Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— Deividas laikosi puikiai, — galiausiai atsako akušeris, linkčiodamas galva. — Jis siunčia tau linkėjimų.

Jis vėl nutyla ir atidžiai studijuoja lapą, kurį perdavė ultragarso specialistė. Galiausiai sako:

— Viskas labai gerai. O kaip jautiesi, Rebeka?

— O, puikiai! — atsakau. — Taip pat džiaugiuosi, kad ir kūdikiui viskas gerai.

— Kaip matau, vis dar dirbi visą darbo dieną. — Ponas Breinas pažvelgia į mano ligos istoriją. — Ar ne per sunku?

Lukas šalia manęs sušnarpščia. Jis toks nemandagus.

— Na... — galvoju, kaip geriau pasakyti. — Mano darbas nelabai varginantis.

— Beki dirba The Look parduotuvėje, — paaiškina Lukas. — Tikriausiai žinote tą naują drabužių parduotuvę Oksfordo gatvėje?

— Aa, — tarsteli sutrikęs ponas Breinas. — Žinau.

Kiekvieną kartą, kai pasakau, kur dirbu, sutrikę žmonės nusuka žvilgsnį, o paskui arba pakeičia pokalbio temą, arba apsimeta apie The Look nieko nežiną. Kaip tas įmanoma, jei jau keletą savaičių apie ją rašo visi laikraščiai. Vakar Daily World buvo parašyta, kad The Look — didžiausia visų laikų nelaimė Britanijos mažmeninės prekybos istorijoje.

Vienintelis darbo nevykusioje parduotuvėje pliusas yra tas, kad vizitams pas gydytoją galiu skirti tiek laiko, kiek man reikia, be to, galiu lankyti nėščiųjų pamokėles. Jeigu ir nesuskumbu grįžti, vis tiek niekas nepastebi.

— Esu tikras, kad netrukus reikalai pasitaisys, — padrąsina akušeris. — Gal turite dar kokių nors klausimų?

Aš giliai įkvepiu.

— Iš tikrųjų turiu vieną klausimą, pone Breinai, — sakau dvejodama. — Dabar, kai ultragarso tyrimo rezultatai yra geri, ar saugu būtų... na, žinote...

— Visiškai, — ponas Breinas supratingai linkčioja. — Nėštumo pradžioje dauguma porų susilaiko nuo sekso...

— Aš ne apie seksą! — sušunku nustebusi. — Galvojau apie apsipirkinėjimą.

— Apsipirkinėjimą? — ponas Breinas atrodo priblokštas.

— Aš dar nieko nenupirkau kūdikiui, — paaiškinu. — Nenorėjau prisišaukti nelaimės. Vis dėlto jeigu viskas GERAI, tikriausiai jau šiandien galiu lėkti į parduotuves!

Negaliu nuslėpti jaudulio. Taip ilgai laukiau , kad galėčiau ką nors nupirkti kūdikiui. Neseniai skaičiau apie pasakišką naują kūdikių drabužių parduotuvę Bambino Kings Roude. Iš tikrųjų net pasiėmiau laisvą popietę, kad galėčiau ten nuvažiuoti!

Jaučiu į mane įbestą Luko žvilgsnį. Atrodo, jis negali patikėti tuo, ką girdi.

— Mieloji, — sako jis, — ką turi omenyje, sakydama „pradėti“? — klausia.

— Juk žinai, kad dar nieko nenupirkau kūdikiui, — ginuosi.

— Argi... tu nepirkai miniatiūrinio Ralph Lauren chalatuko? — Lukas lanksto pirštus. — Nei supamojo arkliuko? Nei rausvo fėjos kostiumėlio su sparniukais?

— Visa tai skirta vaikui, kai jis pradės vaikščioti, o aš kalbu apie kūdikio drabužėlius.

Tiesą sakant, Lukas nebus labai geras tėvas, nes nepastebi skirtumo.

— O ką darysime, jeigu gims berniukas? — teiraujasi Lukas. — Negi berniuką ketini rengti rausvais fėjos drabužėliais?

Iš tikrųjų ketinau pati tą chalatą dėvėti. Jau matavausi, jis puikiai išsitempia. Tačiau Lukui to neaiškinsiu.

— Žinai, Lukai, stebiuosi tavimi, — sakau ir kilsteliu aukštyn smakrą. — Nemaniau, kad esi šališkas.

Ponas Breinas klausosi mūsų pokalbio ir atrodo sumišęs.

— Kaip suprantu, jūs nenorite sužinoti kūdikio lyties? — įsiterpia jis.

— Ne, ačiū, — ryžtingai sako Lukas. — Norime, kad tai būtų staigmena, ar ne, Beki?

— Hmm... taip, — atsikrenkščiu. — Nebent jūs, pone Breinai, manote, kad būtinai turėčiau žinoti dėl svarbių medicininių priežasčių?

Įsispitriju į poną Breiną, bet jis nesupranta, ką noriu pasakyti.

— Tikrai nemanau, — nušvinta jis.

Po šimts!

Praeina dar dvidešimt minučių, kol mes išeiname iš kabineto. Tris iš jų ponas Breinas apžiūri mane, o likusias su Luku prisimena kažkokias mokyklos kriketo varžybas. Stengiuosi būti mandagi ir klausytis, bet iš nekantrumo nenustygstu vietoje. Noriu kuo greičiau į Bambino!

Galų gale vizitas baigtas ir mudu su Luku išeiname į judrią Londono gatvę. Pro mus praeina moteris, stumdama senamadišką Silver Cross vežimėlį. Diskretiškai jį apžiūriu. Tikrai norėčiau vežimėlio puikiais minkštais ratais. Tik užsisakysiu ryškiai rausvą. Jis bus toks pasakiškas, kad žmonės vadins mane mergina su ryškiai rausvu vežimėliu. Be abejo, jeigu gims mergaitė. Jeigu bus berniukas, teks nupurkšti vežimėlį šviesiai mėlynai. Arba ne... žalsvai melsvai. Ir visi sakys...

— Šįryt kalbėjausi su Giliu iš nekilnojamojo turto agentūros, — sako Lukas, nutraukdamas mano mintis.

— Tikrai? — nustebusi pakeliu akis. — Ar jis ką nors turi?

— Nieko.

— Ach.

Mano entuziazmas išblėsta. Šiuo metu mes įsikūrę nuostabiame prabangiame bute palėpėje, — čia Lukas gyveno daugybę metų. Jis stulbinantis, bet nėra sodo. Be to, visas išklotas švaria smėlio spalvos kilimine danga, todėl kūdikiui visai nepritaikytas. Taigi prieš keletą savaičių nusprendėme jį parduoti ir susirasti namą.

Bėda ta, kad butą pagriebė iš karto. Nenoriu girtis ar panašiai, bet dėl to, kad taip stilingai jį įrengiau. Visur pridėliojau žvakių. Vonioje pastačiau kibirėlį su ledukais ir šampano buteliu. Visur primėčiau „gyvenimo būdo“ detalių, kaip antai, operos programų ir pakvietimų į aukštuomenės vakarėlius (pasiskolinau iš savo šauniosios draugės Sjuzi). Ir ta Karlsonų pora iš karto sutiko butą pirkti! Jie gali sumokėti grynaisiais!

Viskas puiku, išskyrus tai, kad nežinia, kur mes gyvensime. Dar nematėme nė vieno namo, kuris mums patiktų. Nekilnojamojo turto agentas vis kartoja, kad rinka šiuo metu „tuščia“, tad mums greičiausiai teks pagalvoti apie nuomą.

Tačiau aš nenoriu nuomotis. Noriu turėti naują puikų namą, į kurį galėčiau parsivežti kūdikį.

— O jeigu nerasime namo? — pakeliu akis į Luką. — O jeigu mus išmes į gatvę? Juk ateis žiema, o nėštumas jau į pabaigą!

Staiga imu įsivaizduoti save kėblinančią Oksfordo gatve, miniai dainuojant „O mažasis Betliejaus miesteli“.

— Brangioji, niekas mūsų neišmes į gatvę! Gilis tik sakė, kad mūsų reikalavimai turėtų būti lankstesni. — Lukas nutyla. — Manau, jis turėjo galvoje tavo reikalavimus , Beki.

Taip neteisinga! Kai atsiuntė turto paieškos blanką, jame buvo prašoma kuo smulkiau nurodyti visus pageidavimus. Taigi nurodžiau. O dabar jie skundžiasi!

— Man atrodo, kad paprasčiausiai galime atsisakyti batų kambario, — priduria Lukas.

— Bet... — nutylu pamačiusi jo veido išraišką. Kartą žurnale Lifestyles of the Rich and Famous pamačiau vieną batų kambarį ir nuo tada apie tokį svajoju. — Na, gerai, — nuolankiai sutinku.

— Ir dėl vietos turime būti lankstesni.

— Neprieštarauju! — sakau, o tuo metu suskamba Luko mobilusis telefonas. — Netgi manau, kad tai gera mintis.

Būtent Lukas, o ne aš būtinai nori gyventi Meida Veile. Yra daugybė man tinkamų vietų.

— Lukas Brendonas klauso, — atsiliepia mano vyras dalykišku balsu. — O, sveiki. Taip, mes buvome atlikti ultragarso tyrimus. Atrodo, viskas gerai.

— Tai Džesė, — aiškina man, — ji mėgino tau skambinti, bet tavo telefonas vis dar išjungtas.

— Džesė! — nudžiungu. — Leisk man su ja pakalbėti!

Džesė yra mano sesuo. Mano sesuo. Tai tardama aš vis dar jaudinuosi. Visą gyvenimą galvojau, kad esu vienturtis vaikas, o paskui sužinojau, kad turiu netikrą seserį. Iš pradžių nelabai sutarėme, bet kai kartu pakliuvome į audrą ir viską išsiaiškinome, tapome tikros draugės.