Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— Turėtų gimti gruodį, — atsakau.

— Mes turime du vaikus. Jie internatinėje mokykloje, ten ir gyvena.

Moteris nuo rankos nulupa Nicorette pleistrą, susiraukia ir įmeta jį į šiukšlių dėžę. Tada įkiša ranką į džinsų kišenę ir išsitraukia Marlboro Lights cigarečių pakelį.

— Kai grįžta, apsistoja viršutiniame aukšte, bet jų vaikystės kambariai vis dar tokie pat, kokie ir buvo. Jei įdomu, galite apžiūrėti.

Ji žiebtuvėliu prisidega cigaretę ir įtraukia dūmą.

— Vaikų kambariai? — pakartoja Lukas, žvelgdamas į mane. — Daugiau negu vienas?

— Jo ir jos. Kiekvienas turėjo atskirą kambarį. Taip ir neprisiruošėme pakeisti jų paskirties. Štai sūnaus kambarys...

Fabija atveria baltas duris.

Aš išsižioju iš nuostabos. Viskas atrodo lyg pasakoje. Ant sienų — freskos, vaizduojančios žalias kalvas, mėlyną dangų, miškus ir iškylaujančius žaislinius meškučius. Viename kambario kampe stovi dažyta pilies formos vaikiška lovelė. Kitame kampe — raudonas medinis traukinukas su bėgiais. Pakankamai didelis, kad į jį būtų galima įlipti ir atsisėsti. Dabar kiekviename vagone sėdi po žaislą.

Pajuntu dūrį į širdį. Šiuo metu norėčiau, kad gimtų berniukas. Aš taip noriu mažo berniuko.

— O dukters kambarys štai čia, — tęsia Fabija.

Vos galiu atsiplėšti nuo berniuko kambario, bet per laiptų aikštelę seku paskui Fabiją, o kai ji atidaro duris, negaliu nežioptelėti iš nuostabos.

Nieko tokio gražaus dar nesu mačiusi. Tai tikra mažos mergytės svajonė. Ant sienų nupieštos fėjos. Baltos užuolaidos surištos didžiuliais violetinės taftos kaspinais, o mažas lopšelis išdabintas siuvinėtais angliškais raukiniais.

O Dieve. Dabar noriu mergaitės.

Noriu abiejų. Ar negaliu turėti abiejų?

— Tai ką manote?

Fabija atsisuka į mane.

Laiptų aikštelėje tylu. Iš susižavėjimo negaliu net žodžio pratarti. Šitų vaikų kambarių noriu labiau už viską. Noriu šito namo. Noriu čia gyventi, čia švęsti pirmąsias šeimos Kalėdas, papuošti didžiulę pušį juodai baltame hole, o ant židinio pakabinti kojinę dovanoms...

— Pakankamai gražus namas, — pagaliau išstenu ir gūžteliu pečiais. — Aš taip manau.

— Gerai, — Fabija užtraukia dūmą, — parodysiu jums likusią namo dalį.

Kai apžiūrinėjame kitus kambarius, jaučiuosi lyg apsvaigusi. Mes radome namą. Radome.

— Pateik jai pasiūlymą, — šnibždu Lukui, kai apžiūrinėjame vandens šildytuvą. — Pasakyk, kad norime šio namo!

— Beki, ramiau. — Lukas nusijuokia. — Niekas taip nesudarinėja sandorių. Mes net viso namo neapžiūrėjome.

Vis dėlto aš matau, kad ir Lukui namas patinka. Jo akys žiba, o kai vėl grįžtame į holą, ima klausinėti apie kaimynus.

— Ką gi, ačiū, — galiausiai sako jis ir atsisveikindamas spaudžia Fabijai ranką, — susisieksime per agentą.

Kaip jis gali taip valdytis? Kodėl neišsitraukia čekių knygelės?

— Labai jums ačiū, — priduriu ir jau ketinu paspausti Fabijai ranką, kai duryse pasigirsta rakto brakštelėjimas. Pro duris įeina saulėje įdegęs vyras. Jam per penkiasdešimt. Jis dėvi džinsus ir odinę striukę. Po pažastimi — kažin koks aplankas.

— Sveiki, — taria jis. Paskui atidžiai žiūri į mūsų veidus svarstydamas, ar pažįsta. — Kaip laikotės?

— Brangusis, tai ponai Brendonai, — paaiškina Fabija. — Jie apžiūrėjo namą.

— Štai kaip. Juos atsiuntė Hemptono agentūra? — Vyras susiraukia. — Būčiau paskambinęs, jeigu būčiau žinojęs. Prieš dešimt minučių priėmiau kito agento pasiūlymą.

Mane apima siaubas. Ką jis padarė?

— Mes taip pat galime pateikti jums pasiūlymą. Tučtuojau! — atšaunu. — Pasiūlysime kainą, kurios prašote!

— Atsiprašau, bet reikalas baigtas.

Vyras gūžteli pečiais ir nusivelka striukę.

— Namą perka amerikiečiai, tie, kurie čia šįryt lankėsi, — paaiškina Fabijai.

Ne. Ne. Juk negalime prarasti svajonių namo!

— Lukai, daryk ką nors! — mėginu kalbėti ramiai. — Pateik pasiūlymą! Greičiau!

— Turbūt neturite nieko prieš, ar ne? — teiraujasi Fabija nustebusi. — Neatrodė, kad namas jums labai patinka.

— Mes tik apsimetėme. Tvardėmės, — žliumbiu. Akimirksniu išgaravo visas mano apsimestinis abejingumas. — Lukai, žinojau, kad turėjome pasakyti anksčiau! Mums labai patinka šis namas! Mane sužavėjo vaikų kambariai! Mes jo norime!

— Norėtume pasiūlyti didesnę sumą, nei jūs prašote, — sako Lukas, žengdamas žingsnį į priekį. — Galime viską labai greitai suorganizuoti, ir mūsų advokatas su jūsiškiu susisiektų jau rytoj rytą...

— Namas jau parduotas, — sako Fabijos vyras, vartydamas akis. — Man reikia išgerti. Sėkmės jums.

Jis nužingsniuoja į virtuvę ir aš išgirstu, kaip atidaro šaldytuvą.

— Apgailestauju, — sako Fabija, gūžtelėdama pečiais, ir palydi mus prie paradinių durų.

— Bet... — mano balsas bejėgiškai užsikerta.

— Nieko tokio. Jeigu sandoris vis dėlto neįvyktų, praneškite, — Lukas mandagiai nusišypso ir mes lėtai žengiame į vėlyvą vasaros popietę. Medžių lapai po truputį keičia spalvas, o languose kitoje gatvės pusėje atsispindi saulė.

O juk jau mačiau save gyvenančią šioje gatvėje. Stumiančią vaikišką vežimėlį ir mojuojančią kaimynams...

— Negaliu patikėti, — mano balsas liūdnas. Smaugia gerklę.

— Juk čia tik namas, — Lukas apkabina mano iš sielvarto nuleistus pečius. — Rasime kitą.

— Nerasime. Niekada nerasime tokio kaip šis. Jis tobulas!

Uždėjusi ranką ant geležinių vartelių stabteliu. Negaliu taip greitai pasiduoti. Juk nesu kokia ištižusi bevalė.

— Palauk čia, — sakau Lukui ir apsisuku ant kulno. Nuskubu taku atgal, užlekiu laipteliais ir įkišu koją į tarpdurį, Fabijai dar nespėjus jų uždaryti.

— Paklausykite, — sakau skubiai. — Prašau, Fabija. Mums tikrai, tikrai labai patinka jūsų namas. Sumokėsime, kiek tik jūs norite.

— Mano vyras jau sudarė sandorį. — Ji atsitraukia atatupsta. — Nieko negaliu padaryti.

— Galite jį perkalbėti! Ką man padaryti, kad jus įtikinčiau?

— Klausykite, — Fabija atsidūsta. — Nuo manęs čia niekas nepriklauso. Ar galite patraukti koją?

— Viską padarysiu! — šaukiu desperatiškai. — Ką nors jums nupirksiu! Dirbu madingų drabužių parduotuvėje ir galiu gauti jums ką nors gražaus...

Mano balsas nutrūksta. Fabija vis dar spokso į mano koją, suspaustą tarp durų. Paskui pažvelgia į kitą koją.

Žinau, kad ji domisi ne mano kojomis, o Archie Swann kaubojiškais batais iš sendintos veršelio odos, suvarstomais odiniais raišteliais. Archie Swann batų rinkoje naujas vardas. Praėjusią savaitę lygiai tokie pat batai buvo Vogue žurnalo „Geidžiamiausiųjų“ skyrelyje. Pastebėjau, kad Fabija neatitraukia nuo jų žvilgsnio, vos tik mes atvykome.

Fabija pakelia į mane akis:

— Man patinka jūsų batai, — sako.

Akimirksniu netenku žado.

Laikykis šaltai , Beki. Laikykis šaltai.

— Šių batų man teko laukti visus metus, — sakau pagaliau jausdamasi taip, lyg vaikščiočiau kiaušinių lukštais. — Ne taip paprasta tokius gauti.

— Esu laukiančiųjų sąraše Harvey Nichols parduotuvėje, — atsikerta Fabija.

— Galbūt, — atsakau apsimestinai nerūpestingu tonu, — tačiau gauti tokių jums nepavyks, nes buvo pagaminta tik penkiasdešimt porų ir visos jau parduotos. Esu asmeninė pirkinių konsultantė, todėl viską žinau.