Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— Mama, tu prastai apsirengusi.

— Tai ką ketini daryti? — Lukas nutraukia mano mintis ir aš, deja, per vėlai pastebiu, kad jis eina prie manęs. Tiesiai prie mano nešiojamojo kompiuterio.

— Nieko! — skubiai atsiliepiu. — Tik peržiūriu savo banko ataskaitą... — Mėginu skubiai uždaryti, bet kompiuteris užstrigęs. Prakeikimas!

— Kas nors negerai? — klausia Lukas.

— Ne! — atsakau ir pradedu panikuoti. — Tiesiog... išjungsiu kompiuterį. Ištraukiu kompiuterio laidą, bet ekranas vis tiek šviečia. Jame juodu ant balto švyti ataskaita.

O Lukas eina artyn. Nenoriu, kad jis pamatytų ataskaitą.

— Leisk pamėginti man, — Lukas prieina prie mano kėdės. — Ar atsivertusi banko puslapį?

— Eee... panašiai! Nesirūpink. Sakau tau atvirai... — Pilvu pasistengiu užstoti ekraną, bet Lukas vis tiek žvelgia man per petį. Keletą akimirkų jis spokso į ekraną negalėdamas patikėti.

— Beki, — galiausiai taria. — Tu turi reikalų su Pirmuoju kooperaciniu Namibijos banku?

— Eee... taip. — Stengiuosi, kad balsas skambėtų abejingai. — Turiu ten nedidelę internetinę sąskaitą.

— Namibijoje?

— Gavau iš jų elektroninį laišką, kur buvo siūlomos labai patrauklios palūkanos, — atsakau kiek iššaukiamai. — Pamaniau, kad tai puiki proga.

— Beki, nejaugi tu atsakinėji į kiekvieną gaunamą laišką? — negalėdamas patikėti Lukas žvelgia į mane. — Gal jau turi pasirinkusi ir puikų viagros pakaitalą?

Žinojau, kad jis nesupras mano nuostabiosios naujos banko strategijos.

— Nesinervink! — sakau. — Kodėl darai iš musės dramblį? Ar labai didelis skirtumas, kur laikau savo pinigus? Juk žinai, kad komercija tapo pasauliniu, globaliu reiškiniu. Senųjų sienų nebėra. Jei gali gauti geras palūkanas Bangladeše, tada...

— Bangladeše?

— O ką? Aš ten... na... turiu banko sąskaitą. Tiesa, visai nedidelę, — skubiai priduriu, pastebėjusi jo veido išraišką.

— Beki... — Panašu, kad Lukui sunku visa tai suvokti. — Kiek internetinės bankininkystės sąskaitų esi atidariusi?

— Tris, — atsakau patylėjusi. — Apie tris.

Lukas atidžiai žiūri į mane. Bėda ta, kad vyrai mane per daug gerai pažįsta.

— Na, gerai, gerai, — atsakau paskubomis.

— O kiek turi kreditų perviršių?

— Penkiolika. Naf ir kas? — priduriu gindamasi. — Kokia prasmė turėti banko sąskaitą ir neturėti kreditų perviršių?

— Penkiolika kreditų perviršių?

Negalėdamas patikėti Lukas rankomis griebiasi už galvos.

— Beki... tu įsiskolinusi Trečiojo pasaulio šalims.

— Aš užsiimu globalia ekonomika ieškodama naudos sau. Pavyzdžiui, Čado bankas suteikė man penkiasdešimties dolerių premiją vien už tai, kad tapau jo kliente.

Lukas toks ribotas. Na, ir kas, kad turiu penkiolika banko sąskaitų? Juk visi žino, kad negalima visko pastatyti ant vienos kortos, lėšas reikia išskaidyti.

— Atrodo, tu, Lukai, pamiršti, — tęsiu išdidžiu tonu, — kad ne taip seniai aš buvau žurnalistė, rašanti finansinėmis temomis. Apie pinigus ir investavimą žinau viską. Kuo didesnė rizika, tuo didesnį pelną gali gauti.

Lukui tai nedaro jokio įspūdžio.

— Puikiai žinau investavimo principus, ačiū tau, Beki, — sako mandagiai.

— Tada, — tariu staiga šovus į galvą minčiai, — būsimam kūdikiui galėtume atidaryti investicinę sąskaitą Bangladeše. Tikriausiai susikrautume didžiulį turtą.

— Ar tu visiškai išprotėjai ? — Lukas spokso į mane.

— O kodėl ne? Juk tai nauja rinka!

— Nemanau, kad tai geras sumanymas. — Lukas varto akis. — Aš jau kalbėjau su Kenetu apie kūdikio sąskaitą ir mes nusprendėme investuoti į keletą saugių fondų.

— Palauk! — pakeliu ranką. — Ką nori tuo pasakyti? Tu kalbėjai su Kenetu? O kaip mano nuomonė?

Negaliu patikėti, kad jie net nepasitarė su manimi. Lyg būčiau visiškai nesvarbi. Lyg nebūčiau dirbusi finansų eksperte televizijoje, gaudavusia šimtus laiškų per savaitę, kuriuose buvo prašoma įvairiausių patarimų.

— Klausyk, Beki, — atsidūsta Lukas. — Kenetas labai džiaugiasi galėdamas rekomenduoti patikimas investicijas. Neverta jaudintis.

— Ne tai svarbiausia, — tariu pasipiktinusi. — Lukai, tu nieko nesupranti. Mes tapsime kūdikio tėvais. Visus svarbius dalykus turime spręsti kartu. Antraip mūsų kūdikis lakstys aplinkui mušdamasis, o mums teks nuo jo slėptis miegamajame, kur net mylėtis nebegalėsime.

— Ką?

— Taip būna! Pažiūrėk filmą „Auklė“!

Lukas atrodo visiškai priblokštas. Jam tikrai reikėtų dažniau žiūrėti televizorių.

— Gerai, puiku, — pagaliau sako jis. — Galime viską spręsti kartu. Nesvarbu. Tačiau aš tikrai neketinu atidaryti investicinės sąskaitos kūdikiui kažkokioje nepatikimoje naujoje rinkoje.

— O aš neketinu investuoti į kokią nors nuobodžią rinką, duodančią mažai pelno, — atsikertu.

— Aklavietė, — Luko burna trūkčioja. — Taigi ką ta „Auklė“ siūlo, kai tėvų nuomonės iš esmės skiriasi investicijų klausimais?

— Nežinau, ar ką nors apie tai rodė. — Staiga man kyla mintis. — Žinau, ką daryti. Pinigus pasidalysime. Pusę investuosi tu, o kitą pusę — aš. Vėliau pamatysime, kam geriau pasisekė.

Negaliu susilaikyti nepridūrusi:

— Neabejoju, kad tai būsiu aš.

— Ach, štai kaip, — Lukas kilsteli antakius. — Tai iššūkis man, ponia Brendon?

— Laimi tas, kas nebijo rizikuoti, — sakau nerūpestingai, o Lukas ima juoktis.

— Gerai. Taip ir padarykime. Kiekvienas investuosime į ką panorėjęs.

— Sutarta, — sakau ir ištiesiu Lukui ranką. Kai suskamba telefonas, mes smarkiai kratome vienas kitam ranką.

— Aš atsiliepsiu, — sako Lukas ir eina prie rašomojo stalo. — Alio? O, sveiki. Kaip laikotės?

Man tikrai pasiseks! Aš sėkmingai investuosiu ir kūdikis taps tikra monetų kalykla. Galbūt pasirinksiu terminuotus indėlius. Arba investuosiu į auksą. Arba... dailės dirbinius! Man tik reikia rasti Deimieno Hersto darbų, nupirkti jo karvę formaldehide ar ką nors panašaus, paskui Sotbio aukcione ją labai pelningai parduoti ir visi sakys, kokia esu geniali...

— Tikrai? — klausia Lukas. — Ne, ji to neminėjo. Ką gi, ačiū.

Jis padeda telefoną ir atsisuka į mane nutaisęs klausiančią veido išraišką.

— Beki, tai buvo Gilis iš nekilnojamojo turto agentūros. Pasirodo, šios savaitės pradžioje judu ilgai kalbėjotės. Ką tiksliai tu jam sakei?

Mėšlas. Dar vienas painus dalykėlis, apie kurį reikia pasikalbėti. Man tikrai reikėtų susidaryti tokių problemėlių sąrašą.

— A, tu apie tai? — atsikrenkščiu. — Tik pasakiau Giliui, kad mūsų reikalavimai bus lankstesni.

Ranka palyginu popierius ant stalo, bet akių nedrįstu pakelti.

— Kaip tu ir norėjai, pasakiau, kad šiek tiek praplėsime savo paieškų plotą.

— Šiek tiek? — negalėdamas patikėti pakartoja Lukas. — Iki Karibų ? Jis ketina atsiųsti mums duomenis apie aštuonias prakeiktas vilas ir klausia, gal pageidautume užsisakyti į ten skrydį!

— Lukai, juk tu pats sakei, kad mums reikėtų plačiau pasidairyti, — ginuosi. — Tai tavo idėja!

— Galvojau apie Kensingtoną! Ne Barbadosą!

— O ar tu matei, ką mes galėtume gauti Barbadose? — atsikertu. — Tik pažvelk!

Su savo kėde nuvažiuoju prie jo kompiuterio ir atverčiu Karibų nekilnojamojo turto puslapį.

Nekilnojamojo turto puslapiai yra geriausias dalykas! Ypač tie, kuriuose galima virtuali kelionė.