Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė užsienyje

— Investicija?

— Taip. Be to, lyg ir taupymas pinigų, nes nereikės jų išleisti basutėms kitąmet. Nė penso!

— Tikrai? — prisimerkia Sjuzi. — Nė penso?

— Tikrai! Sjuzi, man jų užteks mažiausiai vieniems metams. O gal net dvejiems!

Sjuzi tyli, o aš prikandu lūpą, drebėdama, kad tik nelieptų nešti jų atgal į parduotuvę. Draugė vėl pažiūri į basutę, paglosto mandarinuką.

— Apsiauk, — staiga pareiškia. — Leisk man pažiūrėti!

Visa virpėdama ištraukiu antrąją basutę ir apsiaunu. Nuostabu! Tiesiog Pelenės kurpaitės.

— O, Bekse, — tepasako. Matau iš akių, kad ji suminkštėjo.

Tiesą pasakius, kartais net apgailestauju, kad negaliu vesti Sjuzi.

Aš pamarširuoju po kambarį, kol Sjuzi patenkinta atsidūsta ir kiša ranką į didįjį krepšį, siekdama „Dovanų ir kitų gėrybių“ maišelio.

— O kas čia? — susidomi ji. Medinės raidės pabyra ant grindų, ir Sjuzi išsyk ima jas rikiuoti. — P-I-T-E-R-I-S. Kas tas Piteris?

— Ką aš žinau? — Griebiu maišelį, kad tik ji neaptiktų savo rėmelio. (Kartą Fancy Free parduotuvėje ji nutvėrė mane beperkančią rėmelius ir labai užsirūstino, sakė, jeigu tik panorėsiu, ji visada padarys jų man.) — O tu pažįsti kokį nors Piterį?

— Ne... abejoju... — susimąsto Sjuzi. — Tačiau mes galime įsigyti katiną ir pavadinti jį Piteriu!

— Taip, — nelabai tvirtai sutinku. — Gal... Na, verčiau eisiu ir baigsiu ruoštis rytdienai.

— Palūkėk, gerai, kad priminei, — Sjuzi paima kažin kokį popiergalį. — Tau skambino Lukas.

— Tikrai? — aš stengiuosi neparodyti džiaugsmo. Atvirai kalbant, nedažnai sulauksi iš jo skambučių, todėl kiekvienąkart tai būna maloni staigmena. Paprastai susitarti dėl susitikimo, bet tik ne paplepėti... Galiu pasakyti, kad patį pirmą kartą jo skambutis mane apstulbino. (Tačiau dabar lyg ir laukiu jų.)

— Jis sakė, kad rytoj dvyliktą tave paims tiesiai iš studijos, o kadangi mersedesas remonto dirbtuvėse, tai atvažiuos MGF sportiniu automobiliu.

— Oho! Tai bent! — nesusilaikau nešūktelėjusi.

— Taip! — švyti Sjuzi. — Ir dar sakė, kad daug neprisikrautum, nes bagažinė nedidelė.

Mano šypsena išblėsta.

— Ką?!

— Daug neprisikrauk, — pakartoja Sjuzi. — Na, supranti: pasiimk tik lengvą bagažą, gal nedidelį lagaminėlį ar kelioninį krepšį...

— Aš ir pati žinau, ką reiškia „daug neprisikrauk“! — suspiegiu. — Bet... aš negaliu!

— Ir dar kaip gali.

— Sjuzi, gal nematei, kiek visko pasiruošiau? — Aš nulekiu prie savo kambario durų ir plačiai jas atlapoju. — Pažiūrėk.

Mudviejų akys aprėpia viską: ir iki viršaus prikrautą didįjį žalią lagaminą, ir šalia pūpsančią drabužių kupetą. O kur dar kosmetika ir visa kita?

— Tai ką man dabar daryti, Sjuzi? — inkščiu.

— Skambinti Lukui ir pasakyti, kad išsinuomotų automobilį didesne bagažine?

Kurį laiką tyliu, įsivaizduodama, kaip Lukas reaguos, išgirdęs, kad reikia didesnio automobilio, nes netilps mano drabužiai.

— Vargu ar jis supras, kas ir kaip... — suabejoju.

Sučirškia durų skambutis, ir Sjuzi pakyla.

— Turbūt Special Express atvežė man siuntą. Klausyk, Bekse, viskas bus gerai, tik tu... išmesk keletą dalykėlių. — Ji nueina atidaryti durų, palikusi mane vieną bejėgiškai kiurksoti prie lovos.

Gera jai sakyti, o ką man išmesti? Aš juk neprisipakavau nereikalingų daiktų. Jeigu imsiu bet ką, mano visa sistema žlugs.

Na, gerai, pagalvosiu blaiviai. Juk turi būti kokia nors išeitis.

O gal... slapta prikabinti priekabą, kai Lukas nematys?

Arba apsimesti, kad man šaltoka, ir apsivilkti visus drabužius vieną ant kito.

Tiesiog beviltiška. Ko man griebtis?

Susimąsčiusi einu į prieškambarį, kur Sjuzi uniformuotam vyrukui duoda išsipūtusį voką.

— Puiku, — sako jis, — tik prašau dar pasirašyti štai čia... Sveika! — jis linksmai sveikinasi su manimi. Aš tik linkteliu ir skaitau, kas parašyta ant jo uniformos ženklelio: Iki ryt ryto — bet ką ir bet kur .

— Prašau paimti kvitą, — sako jis Sjuzi ir gręžiasi eiti. Prieš pat vyrukui uždarant duris, tas užrašas pagaliau pasiekia mano sąmonę.

Bet ką.

Bet kur.

Iki ryt ryto.

— Ei, palaukite! — sulaikau jį. — Grįžkite sekundėlei...

Paradigminės saviugdos knygos LTD

Bromptono g. 1

Londonas W1 5 AS

Panelei Rebekai Blumvud

Burnėjaus kelias 4, bt. 2

Londonas SW6 8FD

2001-ųjų rugsėjo 4 d.

Mieloji Beki,

labai ačiū už žinutę, atsiųstą balso paštu. Aš tikrai džiaugiuosi, kad toji knyga Jums pravertė.

Tikiuosi, prisimenate, kad kai prieš dvi savaites kalbėjomės, Jūs užtikrinote, jog pirmąjį projekto variantą atsiusite po kelių dienų. Esu tikra, kad jis jau pakeliui, o gal kur nors užsimetė pašte? Ar negalėtumėte atsiųsti kitos kopijos?

Fotografuodamasi autorės nuotraukai tiesiog apsirenkite tai, kas Jums patogu. Puikiai tiks ir jūsų nurodyta Agnės B palaidinukė, ir tie auskarai.

Laukiu Jūsų rankraščio ir dar kartą visų mūsų vardu noriu pasidžiaugti, kad rašote apie mus.

Su geriausiais linkėjimais

Pipa Bredi,

Redaktorė

PARADIGMINĖS KNYGOS SKATINA PADĖTI SAU

NETRUKUS PASIRODYS Brig . Rodžerio Flintvudo knyga „Džiunglių išlikimas“!

Trečias skyrius

Jau be penkių minučių dvylikta valanda, o aš vis dar sėdžiu „Ryto kavutės“ studijoje, plieskiančių šviesų oazėje, ir dar neaišku, kada viskas baigsis. Paprastai mano finansų patarimų skyrelis baigiasi be dvidešimties minučių dvyliktą, tačiau jie taip įklimpo su ta aiškiarege, kuri dievagojosi praeityje buvusi Škotijos karaliene Marija, kad viršijo visą nustatytą laiką. Bet kurią minutę gali prisistatyti Lukas, o man dar reikės išsinerti iš šio sumauto kostiumėlio.

Priešais mane ant mėlynos sofos sėdi Ema, viena laidos vedėjų.

— Beki, regis, čia rimta bėda.

— Iš tikrųjų, — mano mintys grįžta į studiją. Aš žvilgteliu į priešais gulintį popieriaus lapą ir užjaučiamai nusišypsau kamerai. — Taigi, Džude, reziumė. Jūs su savo vyru Bilu paveldėjote šiek tiek pinigų. Norėtumėte šiek tiek investuoti į fondų biržą, bet jūsų vyras nesutinka...

— Ar tu jam kalbi, ar sienai! — piktinasi Džudė. — Jis šaukia, kad viską prarasiu, juo labiau kad dalis tų pinigų ir jam priklauso. Sako, jeigu noriu juos prakišti, tai galiu eiti...

— Taip, — ramiai nutraukia ją Ema. — Ką gi, dalykas rimtas, Beki. Sutuoktiniai nesutaria, ką daryti su pinigais.

— Tiesiog negaliu jo suprasti! — šaukia Džudė. — Vienintelė proga rimtai investuoti, tiesog fantastiškas šansas, o jis — „ne“, ir gana!

Ji nutyla, visi laukia mano atsakymo.

— Džude, — mąsliai sakau, — ar galiu jūsų paklausti, kuo šiandien Bilis apsirengęs?

— Kostiumu, — nustemba Džudė. — Pilku kostiumu. Jis darbe.

— O koks kaklaraištis? Lygus ar raštuotas?

— Lygus, — išsyk atsako Džudė. — Jo visi kaklaraiščiai lygūs.

— O ar jis užsirištų kaklaraištį, tarkime... papuoštą kokia nors karikatūra?

— Niekada!

— Aišku. Džude, ar aš teisi, sakydama, kad Bilis yra nelinkęs į nuotykius? Jis nemėgsta rizikuoti?

— Na... taip. Kai dabar pasakėte, regis, taip.

— Aha! — staiga įsikiša Roris, sėdintis kitame sofos gale. Roris yra antrasis „Ryto kavutės“ vedėjas. Jis labai dailus, amžinai flirtuoja su kino žvaigždėmis, tačiau nepasakysi, kad jis būtų Britanijos Protas. — Aišku, kur tu suki, Beki.