasiekė Turiną; čia jis nepamatė Šventosios drobulės. Milane nusilenkė šventojo Karolio Boromėjo kapui. Laimingi mirę šventieji! Danguje jie pasitinka savo gyvenimo rytą. Bolonijoje Ransė pagarbino šventąją Kotryną. Kitokio senovės palikimo nė neieškojo, nesidomėjimas aplinka buvo jo atgaila; jo akys neieškojo tų griuvėsių, kurių nuostabų aprašymą mums pateikė abatas de Lamenė:

„Metai po metų, – rašė jis, – nyksta didingi rūmai, nors per lietui ir vėjams atvertus elegantiškus langus dar matyti liekanos to puošnumo, kokio nė su žiburiu nerasi mūsų šiuolaikiniuose varganuose būstuose, likučiai didingos ir trapios prabangos, gausių įvairiausio meno stebuklų. Amžinai jauna gamta pamažu užgožia prašmatnias vilas – nuostabius žmogaus kūrinius, tokius pat netvarius kaip ir jų kūrėjas. Rafaelio freskomis ištapytoje salėje matėme balandžių nutupėtus karnizus, matėme, kaip per marmuro grindų plyšius kalasi laukinio kapario stiebeliai, kaip viską uždengia platūs blyškiai žalsvų kerpių plotai.“

Florencijoje mūsų keliauninkas net nepasidomėjo Dante ir Mikelandželu; mane patį griuvėsiai apstulbino, kai daug vėliau ten klajojau. Toskanos hercogienė surengė Ransė iškilmingą priėmimą. Gaila, kad jis ilgiau nepaviešėjo Egerijos slėnyje, čia, kur kadaise lankėsi daugybė moterų; būtų galėjęs iškviesti moterų lemūrus, kad jie pasveikintų Neerą ir Hostiją 35. Pagaliau jis įžengė į šventųjų apaštalų miestą. Ak, Roma, štai ir vėl tave matau! Ar tai mūsų paskutinis pasimatymas? Vargas žmogui, sulaukusiam tokio amžiaus, kai nebelieka jokių džiaugsmų! Stebuklingi kraštai, kur jūsų niekas nepažįsta, dvelkia šalčiu; kokius mielus šešėlius dar išvysiu ateityje? Ėhė, žilą galvą gaubiančius debesis!

Ransė atvyko 1664 metų lapkričio 16 dieną, šešiomis savaitėmis vėliau už cistersų abatą, pasirengusį susikauti su reguliariaisiais observantais. 1664 metų gruodžio 2 dieną popiežius priėmė Ransė Monte Kavalo pilyje tokiais žodžiais: „Adventus vester non solum gratus est nobis, sed expectavimus eum“ – „Jūsų atvykimas mums yra ne tik malonus, bet ir laukiamas.“ Jo Šventenybė palankiai priėmė karaliaus motinos, karaliaus pusseserės, kunigaikščio de Konti ir ponios de Longvil laiškus, kurių parašai kirtosi su naujosiomis Ransė dorybėmis, bet Romoje labiau paisoma rangų, o ne papročių. Ransė kreipėsi į popiežių Aleksandrą III lotyniška prakalba: „Švenčiausiasis Tėve, atvykome iš savo vienuolyno, kuriame užsidaryti mus privertė mūsų nuodėmės, kad išgirstume Jūsų Šventenybės žodžius, nes per jus, tarsi per orakulą, Viešpats mums praneša savo valią.“