Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Jaunystėje Recas pamilo savo pusseserę panelę de Rec; jis sakė, kad ji buvo visų meiliausia, gyviausia ir labiausiai jaudinama „morbidezza“ 44.

Rišeljė juo nepasitikėjo; šis suktas ir vaidingas lovelasas buvo priverstas sprukti, nes išdrįso suktis apie kardinolo mylimąsias. Jis nukako į Veneciją, kur senjora Vendranina vos jo nepražudė, paklajojo po Lombardiją, nuvyko į Romą, Sapiencoje dalyvavo diskusijoje, susiginčijo su kunigaikščiu de Šombergu ir grįžo į Prancūziją. Toliau kirtosi su kardinolu de Rišeljė, šįkart – dėl ponios de Lamejerė. Recui šovė į galvą mintis surengti pasikėsinimą į kardinolą, bet jis „pabūgo“. Bastilijoje įkalintas Basompjeras jį suvedė su intrigantais. Įvyko Marfė mūšis; grafas de Suasonas jį laimėjo, bet buvo nukautas. Ši mirtis kardinolui de Recui turėjo lemiamos reikšmės likti bažnytinėje tarnyboje. Jis pagarsėjo pradėjęs ginčą su vienu ministru protestantu. Po vieno nuotykio, kai kartu su ponu de Tiurenu, šiam nenusileisdamas drąsa, užpuolė Senoje prie Neji besimaudančius kapucinus, Recas užmezgė ryšį su panele de Vandom; „Memuaruose“ aprašo nelabai gražias šio ryšio smulkmenas. Pagaliau, remiamas kai kurių to meto žmonių, buvo paskirtas Paryžiaus arkivyskupo, savo dėdės pono de Gondi, koadjutoriumi.

Prasidėjo fronda. Neapsikentęs Mazarinis uždarė koadjutorių Venseno pilyje; vėliau Recas pabėgo iš Nanto pilies, kur buvo perkeltas: keturi bajorai laukė bokšto apačioje, kol jis nusileis žemyn. Ponas ir ponia de Brisakai šieno kupetoje pasislėpusį Recą pervežė į Bopreo, tada jis barža Luaros upe buvo nuplukdytas į San Sebastianą Ispanijoje. Saragosoje išvydo vaikštinėjantį vienišą kunigą, palaidojusį paskutinį maro pakirstą parapijietį. Valensijoje matė pakelėse eilėmis augančius apelsinmedžius. Recas kvėpavo tuo pačiu oru, kaip kadaise Vanocija 45. Susiruošusį vykti į Italiją jį Maljorkoje priėmė vicekaralius; vienuolyne girdėjo už pertvaros giedančias pamaldžias mergeles – tarsi pulką šviesių grakščių paukščių. Po trijų dienų perplaukė anuomet nereikšmingą, o šiandien visuotinai žinomą Korsikos kanalą. Sustojo Porto Longone, toliau keliavo į Porto Ferajo, kur vėliau buvo sustojęs iš tolimos provincijos atvykęs, imperiją pakeitęs ir niekada nuo sosto nenuverstas Bonapartas. Galiausiai Recas išlipo Pjombine ir tęsė kelionę į Romą.

1655 metais, mirus Inocentui X, buvo sušaukta konklava. Kardinolas de Recas įsitraukė į aktyvią rinkėjų grupę, popiežiumi išrinktas Kidžis tapo Aleksandru VII. Recas skleidė kalbas apie savo indėlį į rinkimus, bet jo sekretorius Žoli tvirtina, kad taip nebuvo.

Recas pasitraukė į Bezansoną, paviešėjo Konstance, Ulme, Augsburge, Frankfurte, smuklėse kirkindamas tarnaites, paskui susirgęs paspruko į Olandiją; Anglijoje aplankė Karolį II, kurio motinai frondos metais buvo suteikęs pagalbą.

Mazarinis mirė 1661 metų kovo 9 dieną. Į Prancūziją sugrįžęs Recas pradėjo rašyti du veikalus. Vienas – tai jo genealogija (būdinga to laiko menkystė: pradėti skaičiuoti savo protėvius, kai pats ne kažin ką reiški), kitas – Sulos, graikiškai sukūrusio savo „Proskripcijas“, pavyzdžiu lotynų kalba parašyta frondos neramumų istorija. Kardinolas nuvyko į Fontenblo pasveikinti karaliaus. Jis buvo šaltai priimtas; dvaro jaunuomenė stebėjosi, kaip tas neūžauga išvis galėjo ką nors reikšti, bet jie dar nebuvo matę Kutono 46. Būtent tada prasidėjo arba, greičiau tariant, atsinaujino kardinolo ryšys su ponia de Sevinjė.

Nemažą laiškų pluoštą paskelbusi ponia de Sevinjė negalėjo susilaikyti nepasišaipiusi net iš tų žmonių, kuriuos manė mylinti: kardinolą de Recą ji vadino „brevijoriaus herojumi“. 1649 metais kardinolas iš Sen Deni jai rašė, kad labai liūdėtų, jeigu neturėtų vilties, jog „per Paryžiaus šturmą ji jam paklius į rankas“. Po daugelio metų ji senajam akrobatui, dėvinčiam vyskupo mitrą, pranešė, kad Moljeras asmeniškai jam perskaitys savo komediją apie Trisoteną 47, o Depreo supažindins su savo „Lektoriumu“ 48. Ponia de Sevinjė kalba apie „gerąjį kardinolą“; ji mums paliko liudijimą, kad vienas vienuolis iš Šventojo Viktoro vienuolyno nutapęs jo portretą ir jis šį savo atvaizdą perdavęs poniai de Grinjan 49, nors jai tai visiškai nerūpėję. Ponia de Sevinjė elgėsi tarsi slaugė su ligoniu, ragino savo dukrą priimti jo dovaną – kasoletę 50, bet šioji paniekinamai ją atstūmė. Tačiau artinantis kardinolo gyvenimo pabaigai, ponios de Sevinjė susižavėjimas blėso, jos viltys mažėjo. Būdama guvaus proto, nepakartojamo talento, racionalaus elgesio, praktiška kasdieniuose reikaluose, ji iš akių neišleisdavo nė mažiausios naudos, bet apsigavo dėl testamento turinio, nes koadjutorius jai nieko nepaskyrė.

Apie kardinolą de Recą rašė Žoli, kunigaikštienė de Nemūr, La Rošfuko, ponia de Sevinjė, teismo pirmininkas Eno ir daugybė kitų; jis buvo negražių istorijų herojus. Recas įkūnijo savo epochą, tuo pat metu buvo jos objektas ir atspindys. Visi jį laikė genialiu, nes kaip žmogus pasižymėjo protu, o kaip rašytojas – talentu (ir tai yra tikrasis jo pranašumas). Tačiau reikia pasakyti, kad jam, kaip rašytojui, pritrūkdavo parako, kaip ir visur kitur: dar nepriėjęs pirmojo „Memuarų“ tomo pabaigos, pradeda samprotauti, išsikvepia ir pasidaro nuobodus. Jo politinę veiklą rėmė galingas Paryžiaus parlamentas, dalis karaliaus dvaro ir liaudies frakcija, bet jis nepasiekė jokios pergalės. Jis turėjo vieną priešą – niekinamą, nekenčiamą svetimtautį kunigą, bet jo nenuvertė; mažiausias iš mūsų revoliucionierių būtų per pusvalandį pašalinęs tai, kas Recą stabdė visą gyvenimą. Vadinamasis valstybės vyras tebuvo ramybės drumstėjas. Mazarinis buvo tas, kuris suvaidino pagrindinį vaidmenį; apsisiautęs kardinolo mantiją pasipriešino maištams; priverstą slėptis nuo minios neapykantos jį sugrąžino ištikima moters meilė, o jis pats mums už rankos atvedė Liudviką XIV.

Koadjutorius baigė savo dienas visų užmirštas, tarsi senas sugedęs žadintuvas. Pasitraukęs į nuošalę ir netekęs galimybės aktyviai veikti, buvo nepavojingas; taip įvyko ne dėl to, kad būtų pritrūkęs kvapo paskutinėje kelio atkarpoje, bet kad gebėjo pakeisti formą, kaip kai kurie nuodingi skarabėjai. Jam trūko moralės jausmo, ir šis trūkumas buvo jo stiprybė. Kalbant apie pinigus, jis parodė kilnumą, tai yra savo karaliavimo gatvės miniai skolas apmokėjo vien bajoriška „pono de Reco“ moneta. Jo paties asmuo jam buvo nė motais: argi jis savęs neįstūmė į kampą? Buvo raginamas aprašyti savo nuotykius, ir politiku persirengęs romanistas juos skyrė bevardei moteriai – savo iškreiptų idealų chimerai. „Ponia, kad ir kaip nemalonu man būtų jums papasakoti savo gyvenimo istoriją, tačiau jūs manęs to paprašėte, ir aš paklūstu.“

Jis sugrįžo prie Dievo, nes nebeturėjo ką veikti; panašiai jaunystėje sveikino sukilusius Paryžiaus miestelėnus. Leido dienas bažnyčioje; tikintieji stengdavosi išgirsti jo širdį draskančius pamokslus, jie verkdavo klausydami atgailos psalmių arba „Miserere“ posmų, bet jo žodžiai buvo beprasmiai. Recas nieko nepasimokė nei iš Kristaus kančios, nei iš jo atvaizdų; jį domino tik jo paties asmuo, jis galvojo tik apie savo atliktą vaidmenį, nesirūpino savo moraliniu elgesiu. Jis tyrinėjo savo praeities draiskanas ir taip save atpažindavo, perkilnojo savo neteisybes ir šitaip pats save susikūrė, paskui sėdo rašyti skandalingų atsiminimų. Jo „Memuarų“ skaitytojai išvydo palaidotą gyvą lavoną, kuris karste pats save prarijo.

Jam, nenuilstamam lošėjui, net atėjo į galvą užsisklęsti Trapistų vienuolyne ir rašyti „Memuarus“ ant to stalo, kur Ransė dėliojo savo „Aforizmus“! Ransė buvo priverstas važiuoti į Komersi, kad įtikintų kardinolą atsisakyti šio švento sumanymo. Bosiuė neatsargiai sušuko: „Koadjutorius svaido į Mazarinį grėslius, niūrius, įžūlius žvilgsnius.“ Didieji genijai turi gerai pasverti savo žodžius: jie išlieka istorijoje kaip nepataisomas grožis.