Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė užsienyje

Atvirai kalbant, man dar neteko matyti, kad kas nors bent vieną jų pirktų. Žinoma, žmonės, matyt, juos perka, kitaip Sjuzi negautų užsakymų. Vaje, kaip įdomu stebėti!

Aš iš lėto slenku pirmyn. Pirkėja atsuka rėmelio nugarėlę ir, išvydusi kainą, susiraukia. Mano širdis jau nerimsta.

— Iš tiesų gražūs rėmeliai nuotraukoms, — lyg tarp kitko pasakau. — Tokie nekasdieniški.

— Taip, — sulaukiu atsakymo. Moteris deda jį atgal į vietą.

„Ne! — suklykiu mintyse. — Greičiau paimk!“

— Šiais laikais sunku rasti gražių rėmelių, — kalbinu ją toliau. — Kaip jūs manote? Jeigu jau aptikai tokius, tai ir pirk, kol kiti nepastveria iš panosės.

— Ir aš taip manau, — sako ji, čiupinėdama prespapjė, tačiau ir jos kaina sulaukia tokios pat reakcijos.

Ji sukasi eiti tolyn, o aš neišmanau, ko griebtis.

— Manau, vieną rėmelį reikia nusipirkti, — kuo garsiau pareiškiu. — Bus ideali dovana. Nesvarbu, vyrui ar moteriai — juk visiems ne pro šalį tokį turėti, tiesa?

Ta pirkėja nekreipia jokio dėmesio. Na, ir tegul: kai pamatys, kad perku, ir pati čiups.

Skubu prie kasos, prie kurios stovinti moteris pasitinka mane šypsena. Matyt, tai parduotuvės savininkė, nes kažkada mačiau ją kalbančią su personalo darbuotojais ir tiekėjais. (Tai nereiškia, kad aš čia dažna viešnia, turbūt tiesiog sutapimas ar panašiai.)

— Dar sykį — labas, — sveikinasi ji. — Jums išties patinka šitie rėmeliai, ar ne?

— Taip, — garsiai atsakau. — Tiesiog fantastiški! — Ana pirkėja varto rankose grafiną ir nė negirdi.

— Kiek jau nusipirkote? Turbūt kokius... dvidešimt?

Ką? Ką čia ta savininkė paisto?

— O gal trisdešimt?

Aš negaliu atsipeikėti. Tai ką, gal ji mane kaskart, kai užeinu, kontroliuoja? Peržengiami visi įstatymai!

— Įsigijote gerą kolekciją! — maloniai priduria ji, vyniodama rėmelį į popierių.

Turiu ką nors jai pasakyti, kol dar nepradėjo svaičioti, kad ne plačioji visuomenė nuperka visus Sjuzi rėmelius, o aš! Gal jai galvoje negerai? Trisdešimt! Aš nusipirkau tik... keturis. Arba penkis.

— Tiek tai aš nepirkau! — skubu užprotestuoti. — Ko gero, mane su kuo nors... supainiojote. Beje, užėjau nusipirkti ne tik rėmelį! — Aš tyčia nusijuokiu: tegul pamato, kokios absurdiškos jos mintys. — Man dar reikia šitų. — Aš pastveriu keletą išdrožinėtų medinių raidžių iš čia pat stovinčio krepšio ir paduodu jai. Ji šypsosi ir dėlioja po vieną raidę ant vyniojamojo popieriaus.

— P... T... R... R. Ar jūs norite sudėti žodį „Piteris“? — suglumsta ji.

Dėl Dievo meilės! Nejaugi perkant kiekvieną daiktą būtinas mo tyvas?

— Emm... taip, — atsakau jai. — Perku savo... krikštasūniui. Jam treji metukai.

— Kaip nuostabu! Tuomet pridėsime dvi „1“ ir vieną „E“, o „R“ pakeisime raide „S“.

Pardavėja žiūri į mane taip, tarsi būčiau kokia kvaiša. Kurgi ne — juk nesugebu sudėlioti savo krikštasūnio vardo PITERIS.

— 48 svarai, — sako ji, ir aš jau traukiu piniginę. — Žinote, jeigu pirktumėte už 50 svarų, tuomet nemokamai gautumėte kvapnią žvakę.

— Tikrai? — suklustu. Man išties praverstų aromatinga žvakė. Ką reiškia tie du svarai...

— Gal dar ir rasiu ką nors... — imu dairytis aplinkui.

— Pasakykite paraidžiui savo krikštasūnio pavardę, — skuba pagalbon parduotuvės savininkė. — Kokia jo pavardė?

— Mm... Vilsonas, — išdrožiu negalvodama.

O, siaube, ji jau rausiasi krepšyje, ieškodama raidžių!

— Ko gero, — skubu sutrukdyti, — nereikia, kadangi... kadangi jo tėvai skiriasi, gali būti, kad vaiko pavardė pasikeis.

— Tikrai? — pardavėjos veide — užuojauta. — Baisiau ir būti negali.

— Taip, — aš vis dar dairausi po parduotuvę. — Jo motina pabėgo su sodininku.

— Tikrai? — negana to, kad į mane žiopso parduotuvės savininkė, bet dar ir kažkokia pora, matau, klausosi. — Pabėgo su sodininku?

— Jis buvo... labai gražus, — improvizuoju pakeldama dėžutę papuošalams ir žiūrėdama į kainą: 75 svarai. — Ji negalėjo... atsitraukti nuo jo. Vyras aptiko juos pašiūrėje, kur laikomi įrankiai. Šiaip ar taip...

— Dieve mano! — stebisi parduotuvės savininkė. — Tiesiog neįtikėtina!

— Tai tikra teisybė, — atsklinda iš kito parduotuvės pasienio.

Ką?

Mane tarsi kas apgręžė, o toji Sjuzi rėmelius tyrinėjusi moteris porina toliau:

— Jūs turbūt kalbate apie Džeinę su Timu? Baisus skandalas, ar ne? Tik, man regis, to berniuko vardas Tobis.

Aš negaliu pratarti nė garselio.

— Matyt, Piteris yra jo krikšto vardas, — svarsto parduotuvės savininkė ir rodo į mane: — Čia jo krikštamotė.

— Ak, jūs — krikštamotė! — šūkteli toji moteris. — O taip, aš viską apie jus girdėjau.

Ne, čia ne tikrovė. Aš sapnuoju.

— Tai dabar jūs man pasakysite... — Ta moteriškė prisliūkina artyn ir smalsiai pusbalsiu klausia: — Ar Timas priėmė Modės pasiūlymą?

Parduotuvėje tylu. Visi laukia atsakymo.

— Taip, priėmė, — atsargiai patvirtinu.

— Tai ar gerai viskas susiklostė? — ji laukia išsižiojusi.

— Mm... ne. Jiedu su Mode... taip sakant... jiedu susimušė.

— Vaje! — moteriškė stveriasi už burnos. — Susimušė? Tai dėl ko?

— Na, žinote, — aš jau prarandu kantrybę. — Tai dėl šio, tai dėl ano... visokios bėdos... em... aš sumokėsiu grynaisiais. — Nieko nelaukdama išpešu iš piniginės 50 svarų ir numetu ant prekystalio. — Grąžą pasilikite.

— O kaip dėl kvapnios žvakės? — sukrunta savininkė. — Galite pasirinkti vanilės, santalo.

— Tiek to, — aš lekiu durų link.

— Palaukite! — sunerimsta toji moteriškė. — O kas atsitiko Aivenui?

— Emigravo į Australiją, — išpoškinu ir užtrenkiu duris.

Jėzau, tai įkliuvau. Verčiau eisiu namo.

Prieš pasukdama į savo gatvę, stabteliu ir šiek tiek perdėlioju savo krepšelius. Tiksliau, viską sukišu į vieną LK Bennett krepšelį ir dar spusteliu žemyn, kad nesimatytų.

Tai nereiškia, kad slepiu, ar panašiai. Tiesiog... būtų geriau namo grįžti tik su vienu maišeliu rankoje.

Viliuosi, kad man pavyks įsmukti į savo kambarį, nesusidūrus su Sjuzi, tačiau atvėrusi duris randu ją sėdinčią ant grindų ir kažką pakuojančią.

— Sveikutė! Ar gavai basutes?

— Taip, — gyvai patvirtinu. — Gavau. Savo dydžio ir kokias norėjau.

— Greičiau rodyk!

— Aš tuoj... pirmiau išpakuosiu, — taršku ir lyg niekur nieko traukiu į savo kambarį. Jau žinau, kad atrodau kalta, net pėdinu it nusikaltusi.

— Bekse, — staiga sukrunta Sjuzi. — Kas dar yra maišelyje? Tik nesakyk, kad viena pora batų.

— Maišelyje? — aš atsisuku, tarytum būčiau nustebusi. — A, šitame krepšelyje. Em... visokie niekučiai. Na, žinai... visokie mažmožiai...

Aš sukuosi eiti, pabrukusi uodegą, o Sjuzi sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir kuo rūsčiausiai dėbso į mane.

— Parodyk.

— Gerai jau, gerai, — pratrūkstu. — Pati žinau, kad sakiau, jog pirksiu tik vieną porą. Bet tu geriau nepyk, o pirmiau pažiūrėk. — Aš lėtai traukiu vieną oranžinę basutę iš antrojo LK Bennett krepšelio. — Tu tik... pažiūrėk į ją.

— O, Dieve, — kvėpteli Sjuzi. — Tikras stebuklas! — Ji ima ją ir švelniai glosto minkštutę odelę, bet tuoj pat griežtai klausia: — Ar tau jų reikėjo ?

— Taip! — puolu gintis. — Na, tiksliau... pagalvojau, kad būtų gerai turėti ateičiai. Supranti, čia lyg ir investicija.