Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— Na, štai, — daktarė vėl ima spaudyti kompiuterio klavišus, paskui paduoda man nespalvotus paveikslėlius. Įdėmiai apžiūrėjusi pirmąjį, aiškiai įžvelgiu galvos kontūrus. Matyti ir maža nosytė, ir burnytė — viskas.

— Viskas, patikrinimas baigtas, — ji apsisuka ant kėdės, — beliko paklausti, ar norite sužinoti kūdikio lytį?

— Ne, ačiū, — atsako Lukas šypsodamasis. — Mes jau seniai viską aptarėme, ar ne, Beki? Ir nusprendėme iki galo išlaikyti paslaptį.

— Labai gerai, — nusišypso ir daktarė. — Jeigu taip nusprendėte, nieko nesakysiu.

Ji nieko nesakys? Vadinasi, jau pamatė, kokios lyties kūdikis. Taigi jau dabar galėtų pasakyti!

— Galbūt galutinai dar nenusprendėme , ar ne, Lukai? — sakau.

— Na... nusprendėme, Beki. — Lukas atrodo priblokštas. — Tu neprisimeni? Juk visą vakarą apie tai kalbėjomės ir nusprendėme, kad geriau tegul būna staigmena.

— O, taip. Teisingai. — Negaliu atitraukti akių nuo miglotų kūdikio atvaizdų. — Bet toji staigmena gali įvykti ir dabar! Juk taip pat būtų nuostabu!

Gal tai ir nevisiškai tiesa. Bet argi Lukui neįdomu sužinoti?

— Ar tikrai to nori?

— Na... — dvejoju. — Jeigu tu nenori, tai ir aš nenoriu.

Mažiausiai už viską norėčiau nuliūdinti Luką. Nuo tada, kai pastojau, vyras man itin meilus ir geras. Pastaruoju metu mane kamuoja keisčiausi troškimai. Visai neseniai mirtinai užsimaniau ananasų ir rausvo megztinio. Lukas mane specialiai dėl to nuvežė į parduotuvę.

Jis ketina kažką sakyti, bet netikėtai suskamba mobilusis telefonas. Lukas išsitraukia jį iš kišenės, bet daktarė pakelia ranką.

— Atsiprašau, bet čia negalima kalbėti mobiliuoju.

— Ak, tiesa. — Lukas susiraukia, pažvelgęs į telefono ekranėlį. — Tai Jenas. Paskui jam paskambinsiu.

Man nereikia klausti, kuris Jenas. Ir taip žinau, kad tai Vileris, Arcodas Group rinkodaros direktorius. Lukas turi savo ryšių su visuomene ir reklamos įmonę Brandon Communications , o Arcodas Group — naujas svarbus Luko klientas. Jam labai pasisekė, kad sugebėjo sudominti tokią įmonę. Nuo tada suklestėjo ir jo įmonė: pasamdė daugiau personalo ir planuoja Europoje atidaryti daugybę naujų biurų.

Taigi Brandon Communications tai išėjo į naudą. Tačiau Lukas, kaip įprasta, dirba iki išsekimo. Dar niekada nemačiau, kad jis dėl ko nors taip stengtųsi. Dabar lekia, vos tik Jenas Vileris pamoja pirštu. Jei Jenas Vileris paskambina, kai Lukas užsiėmęs, jis visada, visada paskambina ne vėliau kaip po penkių minučių. Net jei dalyvauja kokiame nors susitikime arba valgo vakarienę ir net vidurnaktį. Paaiškina, kad jo kompanija yra paslaugų įmonė, o Arcodas — svarbiausias klientas, mokantis už suteiktas paslaugas.

Viskas, ką dar galiu pasakyti šiuo klausimu, yra tai, kad jeigu Jenas Vileris paskambins gimdymo metu, aš išmesiu telefoną pro langą.

— Gal turite laidinį telefoną, kuriuo galėčiau pasinaudoti? — klausia Lukas daktarės. — Beki, tikiuosi, tu nieko prieš...

— Žinoma, ne, — mosteliu ranka.

— Parodysiu, kur, — sako daktarė atsistodama. — Netrukus grįšiu, ponia Brendon.

Abu dingsta, durys smarkiai trinkteli.

Dabar aš viena. O kompiuteris vis dar įjungtas. Ultragarso zondas guli prie monitoriaus.

Galėčiau jį pasiekti ir...

Ne. Nebūsiu kvaila. Juk nemoku juo naudotis. O ir netikėtumo magija išsisklaidys. Jei Lukas nori, kad palauktume, galime palaukti.

Pasiverčiu ant kušetės ir apžiūrinėju savo nagus. Juk moku laukti. Žinoma, moku. Kuo puikiausiai...

O, Dieve! Ne, negaliu. Tik ne iki gruodžio. Štai viskas taip netoli... šalia nieko nėra... tik truputį žvilgtelėsiu. Vienas trumpas, trumputis žvilgtelėjimas. Tikrai labai trumpas. O Lukui nieko nesakysiu. Taigi toji magija gimdymo metu neprapuls. Staigmena vis tiek bus, nors man gal ir ne visai.

Pasilenkusi į dešinę, čiumpu zondą. Pridedu prie pilvo ir akimirksniu ekrane pamatau neryškų vaizdą.

Man pasisekė! Dabar tik reikia po truputį jį judinti, kad pamatyčiau, ką noriu... Susiraukusi nuo įtampos judinu zondą. Vartau jį vienaip ir kitaip, ištempusi kaklą, kad matyčiau ekraną. Tai daug lengviau, nei maniau! Gal man reikėtų tapti ultragarso specialiste? Juk akivaizdu, kad turiu tam polinkį.

Štai galva. O, kokia ji didelė! O tas daikčiukas turėtų būti...

Ranka sustingsta ir man užima kvapą. Aš matau savo kūdikio lytį!

Tai berniukas!

Vaizdas ne toks ryškus, kokį rodė ultragarso specialistė, bet vis tiek akivaizdu, kad mudu su Luku turėsime sūnų!

— Sveikas! — garsiai tariu ekranui, o mano balsas iš jaudulio lūžinėja. — Sveikas, mažasis berniuk!

Negaliu sulaikyti skruostais riedančių ašarų. Turėsime nuostabų kūdikį! Berniuką! Galėsiu aprengti jį gražučiu kombinezonu ir nupirkti automobilį su pedalais, Lukas su juo galės žaisti kriketą, o vardas bus...

O, Dieve! Kaip gi mes jį pavadinsime?

Kažin, ar Lukas sutiks, kad pavadintume jį Birkinu? Būsimajam Birkinui galėčiau nupirkti vystyklų pakuotę.

Birkinas Brendonas. Skamba šauniai.

— Sveikas, mažyli, — švelniai burkuoju didelei galvai ekrane. — Ar nori, kad tave pavadintume Birkinu?

— Ką jūs darote? — daktarės balsas priverčia mane krūptelėti. Ji stovi prie durų su Luku ir atrodo priblokšta. — Tai ligoninės aparatūra! Jums negalima liesti!

— Atsiprašau, — ištariu ir šluostausi akis. — Tiesiog turėjau dar kartą jį pamatyti. Lukai, aš kalbėjausi su mūsų vaiku. Tai... tai tikrai nuostabu.

— Leisk man pažiūrėti! — Luko akys užsidega ir jis atskuba per kabinetą, o paskui jį lekia daktarė. — Kur jis?

Man nerūpi, kad Lukas pamatys, jog tai berniukas, ir staigmenos neliks. Turiu pasidalyti su juo šia nuostabia akimirka.

— Štai, žiūrėk, čia galva! — rodau. — Sveikas, meiluti!

— O kur veidas? — Lukas atrodo truputį sunerimęs.

— Nežinau. Turbūt kitoje pusėje.

Pamoju ranka.

— Sveikas! Čia tavo mama ir tėtis! Mes tave labai labai mylime...

— Ponia Brendon, — nutraukia mane daktarė. — Jūs kalbinate savo šlapimo pūslę.

Na, iš kur galėjau žinoti, kad apžiūrinėju savo šlapimo pūslė? Atrodė visai kaip kūdikis.

Kai įeiname į akušerio kabinetą, mano skruostai vis dar dega. Ultragarso specialistė atskaitė ilgą pamokslą, neva galėjau sugadinti ligoninės aparatūrą arba pakenkti sau. Mums pasisekė išsisukti tik tada, kai Lukas pažadėjo paaukoti didelę pinigų sumą.

Ir dar ji pasakė, kad kadangi nebuvau net priartėjusi prie kūdikio, tai ir jo lyties nemačiau. Hmmm...

Atsisėdus priešais poną Breiną, akušerį, gera nuotaika pamažu grįžta. Ponas Breinas taip puikiai moka nuraminti. Jam per šešiasdešimt metų, žili plaukai tvarkingai nukirpti. Vilki kostiumu smulkiais dryželiais ir nestipriai kvepia senoviniu losjonu po skutimosi. Ponas Breinas priėmė tūkstančius kūdikių, tarp jų ir Luką! Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju Luko motiną Elainą gimdančią, bet kažkaip ji tą padarė. Kai tik sužinojome, kad esu nėščia, Lukas pasakė, kad būtina rasti poną Breiną ir sužinoti, ar jis dar dirba, nes yra geriausias visoje šalyje.

— Mielas berniuk, — gydytojas šiltai paspaudžia Luko ranką. — Kaip laikaisi?

— Puikiai. — Lukas atsisėda šalia manęs. — O kaip laikosi Deividas?

Kartu su pono Breino sūnumi Lukas lankė mokyklą ir visada, kai tik susitinkame, apie jį pasiteirauja.

Ponas Breinas tylėdamas mąsto. Tai vienintelis dalykas, kuris mane truputį erzina. Jis apgalvoja viską, ką pasakai, tarsi tai būtų itin svarbus dalykas, nors tu tik leptelėjai ką nors nereikšminga, kad palaikytum pokalbį. Ankstesnio vizito metu paklausiau, kur pirko kaklaraištį, tai jis kokias penkias minutes galvojo, o paskui paskambino žmonai pasitikslinti ir iš to išpūtė didžiausią burbulą. O iš tikrųjų tas jo kaklaraištis man net nepatiko.