Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Por Ruajalyje atsirado toks ponas de Lapetisjeras, banditų banditas; kardinolas de Rišeljė jam buvo patikėjęs savo saugumą; tai buvo greičiau liūtas nei žmogus. „Jo akys žėrėjo ugnimi, ir vien tik jo žvilgsnis išgąsdindavo visus, kas į jį pažvelgdavo.“ Dievas pasinaudojo viena nelaime, kad gydančia baime prisiliestų prie laukinės ir nieku kitu neįbauginamos sielos. Jis buvo susiginčijęs su vienu kardinolo giminaičiu; daugiau kaip savaitę laikė pabalnotą ir joti paruoštą arklį, laukdamas dvikovos su tuo, kurį manė esant įžeistą. Jo įniršis buvo toks didelis, kad jis, nors ir laikomas labiausiai patyrusiu ir vikriausiu karalystės dvikovininku, mirtinai sužeidęs savo priešininką, dar gavo špagos smūgį į ranką; špagos viršūnė įsmigo tarp dviejų kaulų ir įstrigo, o jis niekaip negalėjo jos ištraukti. Šitaip sužeistas jis pasileido per laukus su nulūžusia špaga rankoje. Puolė pas kalvį, kuriam teko paimti dideles kalvio žnyples, kad ištrauktų geležtę.

Pas trapistus pasiliko Forbenas de Žansonas, turėjęs bėgti iš Prancūzijos, nes dvikovoje nužudė savo priešininką; vėliau jis gavo malonę. Vadovaujamas maršalo Katina dalyvavo Marsalijos mūšyje, buvo sužeistas, davė įžadą įsišventinti į vienuolius ir tapo broliu trapistu. Buvo išsiųstas į Gerosios paguodos (Buon-Solazzo) vienuolyną ir ant žavingų Toskanos kalvų įkūrė trapistų prieglobstį. Senas trapistas Žozefas Bernjė atvykus Ransė pakluso griežtajai regulai; mirdamas paprašė, kad jo kūnas būtų išmestas į sąvartyną; tai toks religinis kraštutinumas, iliustruojantis krikščionių požiūrį į materiją. Toks atšiaurumas neatsiejamas nuo tam tikros filosofijos, kurios mūsų protas nebepajėgia suprasti, o mūsų papročiai – priimti. Veikale apie Diogeną Laertiją Timajas pasakoja, kad pitagorininkai turėjo bendrą nuosavybę, bendravo kaip lygus su lygiu, visiškai nevalgė mėsos, tyloje praleisdavo penkerius metus ir iš kuklumo atsisakydavo kiparisinių karstų, nes Jupiterio skeptras buvo padarytas iš šio medžio.

Taip trapistų ir Por Ruajalio nusidėjėliai susimaišė su visokio plauko neišmanėliais. Por Ruajalyje gyveno jaunasis Lendo, neįsivaizduojamo širdies gerumo ir atvirumo kiekvienam žmogui. „Aš jam jaučiau, – atviraširdiškai rašė Fontenas, – ypatingą švelnumą; jis buvo be galo paprastas, ir aš taip pat.“

Tuo pat metu pas trapistus atsirado brolis Benua – labai protingas bajoras, kuris pirmosiomis dienomis atsisakė net mąstyti. Ransė, mokėdavęs pasinaudoti ir nekaltumu, ir atgaila, aprašė jo gyvenimą; panašiai sodininkas mažu kryželiu pažymi maišelius su sėklomis, tarsi užantspauduodamas augalų kvapą.

Ponas de Sent Bevas kantriai ir išmoningai atrinko mano pacituotas vietas apie Por Ruajalį. Toliau rašė: „Būtent šiuo aspektu Por Ruajalis lieka artimas trapistams ir ponui de Ransė, nes visais kitais dalykais jis labiau linksta prie Sen Moro benediktinų ir pono Mabijono 62; per poną d’Andiji Por Ruajalis susijęs su karaliaus dvaru ir daugiau ar mažiau primena tuos džiugius, romantiškus, atsiskyrėliškus prieglobsčius, kokius įsivaizdavo panelė de Monpansjė, ponia de Motvil ir netgi panelė de Skiuderi.“

Trapistų vienuolynas nebuvo džiugus, jo apylinkės nykios, o atšiaurūs papročiai tiko niūriam peizažui. Trapistai nenutolo nuo ortodoksijos, o Por Ruajalį buvo pagavusi žmogaus laisvės dvasia. Baisusis, savo matematinio proto be perstojo kankinamas Paskalis visą laiką abejojo; tikėjimas jį išvadavo nuo tų kančių. Nepaisant Trapistų vienuolyno nuošalumo, buvo svarstoma jį uždaryti; trapistai žmonėms kėlė siaubą; tik Ransė diplomatiškumas apsaugojo vienuolyną nuo sunaikinimo; Por Ruajaliui pasisekė mažiau.

1709 metų spalio 27 dieną d’Aržansonas 63su trimis šimtais vyrų išjojo iš Paryžiaus ir apsupo Por Ruajalį – didžiausias raitelių pulkas iškeldino dvidešimt dvi pagyvenusias, ligotas vienuoles. Jas išblaškė po įvairius vienuolynus, netgi kartais atsisakydavo su bažnytinėmis apeigomis palaidoti buvusios motinos Anželikos kaimenės 64apleistas aveles.

Praėjus dešimčiai metų po Ransė mirties, 1710 metų sausio 25 dieną buvo duotas nurodymas nugriauti buvusį Por Ruajalio moterų vienuolyną. Anot Diuklo, šis įsakymas „buvo itin entuziastingai įvykdytas“. Griovėjai, šlykščiai šaipydamiesi, iškasė lavonus, o bažnyčioje šunys rijo sudarkytus kūnus. Antkapinius paminklus išgabeno, pavyzdžiui, Arno d’Andiji antkapį vėliau aptiko Manji miestelyje. Pono de Sen Marto namus pavertė kluonu; ten, kur stovėjo Por Ruajalio bažnyčia, ganosi galvijai. „Griuvėsiai, – pasakoja vienas keleivis, – apaugo raganėmis, vijokliais ir erškėčiais, o tose vietose, kur būta choro, sužėlė gluosniai. Tylą sudrumsčia tiktai vienišo laukinio karvelio burkavimas. Čia Sasi kreipdavosi į Dievą malda, kurią kadaise sudėjo Fulgencijus; ten Nikolas pasiūlė Arno padėti plunksną; šitoje nuošalioje alėjoje aš regiu Paskalį, svarstantį naują krikščionybės dieviškumo įrodymą; tolėliau Tijemonas ir Lanselo vaikštinėja su bičiulių atėjusiais aplankyti Rasinu, Labriujeru, Dėprėo 65. Senieji medžiai, kodėl neišsaugojote dykumų aido – garsiųjų žmonių pokalbių!“

Kas buvo tas įsitikinęs krikščionis, poezijos genijus, kreipęsis į žymių žmonių šešėlius, kaip aš kadaise Spartoje tuščiai šaukiau Leonidą 66? Tai senasis Blua vyskupas, Liudviko XVI teisėjas.

Liudvike Didysis 67, jūs išmokėte tautą atkasinėti lavonus; įpratusi jums paklusti tauta laikėsi valdovo nurodymų; tą akimirką, kai revoliucijos aikštėje ritosi Marijos Antuanetės galva, liaudis Sen Deni plėšė karstus 68; pajuodęs Liudvikas XIV, atpažįstamas tik iš didingų bruožų, prie išlaužto rūsio laukė savo paskutinio sunaikinimo; tai tokie paskutinio teismo žiaurumai! „Ak, karalių šmėklos – tai save cituoju (nes esu jau pavirtęs praėjusiu laiku), – gal norėtumėte atgyti savo karūnų kaina? Ar dar jus vilioja sostas? Jūs purtote galvas ir lėtai gulatės į karstus.“

Į savo dykumą Ransė atsivežė visą praeitį, ten pat pasiėmė dabartį ir ateitį. Liudviko XIV amžius vertino visas didybės apraiškas, jis pasisavindavo ir atsiskyrėlio, ir kapitono pergales; tame šimtmetyje plačiai nuskambėjo Rokrua 69aidas. Ginčai su jansenistais, kvietistų mistika rūpėjo miestui ir dvarui, ja domėjosi ne tik Bosiuė ir Fenelonas, bet ir ponios de Mentenon ir de Longvil, ne tik kardinolas de Noajis, bet ir maršalai, Por Ruajalio draugai ir priešai, ne tik protestantizmo varžovai, bet ir užkietėję eretikai 70. Ransė pastangomis, Liudviko XIV amžius pasinėrė į vienatvę, ir vienatvė virto pasaulio centru.

Pirmaisiais Ransė atsiskyrimo metais apie vienuolyną beveik nieko nebuvo girdėti, bet pamažu garsas ėmė plisti. Visi pajuto sklindantį nežinomos žemės kvapą; kad jo įkvėptų, žmonės atsukdavo veidus į tą laimingąją Arabiją. Žmones patraukė dieviški kvapsniai, todėl pakilo jų kaina; taip vanilės aromatas paženklino Kubą Floridos pakrantėse. „Mes išvydome, – sako Lega, – Edeno salą, oras dvelkte dvelkė nuostabiu kvapu, kuris sklido iš salos, iš žydinčių citrinmedžių ir apelsinmedžių.“ 71

Daugėjo prieš Trapistų vienuolyną nukreiptų šmeižtų, kuriuos skleidė asketizmą juoku verčiantys libertinai ir pavyduoliai, jaučiantys kylančią naują Ransė šlovę; buvo nuolat vardijamos ankstesnės atsiskyrėlio klaidos; buvo atkakliai tvirtinama, kad tikrasis jo atsivertimo motyvas yra tuštybė. Trapistų vienuolyno reformos išgąsdino net vieną iš artimiausių bičiulių – ordino vizitatorių Prijero abatą; abatui de Ransė jis rašė: „Jūs turėsite daug gerbėjų, bet maža sekėjų.“