Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Su tokiu pat įkarščiu Ransė rašė abatui Nikezui: „Tai, ką man pranešėte apie kliūtis susirašinėti su Londonu, yra menkas daiktas; vienu atveju eretikai nepajudinami – atgailos atveju. Jie sutinka atgailauti nebent santuokoje. Šia prasme jie būtų teisūs, jeigu toji atgailos dvasia juos skatintų vesti moteris kartu su blogomis jų nuotaikomis ir visais nepatogumais, kylančiais iš vedybinio statuso. Aš manau, kad trapistų atgaila kitokia; mūsų atgaila man atrodo kaip maloniausias poilsis, palyginti su tuo, ką žinome apie nevykusį santuokinį gyvenimą.“

Paukščiai sugrįžo, tvenkiniai išdžiūvo; nauji cenobitai apsigyveno Trapistų vienuolyne, niekuo nesiskirdami nuo XI amžiaus dykumos brolių. Jie primena pamirštą viduramžių gyvenvietę; sakytumei, vaidina praeities sceną, jeigu priėjęs arčiau nepastebėtumei, kad šie aktoriai yra tikri, Dievo įsakymu iš XI amžiaus į mūsų sceną perkelti vienuoliai; vien darbas sieja juos su naujaisiais laikais.

Nežinoma, ar Ransė susirašinėjo su Klerė vienuolyno abate, nors jis keitėsi laiškais su Luiza Rožė de la Mardeljer, nesantuokinio Gastono Orleaniečio sūnaus, grafo de Šarni, motina. Galbūt gerai paieškoję dar atrastume vieną kitą laišką, kurį Ransė jaunystėje buvo parašęs poniai de Monbazon, bet aš nebeturiu laiko domėtis tokiais nuklydimais. Gyvenimo rudenį nesinori rašyti apie pavasarį. Atsiras jaunų žmonių, kurie galės tęsti mano pradėtus tyrimus. Mano laikas eina į pabaigą, nužydėjusios dienos nebeveda vaisių.

Menažo 95knygoje „Menagiana“ randame tokias mintis apie Ransė: „Aš visada žaviuosi, – rašo jis, – skaitydamas pono trapistų abato veikalus; jis – geriausiai visoje karalystėje rašantis žmogus; jo stilius – kilnus, didingas, nepakartojamas; jis pasižymi nepaprasta erudicija vienuoliško gyvenimo srityje, jo siekiai įdomūs, o protas pranašus, gyvenimas nepriekaištingas, jo reforma – Aukščiausiojo rankos kūrinys.“

1698 metų birželio 29 dienos laiške ponia de Mentenon mini savo brolio apsilankymą Trapistų vienuolyne ir priduria: „Aš pavydžiu broliui laimės, kad pamatė tai, kas Bažnyčioje yra labiausiai pamokančio, ir išgirdo balsą to, kuriuo pasinaudojo Dievas, kad išugdytų šventųjų, kurių, regis, žemėje visai nebelikę.“

Taigi Ransė rūpėjo visiems: nuo genijaus – iki didiko, nuo Leibnico iki ponios de Mentenon.

Ransė stilius niekada nebuvo jaunatviškas, jis paliko savo jaunystę poniai de Monbazon. Ransė kūrinių stiliaus puošmenoms trūksta pavasarinio dvelksmo; tačiau kokie rudens vakarai! Koks nepaprastas besibaigiančių metų ošimas!

Ransė buvo produktyvus rašytojas, vis dėlto dominuoja aistringa neapykanta gyvenimui; tai nepaaiškinama, tai būtų baisu, jeigu nebūtų nuostabu, tai neperžengiamas barjeras, kurį jis pastatė tarp savęs ir skaitytojų. Nė menkiausio atvirumo; jis niekada nekalba apie tai, ką padarė, apie savo klaidas ar atgailą. Kreipiasi į publiką nesiteikdamas jai pranešti, kas jis toks; žmonės neverti gauti kokius nors paaiškinimus; jis užsklendžia gyvenimą, kuris slegia jam širdį. Moko žmones būti negailestingiems su kitais žmonėmis: jokios užuojautos jų vargams. Nesiskųskite, jūsų gyvenimas – kryžius, tai jūsų dalia, nuo jos nepabėgsite; laukite mirties, stenkitės savo kantrybe užsitarnauti malonę Aukščiausiojo akyse. Nėra nieko beviltiškesnio už šį mokymą – stoicizmo ir fatališkumo mišinį, kurį sušvelnina nebent kelios krikščionių religijos siūlomos gailestingumo prošvaistės. Jaučiame, kad Ransė ramiai sutiko daugybės savo brolių mirtį, kad mažiausią kančių palengvinimą jis laikė tarsi silpnumo ženklu ir beveik nusikaltimu. Vienas vyskupas parašė Ransė apie abatę, kuri norėjo vykti prie gydomųjų vandenų; trapistų abatas jam atsakė:

„Geriausia, ką mes galime padaryti matydami mirštant kitus, tai įsitikinti, kad jie žengė žingsnį, kurį netrukus turėsime žengti mes, kad jie atidarė duris ir paliko jas atviras. Dievo ranka siunčia žmones, trumpą laiką perduodama juos pasauliui; skirtam laikui išsekus, pasaulis nebeturi teisės žmonių sulaikyti, privalo juos paleisti. Mirtis nesustabdoma, ir kiekvieną gyvenimo akimirką mes prisiliečiame prie amžinybės. Mes gyvename, kad mirtume; Dievo, leidusio mums mėgautis šviesa, tikslas – ją iš mūsų atimti. Mes mirštame vieną kartą; antrasis gyvenimas mums neleidžia ištaisyti pirmojo gyvenimo paklydimų: koks esi savo mirties akimirką, toks lieki amžinai.“

XVII amžiaus kalba lengvai ir paprastai suteikė jėgą, tikslumą ir aiškumą, palikdama rašytojui laisvę pasirinkti posakius ir išreikšti savo genijų. Dvidešimt devintoje išspausdintoje Ransė taisyklėje tyla aprašoma šitaip:

„Vienatvė be tylos mažai naudinga, nutraukus pokalbį su žmonėmis nuo visų atsiskiriama tam, kad pasikalbėtumei su Dievu.

Tyla – dieviškas pašnekesys, angelų kalba, dangaus gražbylystė, menas įtikinti Dievą, šventa vienatvės puošmena, būdraujantis išminčiaus miegas, skalsus Apvaizdos maistas, dorybių guolis; vien ramybė ir malonė laukia pasinėrus į tinkamą tylą.“

Ransė būtų žmogus, kurį reikėtų išvyti iš žmonių giminės, jeigu jis pats nebūtų prisiėmęs ir pranokęs kitiems taikyto griežtumo; bet ką pasakyti žmogui, kurio argumentas – keturiasdešimt dykumos metų, kuris jums rodo savo žaizdotas rankas ir kojas ir juo didesnius skausmus kenčia, juo labiau nesiskųsdamas ugdo kantrybę. Šitaip jis užčiaupdavo burną savo priešininkams, Por Ruajalis su visais savo šventaisiais sudėdavo prieš jį ginklus; jis priversdavo priešus pasitraukti, atkišęs jiems krauju varvančią atgailautojo kaktą. Jis troško, kad visi nusidėjėliai numirtų kartu su juo; kaip žymieji karvedžiai, jis neskaičiavo kritusiųjų, kad tik pasiektų pergalę. Aš jau minėjau garsųjį jo traktatą „Apie vienuolišką šventumą“; tos pačios idėjos pasikartoja jo posakiuose, kuriuos Marsoljė surinko ir sudėjo į vieną vietą; tai rūstūs posakiai, bet jų stilius puikus. Vienas dviejų šimtų šešių puslapių rankraštis po dvidešimt šešias eilutes kiekviename puslapyje mus pasiekė iš Alansono, kuriame buvo saugomas sugriovus Trapistų vienuolyną, jo viršelyje nežinomo vienuolio ranka parašyta: „Šią knygą parašė mūsų garbusis ir švenčiausiasis tėvas Dom Armanas Žanas, trapistų reformatorius; mūsų nelaimei, jis mirė šventa mirtimi praėjusį mėnesį, 1700 metų spalio 31 dieną.“ Moreri nurodo spalio 26 dieną, „Gallia christiana“ – spalio 27 dieną, viename Bosiuė laiške minima spalio 29-oji, o mūsų cituotas įrašas – spalio 31 dieną. Manyčiau, pastarasis įrašas turėtų būti patikimas; tos pačios nuomonės laikosi Alansono bibliotekininkas 1819 metų rugpjūčio 3 dienos laiške; tėvas Le Nenas trumpai pabrėžia: Ransė mirė spalio mėnesio dvidešimt septintą dieną, antrą valandą po pietų, sulaukęs septyniasdešimt penkerių metų, vienuolyne praleidęs trisdešimt septynerius metus. Mano nuomone, atrastasis rankraštis yra Ransė jaunystės darbas, atspindintis jo Šventosios Trejybės studijas, tiriant, ką apie ją pasakė Platonas, Justinas, Klemensas Aleksandrietis, nepamirštant Orfėjo himnų; Trapistų vienuolyne Ransė tikrai nesiėmė jokių didelių studijų, ir šis rankraštis yra akivaizdus jo jaunystės darbas; graikų kalba lengvai skaitoma, beveik visi sudėtingi rašmenys pakeisti paprastomis raidėmis. Ransė atkreipia dėmesį, kad Nikėjos Tikėjimo išpažinimas papildė Credo žodžiu „sūnus“.

Ransė troško likti šešėlyje, ir apie jo mirtį mums praneša anonimas vienuolis, jo bendražygis, kuris net apsiriko metus, vietoje 1700-ųjų parašęs 1600-uosius; šiandien toji mirtis niekam neberūpi.