Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir kūdikis

Nemačiau jos kelis mėnesius, nes Džesė buvo išvykusi į Gvatemalą įgyvendinti kažkokį geologinių tyrinėjimų projektą. Vis dėlto mes viena kitai skambinome ir rašėme elektroninius laiškus. Ji net atsiuntė nuotraukų, fotografuotų kažkokios uolos viršūnėje. (Apsivilkusi tokia bjauria striuke su gobtuvu, užuot apsirengusi dirbtinio kailio striukę, kurią jai padovanojau. Iš tikrųjų!)

— Aš važiuosiu atgal į biurą, — sako Lukas į telefoną, — o Beki apsipirkti. Ar nori jai tarti porą žodžių?

— Šaaa! — sušnypščiu išsigandusi. Jis žino, kad prie Džesės negalima vartoti žodžio „apsipirkti".

Parodžiusi Lukui grimasą, paimu telefoną ir pridedu prie ausies.

— Sveika, Džese! Kaip tau sekasi?

— Puikiai! — jos balsas toli ir ryšys baisiai prastas. — Skambinu norėdama sužinoti apie tyrimų rezultatus.

Esu sujaudinta, kad Džesė nepamiršo. Tikriausiai ji kabo prisirišusi virve prie kokio nors tarpeklio, kalinėja uolos paviršių ir dar kažkaip surado galimybę man paskambinti.

— Atrodo, viskas gerai!

— Ir Lukas taip sakė. Ačiū Dievui.

Džesės balse girdžiu palengvėjimą. Žinau, ji jaučiasi kalta, kad nusiritau nuo kalno, juk lipau ten jos ieškodama, nes...

Na, tai ilga istorija. Svarbiausia, kad kūdikiui viskas gerai.

— Lukas sakė, kad važiuosi apsipirkti?

— Tik keletą būtinų daikčiukų kūdikiui, — atsakau nerūpestingai. — Keleto... ee... vystyklų. Iš padėvėtų drabužių parduotuvės.

Pastebiu, kaip Lukas pradeda juoktis ir skubiai nusisuka.

Matote, mano sesuo Džesė labai nemėgsta apsipirkinėti, švaistyti pinigų ir teršti žemės dėl besaikio vartotojiškumo. Ji mano, kad ir aš pasidariau tokia kaip ji. Tiki, kad paklausiau jos ir tapau ekonomiška.

Gal kokią savaitę taip gyvenau. Užsakiau didelę pakuotę avižinių dribsnių, nusipirkau keletą drabužėlių Oxfam parduotuvėje ir išviriau lęšių sriubos. Tačiau taupumo bėda ta, kad jis labai nuobodus. Nusibosta sriuba, kurią verdi dėl taupumo, taip pat nepirkti žurnalų, nes tai pinigų švaistymas, ir muilo likučių lipinimas į bjaurų gabalą. Pastačius avižų maišą neliko vietos Luko golfo lazdoms, taigi galiausiai jas išmečiau, o vietoj jų nusipirkau šiek tiek Weetabix dribsnių.

Tačiau Džesei to negaliu pasakoti, nenoriu sugadinti mūsų nuostabių santykių.

— Ar skaitei straipsnį, kaip pasigaminti kūdikių šluostymo servetėlių? — klausia ji entuziastingai. — Tai turėtų būti visai lengva. Jau pradėjau taupyti skudurus. Galėsime kartu jas daryti.

— Ach, na... taip!

Džesė nesiliauja siuntinėti man žurnalo Frugal Baby 2. Ant jo viršelio būna maždaug tokie užrašai — „Įrenk vaikų kambarį už 25 svarus!“ ir spausdinamos vaikų, aprengtų senais miltų maišais, nuotraukos. Vien į jas pažiūrėjus mane apima depresija. Aš nenoriu savo kūdikio guldyti į plastikinį skalbinių krepšį už tris svarus. Noriu nupirkti jam mažą gražų lopšelį, apsiūtą baltais raukiniais.

Dabar Džesė pasakoja apie kažkokius ekologiško pluošto kūdikio drabužėlius. Pagalvoju, kad laikas baigti šį pokalbį.

— Gal jau važiuosiu, Džese, — įsiterpiu. — Ar tau pavyks atvykti į mamytės šventę?

Kitą savaitę mano mama švęs šešiasdešimtąjį gimtadienį. Pakviesta daugybė žmonių, gros orkestras, o kaimynas Martinas rodys įvairius triukus!

— Žinoma, — atsako Džesė. — Tokios progos negalėčiau praleisti! Tada ir susitiksime.

— Iki!

Išjungiu telefoną ir atsigręžusi matau, kad Lukas jau sustabdęs taksi.

— Ar išleisti tave prie dėvėtų drabužių parduotuvės? — teiraujasi atidarydamas automobilio duris.

Cha cha cha.

— Prašyčiau nuvežti į Bambino Kings roude, — sakau vairuotojui.

— Lukai, gal ir tu nori kartu? — teiraujuosi staiga apimta entuziazmo. — Galėtume pasižvalgyti į nuostabius vaikiškus vežimėlius ir kitus daiktus, o paskui kur nors gražioje vietoje išgertume arbatos...

Iš Luko veido išraiškos matau, kad jis ketina atsisakyti.

— Mieloji, man reikia susitikti su Jenų. Su tavimi važiuosiu kitą kartą. Pažadu.

Nusivilti neverta. Juk žinau, kad dėl Arcodas Lukas neriasi iš kailio. Gerai, kad rado laiko palydėti mane atlikti ultragarso tyrimą. Lukas mane apkabina ir taksi pajuda.

— Tu tiesiog švyti, — sako jis.

— Tikrai? — nusišypsau. Turiu pasakyti, kad šiandien jaučiuosi puikiai. Vilkiu savo pasakiškais Earl džinsais, apsiavusi lengvais bateliais pleišto formos kulnais. Taip pat apsirengusi atvira nugara Isabella Oliver palaidinuke, kurią papuošiau raukinukais, kad šiek tiek pabrėžčiau įdegusius iškilumus.

Anksčiau niekada nesusimąsčiau, kad nėštumas taip šaunu! Nieko tokio, kad pilvas auga, juk jis privalo augti. O kojos, palyginti su juo, atrodo plonesnės. Staiga išryškėja tarpas tarp krūtų. (Beje, Lukui tai patinka.)

— Gal dar kartą pažvelkime į tas nuotraukas, — sako Lukas.

Pasiraususi rankinuke ištraukiu žvilgantį nuotraukų ritinį. Akimirką abu žiūrime į apvalią galvutę ir mažutį veido profilį.

— Mes pradėjome visiškai naują žmogų, — sumurmu įsmeigusi akis į nuotraukas. — Ar gali tuo patikėti?

— Žinau, — mane tvirčiau apglėbia Luko ranka. — Tai pats didžiausias mūsų nuotykis. Didesnių nebus.

— Kokia nuostabi gamtos kūryba! — prikandu lūpą. Jaučiu, kyla jausmai. — Manyje jau nubudo motiniški instinktai. Jaučiuosi kaip... noriu viską atiduoti mūsų kūdikiui!

— Bambino , — praneša taksi vairuotojas ir sustoja prie šaligatvio. Pakeliu akis ir pažvelgiu į visiškai naują fantastiškiausią parduotuvės fasadą. Kreminės spalvos, stogeliai virš langų raudonai dryžuoti, durininkas apsirengęs lyg žaislinis kareivėlis, o vitrinose — tikras lobynas. Jose manekenai aprengti nuostabiais kūdikių drabužėliais, stovi šeštojo dešimtmečio kadilako formos vaikiška lovelė, be paliovos sukasi tikras apžvalgos ratas...

— Oho! — sušunku ir siekiu taksi durelių rankenos. — Labai įdomu, ar tas ratas parduodamas? Iki, Lukai, pasimatysime vėliau...

Jau pusiaukelėje į parduotuvę išgirstu Luką šaukiant:

— Palauk!

Atsigręžiu ir jo veide pastebiu nerimo šešėlį.

— Beki, — Lukas pusiau išlenda iš taksi, — kūdikiui nebūtina turėti viską.

Antras skyrius

Kaip , po galais , aš taip ilgai ištvėriau nieko nepirkusi kūdikiui? Pasiekiu Bambino kūdikių skyrių antrame aukšte. Grindys išklotos minkštu kilimu, per garsiakalbį sklinda lopšinės, o įėjimas papuoštas dideliais pliušiniais žaislais.

Pardavėjas, apsirengęs triušio Piterio kostiumu, paduoda man pintą krepšelį ir, vos apsižvalgius aplink, manyje sukyla aistra pirkti.

Sakoma, kad motinystė pakeičia žmogų. Tikrai. Pirmą kartą gyvenime visiškai negalvoju apie save. Nesu savanaudė! Viską darau tik dėl savo kūdikio.

Vienoje pusėje sukabinti nuostabūs lopšeliai ir virš lovelių kabinami besisukantys žaisliukų ratai. Kitoje surikiuoti chromu žvilgantys vežimėliai. O tiesiai priešais išdėlioti mažutėliai kūdikių drabužėliai. Žengiu žingsnį į priekį, prie drabužėlių. Kokie žavingi mažyčiai bateliai ir karvės odos švarkeliai... ir visa kolekcija Dior drabužėlių... ir, o Dieve, Dolce prekės vaikučiams...

Gerai. Reikia nusiraminti. Surikiuoti mintis, suplanuoti veiksmus. Sudaryti pirkinių sąrašą.

Išsitraukiu iš rankinės knygą Nine Months of Your Life. Atsivertusi skyrių „Pirkiniai tavo kūdikiui“ godžiai skaitau.