Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Jie šiaip taip įsikūrė Valsente, apleisto vienuolyno griuvėsiuose. Nesibaigiančiais karų, nelaimių ir nusikaltimų metais pasklido garsas apie atsikėlusius vienuolius; kai bėgdavo karaliai, niekas nesekdavo jiems iš paskos, bet iš visų pakraščių plūdo žmonės, papildydami pabėgėlių vienuolių gretas. Pulkus neofitų priėmęs Valsento vienuolynas buvo priverstas apylinkėse kurti naujus darinius, kaip bičių avilys, paskleidžiantis spiečius aplink save. Bet revoliucija, kuri žengė greičiau negu nuo jos sprunkantys vienuoliai, pasiekė naująją trapistų buveinę; jie turėjo išsikelti iš Valsento, iš paskos šniokščiantis srautas juos vijo iš vienos karalystės į kitą, kol jie apsistojo Butširade, kur aš mačiausi su dar vienu tremtiniu 59. Priėję pasaulio kraštą trapistai galiausiai persikėlė į Ameriką. Tai buvo nepaprastas reginys – pasauliečiai ir vienuoliai kartu bėgo nuo Bonaparto. Pergalių užliūliuotas užkariautojas pajuto vienuolynų poreikį: „Čia, – kalbėjo jis, – galės pasislėpti tie, kuriems netinka pasaulis, arba tie, kurie patys netinka pasauliui.“

Pabėgėlis trapistas Dom Giustenas aukotojų lėšomis atpirko sugriautą vienuolyną. Iš viso komplekso buvo likę tiktai vaistinė, malūnas ir keletas dirbtuvių. Bajė apylinkėse iš Senaro miško iškeldintos seserys trapistės persikėlė į mano pusseserės ponios de Šabotrijan vadovaujamą vienuolyną. Ransė palikuonys, sugrįžę į jų tėvo įsteigtą prieglobstį, rado tiktai vijokliais apaugusias sienas ir erškėčių prižėlusius griuvėsius. Štai toks ištvermingas buvo tas Ransė pasodintas medis: tegu auga, tegu skleidžia pavėsį vargšams, kai visi pasaulio valdovai nuo jų nusigręš. Trapistų vienuolyne mačiau Ransė laikais pasodintą guobą; vienuoliai rūpestingai prižiūri senuosius laurus, kurie geriau saugo protėvių dulkes negu Karolio II statula, primenanti Karolio I nukirsdinimą.

Vienuoliai, kurių vargus čia papasakojau, buvo Ransė sekėjai. O kai jis pats atvyko pas trapistus, vienas pirmųjų jo darbų buvo nugriauti balandinę, kolumbariumą, stovėjusį kiemo viduryje; gal dėl to, kad būtų norėjęs išnaikinti gana laisvo gyvenimo būdo atminimą, o gal dėl to, kad būtų norėjęs atsikratyti paukščių, kurie senovės legendose vadinami gražiausiomis puošmenomis ir kurie Rytų upių pakrantėmis ant savo sparnų pernešdavo žinią. Kartą vienuolis per išpažintį pasakė žiūrėjęs į lizdą: kokia buvo jo nuodėmė – mintis apie lizdą ar apie sparnus? Ponas de Ransė įsakė nukreipti į šoną palei abatijos sienas ėjusį vieškelį, todėl dar ir šiandien slėnio gilumoje girdėti naujojo kelio gaudesys. Ransė nesilaikė nė vienos savo pirmtakų privilegijos, nors ir buvo vienuolyno viršininkas; valgė kartu su visais, sakė pamokslus ir klausė brolių išpažinčių; vienintelės jo pramogos buvo paskutiniai mirštančių brolių ištariami žodžiai. Jis ne tiek guodė penitentus, kiek stiprino jų dvasią. Dažniausios jo pamokslų temos buvo šventojo Jono Klimako kopėčios, šventojo Bazilijaus askezė ir Kasjano paskaitos.

Pirmieji penkeri ar šešeri Ransė vienuolystės metai niekuo ypatingu nepasižymėjo; darbininkai giliai tvirtino statinio pamatus. Ransė be jokios atrankos priimdavo visus vienuolius, kurie pas jį atvykdavo. 1667 metais pirmasis pasirodė Dom Rigoberas iš Klervo vienuolyno, paskui – Dom Žakas ir tėvas Le Nenas. Pradėjo rastis tokio Ransė svetingumo priešininkų. Mums tai neatrodo labai svarbu, nes mes savo gyvenime iš tiesų vertiname tik menkniekius, bet anais laikais tai buvo rimti dalykai: sukluso Roma, įsikišo didžioji karaliaus taryba. Ransė buvo priverstas rūpintis išoriniais reikalais ir drauge prižiūrėti tvarką namuose; jis suteikdavo paskutinį patepimą pirmiesiems atsiskyrėliams, kurie beveik visi išmirė. Ransė paklausė mirties guolyje parblokštą Dom Plasidą, kur šis troško iškeliauti. „Pas palaimintuosius“, – atsakė jis.

Dom Bernarui buvo suteiktas paskutinis sakramentas. Vos tik jis priėmė mūsų Viešpaties kūną, jį pagavo kosulio priepuolis; jis susilaikė nekosėjęs ir mirė, uždusęs nuo angelų duonos.

Sorbonos daktaras Klodas Kordonas vienuolyne gavo Arseno vardą, išgarsintą naujųjų legendų. Po mirties švytinti Arseno figūra pasirodė Dom Poliui Feranui ir tarė: „Jeigu tik jūs žinotumėte, kas tai yra – kalbėtis su šventaisiais!“ Paskui figūra dingo.

Dorvalio abatija sumanė įgyvendinti reformą. Dorvalio abatas pakvietė Ransė apsilankyti; Ransė leidosi į kelią; su Dorvalio abatu susitiko Šatijone – nykioje vietoje, kur viltims nelemta išsipildyti. Iš ten patraukė į Komersi, pasimatė su kardinolu de Recu ir atkalbėjo kardinolą išsakyti ketinimą pasitraukti pas trapistus. „Šventasis vyras, – pasakė Le Nenas, – rado tinkamų argumentų, kad jį nukreiptų nuo tos minties.“ „Komersi miesto istorijos“ autorius ponas Diumonas man maloniai perdavė vieną Ransė laišką, siųstą kardinolui de Recui. „Jei Jūsų Eminencija manytų, – rašė trapistų abatas, – kad šiame pasaulyje kas nors mano širdžiai labiau rūpėtų negu jūs, tai būtumėte man neteisingas.“ Štai kur pagarba rangams gali nuvesti net patį pamaldumą. Visko atsisakęs Ransė nedelsdamas pasitraukė į vienuolyną ir kartu išsivedė savo tarną. Pas trapistus jis įšventino brolį Pakomą; šis niekada neatsivertė nė vienos knygos, bet rodė nusižeminimo pavyzdį. Būdamas įpareigotas rūpintis vargšais, jis visuomet tik basomis įeidavo į patalpą ir paduodavo duonos; panašiai ir Mozė įžengė į pažadėtąją žemę. Pakomas pasikvietė į vienuolyną vieną savo brolį; ir jie gyveno po vienu stogu, niekada nė mažiausiu ženklu neparodydami, kad iš viso pažįsta vienas kitą.

Ransė išsiuntė vieną brolį į Setfoną; to vienuolio elgesys pagedo. „Aš apsirikau, – rašė vizitatoriui Ransė, – dėl to atgailausiu visą gyvenimą.“

Dauguma šešioliktojo ir septynioliktojo amžiaus pradžios atgailautojų praeityje yra buvę banditai; priešingai nei rugsėjo žudynių vykdytojai 60, jie netapo keptų obuolių pardavėjais ir savo kruvinomis nusikaltėlių rankomis nesiūlė vaikams vaisių. Žmogžudžiai, apie kuriuos čia kalbame, buvo pakelių plėšikai, kondotjerai, tikri žvėrys. Galų gale, ar tokie kapitonai kaip Monliukas ir baronas Dezadrė, kurie versdavo belaisvius šokti nuo pylimo viršaus, liepdavo savo sūnums kraujyje mazgotis rankas, ant medžių kardavo kalinius, buvo geresni už savo kareivius? Argi garsieji į Por Ruajalio ir Trapistų vienuolynus pasitraukę smaugikai nebuvo verti, kad jiems atkeršytų atšiauri atsiskyrėlio lemtis? Kaip ir Tebaidos laikais, atgailautojai ateina iš nusikaltimų kupino pasaulio.

Nuo reformos pradžios iki Ransė mirties yra žinomi šimtas devyniasdešimt septyni vienuoliai ir keturiasdešimt devyni broliai pasauliečiai; daugelio jų gyvenimus aprašė Ransė, ir jie tapo dangaus romanų personažais. Jų vardus atrasime „Trapistų abatijos istorijoje“ – nepaprastoje knygoje, kurioje viskas be galo kruopščiai suregistruota. Siūlau visiems ją perskaityti, juolab kad jos puslapiuose radau man skirtų priekaištų, bet aš nemanau esąs jų nusipelnęs 61.

Į Por Ruajalį taip pat plūdo pasauliečiai; čia gyveno moterys ir mokslininkai; Fontenas mums paliudijo, kad atsiskyrėlių gydytoju tapęs Paliu pastatydino nedidelį būstą, vadinamą mažuoju Paliu dėl ankštų ir žemų patalpų. Vėliau kartu su savo vaikais įsiprašė Žantjenas Toma. Į vienuolyno duris pasibeldė karininkas ponas de Larivjeras, kuris išmoko graikų ir hebrajų kalbas ir tarnavo miškų sargu.

Pas trapistus atkeliavo Pjeras, o gal Fransua, Foras, vieno grenadierių pulko puskarininkis, sužeistas daugelyje kautynių, paskendęs visokiausiose ydose, kuriam buvo paskelbta dešimt ar dvylika suėmimo orderių. Jis pats nežinojo, kur sprukti – į Angliją, Vokietiją ar Vengriją, o gal pasiprašyti pas musulmonus, ir tada jis išgirdo apie trapistus. Žiemos pabaigoje per kelias dienas nukeliavo du šimtus mylių duobėtais keliais ir pliaupiant lietui, galiausiai pasibeldė į duris. Jo žvilgsnis buvo klaikus, veido išraiška išdidi ir šiurkšti, kakta suraukta, kariška, atšiauri laikysena. Ransė jo neišvarė. Foro krūtinėje atsivėrė opos, jis pradėjo vemti krauju ir mirė savo guolyje.