Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— Gal aš noriu, kad mane prižiūrėtų moteris! — sušunku pagauta įkvėpimo. — Ar kada nors apie tai pagalvojai?

— Tada paprašysime pono Breino, kad rekomenduotų mums savo kolegę, — tvirtai atsako Lukas. — Beki, ponas Breinas jau daug metų yra mūsų šeimos akušeris. Tikrai nemanau, kad mums verta kreiptis į kažkokią nežinomą madingą akušerę, paklausius kelių moteriškių patarimų.

— Betgi ji nėra nežinoma! Tai ir svarbiausia! Ji dirba su įžymybėmis !

— Beki, liaukis, — Luko balsas skamba tvirtai. — Tai netikusi mintis. Tavo nėštumas jau įpusėjęs. Tu nekeisi gydytojo, ir viskas. Atėjo Jenas. Man reikia baigti. Pasimatysime vėliau.

Telefonas nutyla, o aš įniršusi spoksau į jį.

Kaip jis drįsta aiškinti, pas kokį gydytoją turėčiau eiti? Ir kuo tas ponas Breinas toks nuostabus? Įsikišu telefoną ir brošiūrą atgal į rankinę ir įpykusi pradedu grūsti į pintinėlę Petit Lapin vaikiškus kostiumėlius.

Lukas nieko nesupranta. Jei visos kino žvaigždės pas ją eina, vadinasi, ji gera.

Be to, lankytis pas ją būtų taip nuostabu. Nuostabu.

Staiga mane aplanko vizija: guliu ligoninės lovoje, apglėbusi savo kūdikį, o šalia manęs kitoje lovoje guli Keitė Vinslet. O už jos — Heidė Klum. Mes visos susidraugautume! Pirktume viena kitai mažytes dovanėles, o mūsų vaikai taptų draugais visam gyvenimui. Eitume kartu į parką pasivaikščioti ir mus nufotografuotų Heilo! žurnalo reporteriai. Po nuotrauka būtų parašyta: „Keitė Vinslet, kalbėdamasi su drauge, stumia vežimėlį.“

Galbūt net būtų parašyta: „Su geriausia drauge Beki.“

— Atsiprašau, gal jums reikėtų dar vieno krepšelio? — mano mintis nutraukia balsas ir aš pažvelgiu į rankomis mosuojantį pardavėją. Jis rodo į drabužėlių krūvą, virstančią per krepšelio kraštus. Pasirodo, grūdau nė nepastebėdama, kiek jų ten jau yra.

— Ach, ačiū, — sakau apsvaigusi ir paimu iš jo antrą pintą krepšelį. Tada pasuku į kepuraičių skyrių. Prie mažų skrybėlaičių spindi pavadinimai, kaip antai, „Mažoji žvaigždė“ arba „Mažasis lobis“. Tačiau aš nepajėgiu susikaupti.

Noriu pas Veneciją Karter. Man nerūpi, ką galvoja Lukas.

Kaip iššūkį išsitraukiu mobilųjį ir paimu brošiūrą. Nuėjusi į ramų parduotuvės kampą spaudau telefono mygtukus. Surenku numerį.

— Laba diena, Venecijos Karter biuras, — atsiliepia labai rafinuotas moters balsas.

— Laba diena! — atsakau. Mėginu kalbėti kaip įmanydama žavingiau. — Mano kūdikis turėtų gimti gruodžio mėnesį. Išgirdusi, kad Venecija Karter yra tiesiog nuostabi, pamaniau, kad galbūt yra kokia nors galimybė su ja susitikti?

— Atleiskite, — atsako moteris tvirtai, bet mandagiai, — šiuo metu panelė Karter labai užsiėmusi.

— Bet man būtinai reikia ją pamatyti. Manau, man reikia holistinio gimdymo vandenyje. Be to, aš gyvenu Meida Veilyje ir galiu mokėti daugiau nei įprasta.

— Šiuo metu panelė Karter visiškai neturi laiko.

— Palaukite, tik noriu pasakyti, kad esu asmeninė pirkinių konsultantė ir džiaugsiuosi galėdama pasiūlyti panelei Karter nemokamas paslaugas, — žodžiai tiesiog liete liejasi man iš burnos. — O mano vyras turi ryšių su visuomene įmonę ir galėtų panelei Karter surengti nemokamą reklaminę kampaniją. Net jeigu jai reklamos ir nereikia, — priduriu skubiai. — Vis dėlto gal galėtumėte nors paklausti? Labai prašau.

Telefone tylu.

— Kokia jūsų pavardė? — galiausiai klausia moteris.

— Rebeka Brendon, — uoliai atsakau. — O mano vyras Lukas Brendonas iš Brandon Communications ir...

— Palaukite, ponia Brendon. Venecija... — jos kalbą nutraukia melodija Keturi metų laikai.

Prašau, tegul tik ji pasako „taip“. Prašau, tegul pasako „taip“...

Laukdama vos įstengiu kvėpuoti. Man trūksta oro. Stoviu šalia išdėliotų baltų megztų triušių ir laikau suraičiusi špygą taip stipriai, kaip tik galiu. Dėl tikrumo dar suspaudžiu visus savo pakabučius ir tyliai meldžiuosi Dievui Višnai, kuris praeity man labai padėjo.

— Ponia Brendon?

— Taip! — paleidžiu pakabučius. — Klausau!

— Gali būti, kad atsiras tarpas tarp vizitų. Pranešime jums per kelias artimiausias dienas.

— Gerai, — žiopteliu aš. — Labai ačiū!

KARALIŠKOSIOS ORO LINIJO S

Pagrindinis biuras

Prestono namai

354 KINGSVĖJUS • LONDONAS WC2 4

Poniai Rebekai Brendon

37 Meida Veilio namai

Meida Veilis

Londonas NW6 OYF

2003 m. rugpjūčio 14 d.

Mieloji ponia Brendon,

ačiū už laišką ir prie jo pridėtus skrydžių maršrutus, gydytojo pažymą bei ultragarso nuotraukas.

Sutinku, kad Jūsų dar negimęs kūdikis ne kartą skrido Karališkųjų oro linijų lėktuvais. Tačiau jam nepriklauso skrydžių nuolaidos, nes jis nepirko atskiro bilieto.

Atsiprašau, kad Jus nuviliu. Tikiuosi, kad ir ateityje naudositės Karališkųjų oro linijų paslaugomis.

Nuoširdžiai Jūsų

Margareta Makneir,

Klientų aptarnavimo skyrius

Trečias skyrius

Lukui apie Veneciją Karter daugiau nieko nesakau.

Pirmiausia pati dar nieko tikro nežinau. Antra, santuoka mane išmokė vieno dalyko — neaptarinėti opių temų, kai vyras išvargintas streso, nes vienu metu steigia biurus Miunchene ir Amsterdame. Jo visą savaitę nebuvo namuose, grįžo tik vakar vakare. Labai išvargęs.

Be to, gydytojo pakeitimas nėra vienintelė opi tema, kurią norėčiau aptarti. Vos vos nubrozdintas mersedesas (ne dėl mano kaltės, tai vis dėl to kvailo betoninio stulpelio) ir dar noriu paprašyti, kad iš Milano Lukas parvežtų dvi poras Miu Miu batų.

Dabar šeštadienio rytas, sėdėdama biure nešiojamajame kompiuteryje tikrinu banko sąskaitas. Tik prieš kelis mėnesius išmokau naudotis elektroninės bankininkystės paslauga ir supratau, kiek ji turi privalumų. Operacijas galima atlikti bet kuriuo dienos metu! Be to, banko ataskaitos nesiunčiamos paprastu paštu ir niekas (pvz., vyras) negali pamatyti jų besimėtančių namuose.

— Beki, gavau laišką iš savo motinos, — sako Lukas įeidamas su paštu ir puodeliu kavos rankose. — Ji siunčia tau linkėjimų.

— Tavo motina? — stengiuosi nuslėpti siaubą. — Turi omenyje Elainą ? Ko jai reikia?

Lukas turi dvi motinas. Mielą, šiltą pamotę Anabelą, gyvenančią Devone su jo tėvu, juos aplankėme praėjusį mėnesį. Ir ledo karalienę tikrąją motiną, gyvenančią Amerikoje. Ji paliko Luką dar visai mažą, todėl, mano nuomone, turėtų būti atskirta nuo Bažnyčios.

— Ji keliauja po Europą su savo meno kolekcija.

— Kodėl? — klausiu abejingai. Įsivaizduoju Elainą autobuse su paveikslais po pažastimi. Tai kažkaip nelabai panašu į ją.

— Šiuo metu kolekcija paskolinta Uffizi galerijai, paskui keliaus į Paryžių, — Lukas nutyla. — Beki, juk nemanei, kad su paveikslais ji vyksta atostogauti.

— Žinoma, ne, — atsakau oriai. — Suprantu , ką turėjai omenyje.

— Tačiau vėliau šiais metais ji lankysis Londone ir norėtų susitikti.

— Lukai... maniau, nekenti savo motinos. Maniau, kad niekada nenorėsi jos matyti.

— Nagi, Beki, — Lukas šiek tiek susiraukia. — Juk ji mūsų būsimo vaiko močiutė. Negalime visiškai jos išbraukti.

Taip, galime, noriu atšauti. Vis dėlto tik nenoriai gūžteliu pečiais. Ko gero, jis teisus. Mūsų kūdikis bus jos vienintelis vaikaitis. Jo gyslomis tekės ir Elainos kraujas.

Dieve, o jeigu dar ir jos būdą paveldės? Staiga mane aplanko vizija: vežimėlyje gulintis kūdikis, dėvintis kreminį Chanel kostiumėlį, ir sakantis: