Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— Ar matai šią vilą? — rodau į ekraną. — Namas su penkiais miegamaisiais ir didžiuliu baseinu skendi sode, dar ir svečių namelis yra!

— Beki... — Lukas nutyla lyg svarstytų, kaip man geriau pasakyti. — Jis Barbadose.

Kaip jis prikibo prie šios detalės!

— Na ir kas? — sakau. — Tai pasakiška! Vaikas išmoks plaukioti, tu elektroninius laiškus galėsi siuntinėti ir iš svečių namelio... o aš kasdien galėsiu bėgioti po paplūdimį...

Iš karto nusipiešiu viliojantį vaizdą: vilkėdama bikiniu bėgu baltu žvilgančiu Karibų paplūdimio smėliu, priešais save stumdama vaikišką vežimėlį. O Lukas visas įdegęs, vilkintis marškinėliais su apykakle, geria romo punšą. Jis vėl galėtų plaukioti banglente, o plaukus pasipuošti šviečiančiais karoliukais...

— Neketinu puošti plaukų karoliukais, — staiga nutraukia mano mintis Lukas.

O, kad tave kur! Kaip, po galais...

Na, gerai, gerai. Gal kada nors išpasakojau savo Karibų fantazijas.

— Klausyk, mieloji, — sako Lukas sėsdamasis. — Gal po kokių penkių dešimties metų galėsime apie tai pagalvoti. Jei viskas eis pagal planą, tada turėsime daugybę pasirinkimų. Tačiau dabar galime rinktis tik Londono centrą.

— Tai ką mums daryti? — piktai išjungiu Barbadoso reklamos tinklalapį. — Čia nėra ką pirkti. Ateis Kalėdos, o mes vis dar būsime gatvėje. Baigsis tuo, kad su kūdikiu turėsime apsigyventi benamių prieglaudoje ir srėbti varganą sriubą...

— Beki, — Lukas pakelia ranką, norėdamas mane sustabdyti. — Mums neteks valgyti varganos sriubos.

Jis atidaro savo elektroninio pašto dėžutę, paskui pridėtą laikmeną ir paspaudžia nuorodą spausdinti. Po akimirkos pradeda veikti spausdintuvas.

— Ką? — klausiu. — Ką čia darai?

— Štai, — jis paima lapus ir paduoda man. — Štai dėl ko skambino Gilis, jeigu, jo žodžiais tariant, mes kartais dar galvotume apie Londoną. Šis namas ką tik pasirodė rinkoje. Jis čia pat, už kampo, Delameino gatvėje. Tačiau reikia paskubėti.

Skubiai peržvelgiu skelbimą, stengdamasi suvokti žodžius.

Elegantiškas šeimos namas... tinkamas pasilinksminimams...

erdvus holas... nuostabi moderni virtuvė...

Oho! Turiu pripažinti, kad skelbimas tikrai geras.

Sodas su architekto suprojektuota vaikų žaidimų aikštele... šeši

miegamieji... drabužinė su batų spinta , į kurią galima įeiti...

Man užima kvapą. Batų spinta! Na, žinoma, tai tiesiog kitas būdas pasakyti...

— Namas turi batų kambarį, — šypsodamasis Lukas stebi mane. — Gilis labai dėl to džiaugiasi. Ar eisime apžiūrėti?

Dėl to namo aš taip susijaudinau! Ir ne tik dėl to, kad jame yra batų kambarys. Daug kartų atidžiai perskaičiau skelbimą ir jau ėmiau puikiai įsivaizduoti mudu su Luku jame gyvenančius. Jau mačiau save besimaudančią Rainjet kalkakmenio dušo kabinoje... verdančią kavą Balthaup virtuvėje su šiuolaikiška buitine technika... o paskui galbūt išeinančią į nuošalų sodelį vakarų pusėje, apsodintą jau paaugusiais retų rūšių krūmais. Nesvarbu kokių.

Kiek vėliau tą pačią dieną susitariame dėl susitikimo ir išsiruošiame apžiūrėti namo. Iki jo einame lapijoje skendinčia Meida Veilio gatve. Rankoje nešuosi lapelį su visomis detalėmis, nors jis man mažai reikalingas, mat beveik viską prisimenu mintinai.

— Dvidešimt ketvirtas... dvidešimt šeštas...

Kai einame pro šalį, Lukas prisimerkęs žiūri į namų numerius.

— Namas bus kitoje gatvės pusėje.

— Štai jis! — sustoju lyg įbesta priešais vieną namą. — Pažvelk, štai įspūdingas įėjimas su kolonomis ir dvivėrės durys su žaviu vėduoklės formos langu virš jų! Jis atrodo pasakiškai! Eime!

Lukas ranka pristabdo mane, kad neskubėčiau per gatvę.

— Luktelėk, Beki, pirmiau noriu pasakyti keletą žodžių.

— Ką? — traukiu ranką iš jo gniaužtų lyg šuo, norintis nutrūkti nuo pavadėlio. — Kas atsitiko?

— Pasistenk reaguoti šalčiau, supratai? Nereikia, kad atrodytų, jog labai jo norime. Pirmoji verslo taisyklė: visada privalai atrodyti taip, lyg tuoj spruksi nesudaręs sandorio.

— Štai kaip, — liaujuosi tampiusi ranką. — Sutarta.

Elgtis šaltai. Galiu ir taip.

Tačiau kai per gatvę nuskubame prie paradinių namo durų, mano širdis daužosi lyg pašėlusi. Tai mūsų namas. Nujaučiu!

— Man patinka paradinės durys! — sušunku spausdama skambutį. — Jos taip žvilga!

— Beki... atvėsk, — primena Lukas. — Neparodyk, kad namas tau daro tokį įspūdį.

— O taip, gerai.

Kai atsiveria durys, pamėginu nutaisyti kuo abejingesnę veido išraišką.

Prieš mus ant juodų ir baltų marmurinių grindų plytelių stovi per keturiasdešimt metų lieknutė moteris. Ji dėvi baltus D&G džinsus, paprastą palaidinukę, kuri, žinau, kainavo penkis šimtus svarų, ir mūvi tokio dydžio deimantinį žiedą, kad belieka stebėtis, kaip ji sugeba pakelti ranką.

— Sveiki, — ištaria kimiu lėtu balsu. — Ar atėjote apžiūrėti namo?

— Taip! — sušunku ir tą pačią akimirką suvokiu, kad mano balsas pernelyg entuziastingas. — Turiu omenyje... taaip. — Apsimetu abejinga. — Tiesiog norime užmesti akį.

— Fabija Paskali.

Paspaudžiu jos ranką lyg drėgną vatą.

— Beki Brendon. O čia — mano vyras Lukas.

— Prašau, užeikite.

Nusekame paskui. Nuo grindų plytelių atsimuša mūsų žingsnių aidas. Pribloškiantys didžiuliai laiptai atrodo kaip iš Holivudo filmo. Jau matau save lipančią jais žemyn apsirengusią fantastiška vakarine suknele ir apačioje stovintį manimi besižavintį Luką.

— Čia yra keletas madingų akcentų, — Fabija rodo į laiptus. — Marmuras atvežtas iš Italijos, o šviestuvas — antikvarinis Murano. Visa tai įskaičiuota į kainą.

Matau, kad ji laukia mano reakcijos.

— Labai gražu, — sako Lukas. — Beki?

Šaltai. Privalau reaguoti šaltai.

— Visai nieko, — nusižiovauju. — Ar galime apžiūrėti virtuvę? Virtuvė ne mažiau nuostabi. Joje yra platus pusryčių baras ir visa įranga, kokią tik žino žmonija. Kai Fabija viską mums demonstruoja, iš paskutiniųjų stengiuosi neparodyti pagarbios baimės.

— Štai triguba orkaitė... dujinė viryklė... sukamasis stalviršis...

— Neblogai.

Ranka perbraukiu per granitinį paviršių iš susižavėjimo sulaikiusi kvapą.

— Ar jūs turite integruotą elektrinį sušių gaminimo automatą?

— Žinoma, — atsako ji, lyg būčiau paklaususi ko nors savaime suprantamo.

Čia yra integruotas elektrinis sušių gaminimo automatas. Dieve! Tai fantastiška! Terasa ne mažiau nuostabi. Joje — vasaros virtuvė ir kepsninė. O svetainėje stovi David Linley sekcija. Kai paskui Fabiją lipame į pagrindinį miegamąjį antrajame aukšte, aš jau kone sprogstu. Vos vos valdausi, kad nešūkaučiau iš susižavėjimo.

— Štai drabužinė...

Fabija įveda mus į nedidelę patalpą, pilną sieninių riešutmedžio spintų.

— O štai mano batų kambarys...

Ji atveria duris ir mes įžengiame į vidų.

Man silpna. Iš abiejų pusių ant zomša padengtų lentynų nusidriekusios tvarkingai išdėliotų batų eilės. Louboutins... Blahniks...

— Tai nuostabu! — išsprūsta man. — Tik pažvelkite, mes vienodo ūgio, lyg viskas būtų skirta man...

Mano pusėn Lukas meta įspėjamą žvilgsnį.

— Na, aš tik noriu pasakyti, kad viskas čia gerai.

— Ar jūs turite vaikų?

Fabija pažvelgia į mano pilvą.