Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Negali būti, kad Dievas jūsų ar manęs pareikalautų ataskaitos dėl to, ką mes atsisakėme nuteisti, tam neturėdami nei polinkio, nei poreikio, bet labai įmanoma, kad priešingas elgesys apsunkintų mūsų sąžines, kad ir kokie geri būtų mūsų ketinimai; juk tie, kurie turi galią arba pareigą teisti, kartais apsirinka, nors labai stengiasi, kruopščiai ir stropiai viską išnagrinėja. Jie gali viltis, kad jų širdies gelmes matantis Dievas bus jiems gailestingas, bet tie, kurie pernelyg skuba ir imasi patys spręsti, tegali sulaukti griežtos bausmės, jeigu tokia nelaimė jiems atsitiktų; jie yra verti, kad Dievas juos paliktų jų pačių tamsybėse jau nuo tos akimirkos, kai jie įsikišo ir pasisavino teisę, kuri jiems visiškai nepriklausė. Patikėkite, pone, man nėra nieko labiau svetima, kaip teisti kitus: ir dėl to, kad Jėzus Kristus mums sakė amžinomis kančiomis nubausiąs tą, kuris nors menkai įžeistų savo brolį, ir dėl to, kad save patį laikau nusipelniusiu teismo.

Štai kokia turi būti kiekvieno žmogaus, kuris nenori būti apkaltintas, laikysena: nesuinteresuotai ir ramiai žiūrėti dalyko esmės; blõga tai, kad mes manome, jog mums jos nereikia, nes neturime savo individualaus požiūrio. Tačiau mes dažnai įsiveliame į kitų reikalus, patys to nepastebėdami. Aš pats esu įsitikinęs, kad tokiais atvejais geriausias būdas yra nuolankiai tylėti. Todėl užsitrauksiu visuotinį nepasitenkinimą ir priekaištus, bet neimu į galvą, kaip žmonės aiškinsis mano elgesį, kad tik patikčiau Dievui ir laikyčiausi jo įsakymų. Iš tiesų aš jau nebepriklausau šiam pasauliui ir nesu toks nelaimingas, kad jį palikęs grįžčiau atgal bandydamas įtikti pasauliui priešingai savo pareigai ir sąžinės balsui. Pone, jūs, be abejo, žinote, kaip sunku laikytis santūrumo ir artimo meilės reikalavimų, net kai kalbama apie teisingiausius dalykus; jūs žinote, kad laimingi tie, kuriems Dievas suteikė tokią padėtį, kai niekas jų neverčia nei kalbėti, nei reikštis; prisipažįstu, kad nesiliauju stebėtis ir tuo pat metu apgailėti daugelio žmonių aklumą, kai jiems vienodai lengva pasakyti: „Šis žmogus yra schizmatikas“, tarsi tartų: „Jis išblyškęs ir blogai atrodo.“ Kai jums, pone, sakau, kad kalbu tik su jumis vienu, tai nereiškia, kad nenorėčiau, jog visi sužinotų, kokios yra mano mintys ir nusiteikimai šiuo klausimu; bet man būtų dar geriau, jeigu žmonės negalvotų, kad man rūpi svetimi reikalai, nes tokia yra tiesa.

Taip pat negalėčiau susilaikyti jums nepasakęs, kad visiška netiesa, kai kalbama, neva aš, pasirašęs formuliarą, atgailavęs; aš jį pasirašysiu kaskart, kai mano viršininkai to panorės, nes toks yra ir mano pasirinkimas. Tačiau aš neneigiu, kad beveik neaprėpiamoje daugybėje nusikaltimų ir skriaudų, dėl kurių turėsiu atsiskaityti Dievo teisme, bus nepamiršta ir tai, kad jansenistais vadinamiems žmonėms priskyriau klaidingas nuomones ir pažiūras, bet vėliau pripažinau, kad jie nebuvo kuo nors prasižengę. Gyvendamas pasaulyje ir dar rimtai negalvodamas apie savo išganymą, aš kiekviena proga pasisakiau prieš juos ir niekaip nevaržiau tokio savo elgesio, manydamas, kad galiu taip kalbėti apie žmones, kurie buvo pamaldūs ir ištikimi Dievo mokslui. Tačiau aš apsirikau, ir Dievo teisme man nebus kaip pasiaiškinti blogai kalbėjus apie kitų žmonių tarpusavio bendrystę ir tikėjimą. Šitai mane paskatino priimti du sprendimus, kurių Dievo padedamas tikiuosi neatšaukiamai laikytis: vieną – niekada negalvoti blogai apie žmogų, kad ir kokie dievobaimingi būtų tie, kurie tai sakytų, nebent jie man pateiktų aiškius įrodymus; kitą – niekada nieko nekalbėti apie žmogų, nebent mane verstų akivaizdi tikrovė ir neatidėliotina būtinybė; tas, kuris bijo Dievo teismo ir kuris žino, kad nusipelnė griežtos bausmės, būva labai nelaimingas, apkaltinęs savo brolius, mat susilaikyti nuo tokių nuosprendžių yra visų geriausias būdas prašyti Jėzų Kristų būti mums gailestingu teisėju.

Suabejojęs jų (jansenistų) tikėjimu, aš padaryčiau nuodėmę, nes jie yra Bažnyčios bendrystėje ir globoje. Bažnyčia žvelgia į juos kaip į savo vaikus, todėl ir aš galiu ir privalau žiūrėti į juos kaip į savo brolius.

Pone, jūs sakote, kad jie įtartini, bet teneleidžia man Dievas vadovautis įtarimais. Iš savo gyvenimo žinau ir kasdien patiriu, kaip toli siekia vadinamųjų molinistų neteisybė ir pyktis. Nėra tokių šmeižtų, kuriais jie nebandytų sugriauti mano reputacijos, tokių įžeidžiamų gandų, kurių jie neskleistų prieš mano asmenį; kadangi jie nepajėgia užsipulti mano gyvenimo įpročių, tai puola mano tikėjimą ir įsitikinimus ir galvoja, kad jų moralė ir klaidingos išvados jiems leidžia mane apkaltinti visomis blogybėmis, kokias tik gali pakuždėti pavydas ir įniršis. „Circumveniamus justum, quoniam inutilis est nobis et contrarius est operibus nostris.“ 78

Mano elgesys skiriasi nuo jų elgesio; mano išvados tikslios, jų – aptakios; kelias, kuriuo aš stengiuosi eiti, siauras, tas, kuriuo jie žengia, – platus ir patogus; štai tokia mano kaltė; gana to, kad mane engtų ir stengtųsi sunaikinti. „Opprimamus pauperem justum; gravis est nobis etiam ad vivendum, quoniam dissimilis est aliis vita illius.“ 79

Nejaugi, pone, turėčiau jais pasitikėti, ar aš galiu apie juos galvoti kitaip negu kaip apie karštakošius ir neteisius? Ir kokioje Šventojo Rašto vietoje, kokiose Bažnyčios tėvų knygose šie stropūs tiesos gynėjai perskaitė, kad gali ramia sąžine tyriausioms mintims priskirti didžiausią iš visų nusikaltimų, taip pat viešai ir slaptai šmeižti žmones, kurie atsiskyrę tyliai garbina Dievą, kurie nesivelia nei į ginčus, nei į pasaulio reikalus, kurie duoda Bažnyčiai pavyzdį, o jų gyvenimą nepriekaištingu laiko netgi tie, kurie jų nemėgsta? Spręskite pats, pone, ar prisiminus kai kuriuos prieš jansenistus nukreiptus įtarimus nėra savaime aišku ir visiškai įmanoma, kad molinistai įsivaizduojamais paklydimais apkaltina žmones, nerodžiusius jiems nei pagarbos, nei dėmesio, ir jie šiems žmonėms jau seniai paskelbė karą; juk molinistai nė trupučio nesigėdydami man primeta tokias nuodėmes, kurių aš, kaip ir jūs, nesu padaręs, nors niekada nė vienu žodžiu jiems nepakenkiau, ir jie neturi jokios priežasties manimi skųstis?

Jums, pone, aš atvirai pasakysiu, kad neturiu nieko bendra su molinistais, nes visame kame paklūstu Bažnyčios vyresnybei. Aš nepritariu jų nuomonei apie Jėzaus Kristaus malonę, jo šventųjų predestinaciją ir jo Evangelijos moralę, esu įsitikinęs, kad jansenistų mokymas nėra blogas. Būtų didelė silpnybė taikyti savo elgesį prie pasaulio kaprizų ir nuomonių; todėl žmonės, kurie visomis gyvenimo aplinkybėmis vadovaujasi tik Dievo žodžiu, nė trupučio nesielvartauja, jeigu piktinamasi kokiu nors jų poelgiu, kuris prasilenkia su pasaulio tvarka ir taisyklėmis. Galiausiai imama piktintis ne jais, o tais, kurie ieško progų prikibti prie tokio elgesio, kuris jokiu būdu nėra smerktinas.

Pagaliau, pone, nuo tada, kai pasitraukiau iš pasaulio, aš mačiau, kaip įvairūs nesutarimai draskė Bažnyčią. Visur regėjau skirtingus interesus ir juos kurstančias aistras, ir ačiū Dievui, niekur nesikišau, tiktai dėl to liūdėjau, kentėjau ir meldžiau Dievą įkvėpti ramybę ir gailestingumą tiems, kurie, atrodo, vadovaujasi visiškai priešingais jausmais. Stengiausi išlaviruoti tarp vienų ir kitų, paklusau Bažnyčiai nesusisaistęs nė su viena puse, nes supratau, kad abiejose pusėse slypi pavojai, ir geriausias pasirinkimas yra neprisišlieti nė prie vienos; geriausia pasišvęsti Jėzui Kristui ir tiems, kuriems jis pavedė valdyti ir tvarkyti savo Bažnyčią.

Gyvenau ramiai ir tyliai; ir aš dažnai prisimenu tą didžią tiesą, kad Dievas nepasigailės tų, kurie bus negailestingi savo broliams, todėl susilaikau spręsti apie žmonių elgesį, jausmus ir juos teisti, žinodamas, kad neprivalau to daryti, nebent turėčiau akivaizdžių įrodymų, kurių niekada neturėjau, ar būčiau neišvengiamos būtinybės prispirtas. Aš neturiu jokio tikslo įtikti žmonėms, nesiekiu nei jų pritarimo, nei pagarbos ir puikiai žinau, kad Dievas aiškiausiu būdu parodo priimąs ištikimą savo žmonių tarnystę tik tada, kai leidžia juos persekioti; ir mano didžiausia širdgėla – matyti, kaip anieji prisideda prie tų persekiojimų, tarsi nežinotų, kad Dievas teis šmeižikus taip pat griežtai ir negailestingai, kaip žmogžudžius ir paleistuvius.