Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Ransė nevaikštinėjo šventojo Bruno bedugnės pakraščiais, neprisirišo prie šventojo Bernardo kapo; toks elgesys būtų labiau tikęs poetui, daug mažiau – šventajam. Dievas, kuris žino, ką daro, pašaukė Ransė pas trapistus, kad jis ten įkurtų krikščioniškąją Spartą.

Ransė iš Šventojo tėvo išsirūpino atsisveikinimo audienciją. Gavęs palaiminimą balandį iškeliavo; jį pasivijo griežtai regulai nepritariantis popiežiaus sprendimas. Mūsų laikais šitaip nutiko „Religinio abejingumo“ autoriui 53: jis buvo gražiai Vatikano išlydėtas, bet netrukus popiežiaus dekretu pašalintas iš Bažnyčios. Bet prie reformos nepritapęs abatas de Lamenė nenustojo tikėti, kad ji įvyks; buvo įsitikinęs, kad pasigirs kažin koks balsas, šventumo, meilės, tiesos Dvasia vėl pripildys atgimusią žemę.

Tokios nemirtingojo tėvynainio mintys, ir aš karčiai verksiu, jeigu kitame pasaulyje mus kas nors atskirtų. Pasikliaudamas Dievu Ransė užbaigė pradėtą darbą; abatas de Lamenė atsirėmė į žmogų: ar jam pavyks? Žmogus trapus, o genijus svarus. Nendrė lūždama gali perverti ranką, kuri buvo į ją įsikibusi.

Čia prasideda naujas Ransė gyvenimas: jis atsisako savo jaunystės, ją pasmerkia ir užmiršta. Mes matėme jo praeities paklydimus, dabar pažinsime jo asketizmą. Atgaila buvo jo ariergardas, jis pats žengė priekyje, atsigręžęs kviesdavo atgailai pasaulį. Istorikai liudija, kad didinga jo išvaizda radosi ne iš kur kitur, kaip iš Dievo didybės. Tie, kurių sąžinė buvo nerami, nedrįsdavo kreiptis į jį manydami, kad jis nepaprastu būdu įžvelgdavo viską, ką jie slėpė. „Kas man duos, – skundėsi jis, – paukščio sparnus, kad pabėgčiau nuo žmonių draugijos!?“ Kai pats dar žavėjausi poezija, tuos Šventojo Rašto žodžius 54įdėjau į vienos savo herojės giesmę. Ransė himną baigia tokiais žodžiais: „Žmonės mane visur persekioja, vargina, savo regos galia įsiskverbia į mano dvasią ir kartu žadina nerimą. O mano siela, užmerk akis, pasitraukime nuo visko, ko nenorime matyti, ir kad patys būtume nematomi.“

Po šitokių sielos protrūkių vienuolis pakeldavo akis į dangų. Jis darydavosi milžiniškas, jo didybė – tai visa amžinoji šlovė. Esama paveikslų, vaizduojančių šventąjį Pranciškų ant jūros kranto, kalbantį ant plikų šakų sutūpusiems angeliukams.

1666 metų gegužės 20 dieną Ransė prastais keliais patraukė į Peršą. Tie vieškeliai nė trupučio nepriminė nei Apijaus, nei Klaudijaus kelio; čia viskas buvo kitaip nei Romoje, kurioje virė nepaprastos aistros ir daugybė žmonių niekada nebenorėjo sugrįžti. Trojiečiai pasiliko Alboje su visais savo dievais. Aplink Trapistų vienuolyną jau skleidėsi pavasario žiedai, bet jie Ransė nė iš tolo nepriminė tuberozų, vešinčių ant apgriuvusių gynybinių Romos sienų, kur vėjas išnešioja jų sėkleles.

Tarp prioro ir jo padėjėjo buvo įsigalėjusi nesantaika: prioras buvo prigrūdęs celes nereikalingų baldų, sutrumpinęs fizinio darbo valandas, pakeitęs dvasinę praktiką, vienuoliams patiekdavo vyno ir žuvies. Dar Romoje išgirdęs apie šiuos pažeidimus Ransė trapistams rašė: „Jūs žinote, kad mirtį nešantys veiksmai negalėtų patikti gyvybės Dievui. Tegaubia tyla jūsų sielas ir vienuolyną, tegu vienuma apima jūsų dvasią ir širdį, ir išorinę laikyseną: kelkitės iš guolio tarsi kiltumėte iš kapo; mūsų laikas senka net ir šią valandą, kai jums rašau.“ Puiki Ransė atmintis buvo išsaugojusi Horacijaus eiles: „Dum loquimur, fugerit invida aetas.“ 55

Nušalinęs kai kuriuos vadovus Ransė atkūrė ramybę savo vienuolyne. Tada išvyko į generalinę ordino kapitulą, kuri prasidėjo 1667 metais. Jau buvo gautas 1666 metų popiežiaus dekretas. Ransė buvo su juo susipažinęs dar Romoje. Kai kurie abatai, pirmiausia – cistersų abatas, dekretui pritarė. Ransė gavo žodį ir pareiškė, kad jis, nors ir jaunas, turi teisę išsakyti savo nuomonę, nes yra seniai apgynęs doktoratą. Jis buvo įsitikinęs, kad popiežius Aleksandras VII nebuvo nei matęs, nei skaitęs dekreto, ir pareikalavo užprotestuoti. Jam pritarė Prijero, Fokomono, Kadueno ir Vjevilio abatai. Cistersų abatas sunerimo, Ransė nenusileido, patikrino protokolą ir įpareigojo sekretorių jį ištaisyti. Kad nuramintų aistras, cistersų abatas paskyrė Ransė Normandijos, Bretanės ir Anžu provincijų vizitatoriumi. Ransė atsisakė šių pareigų, bet Romos dekretas buvo priimtas. Buvo atsisakyta generalinio vikaro, prižiūrėjusio Prancūzijos vienuolynų reformą, atšaukti parlamento ir tarybos anksčiau paskelbti susirinkimai. Patyręs didelį pasipriešinimą, Ransė sugrįžo į savo vienuolyną.

Nors dvasinė praktika Trapistų vienuolyne buvo sutrikdyta, statybų darbai nebuvo nutrūkę. Patys vienuoliai virto architektais ir statybininkais. Varpinės viršūnėje pakibusius, vėjo į šonus blaškomus brolius pasauliečius palaikė tikėjimas. Darbininkas, turėjęs užkelti vėjarodę ant to statinio viršaus, pirmiausia suklupo prie Ransė kojų. Tikėjimo palaikomas brolis pasaulietis drąsiai užkopė aukštyn. Kai nuskambėdavo maldai kviečiantis varpas, darbininkai klaupdavosi ten, kur dirbdavo. Ransė padidino vienuolyno celių skaičių, išplėtė valgyklą, kad galėtų priimti daugiau pakeleivių. Pirmajame vienuolyno kieme galima pastebėti Prancūzijos herbo likučius. Ransė pastatydino dvi koplyčias, vieną – šventojo Jono Klimako garbei, kitą – šventosios Marijos Egiptietės garbei; tai aš jau minėjau. Ant bažnyčios altoriaus padėjo iš Romos atsigabentas relikvijas, vėliau jas dar papildė. Bažnyčioje nedidelės vertės Marijos skulptūrą pakeitė gražia figūrine grupe, bet be reikalo; Alpių kalnuose tokios Marijos teikia ramybę audrų draskomiems slėniams. Ransė atitvėrė vienuolyną nuo žmogiškųjų sielvartų, apvalė krikščionišku atsižadėjimu. Ten, kur kadaise anglai žvangino ginklais, dabar vienuoliai kuždėjo maldas.

Abatija liko stovėti senojoje vietoje, slėnyje, kaip buvo nuo pat jos įkūrimo. Aplinkinės kalvos ją slėpė nuo pasaulio. Žvelgdamas į ją, aš tarsi vėl išvydau gimtojo Kombūro miškus ir tvenkinius, apšviestus gęstančios vakaro saulės. Tvyrojo tyla; ją sudrumsdavo tiktai medžių šlamesys ir čiurlenantys upeliai; pūstelėjus vėjui, šie garsai sustiprėja, o paskui nuslopsta, jam nurimus; kartais atrodydavo, kad girdi jūros gausmą. Esu patyręs tokią mirtiną tylą nebent Eskoriale, kur niūriose zakristijose Rafaelio šedevrai nebyliai žvelgia vienas į kitą ir kartais pasigirsta tolimas praeinančios moters balsas.

Grįžęs į savo atgailos karalystę, Ransė nustatė vienuolyno gyvenimo tvarką, tinkamą visiems, liejantiems ašaras. Šios konstitucijos įžangoje jis sako: „Abatija įsikūrusi nuošaliausiame slėnyje; tas, kuris norės čia gyventi, tepasilieka tiktai sielą, kūnui čia nėra ką veikti.“

Ransė konstitucija – tarytum koks dvylikos lentelių frag-mentas 56arba karinės izraelitų stovyklos instrukcijos. Čia rasime tokius nurodymus:

„Ankstyvosioms mišioms keliamasi antrą valandą ryto; laikas susitvarkyti labai trumpas – iki antrojo varpo dūžio. Bažnyčioje laikomės kuo nuolankiausiai, kartu lenkiamės visu kūnu ir klaupiamės. Nuo rytinių mišių pradžios iki pirmosios psalmės nepridengiame galvos.“

Vienuolyno miegamajame nesidairoma į šonus, vaikštoma lėtai. Neinama į celes vieni pas kitus. Miegama ant aštrios šiaudinės, ne daugiau kaip pusės pėdos storumo. Pagalvė iš ilgų šiaudų, guolis padarytas iš lentų, sudėtų ant paaukštinimo. „Mąstymuose apie vienuolyną“ ponas Šarlis Nodjė rašo: „Ransė uždarė savo neviltį tamsioje celėje, ir toji guvi dvasia, kuri būdama devynerių metų pastebėjo Anakreonto eilių grožį, sulaukusi malonumų amžiaus pasirinko mus, silpnus žmones, stulbinantį asketizmą.“