Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė užsienyje

Pastaruoju metu šiek tiek apsirūpinau lagaminais, nes, galima sakyti, nė vieno neturėjau, jeigu neskaitysime to nutriušusio seno brezentinio krepšio. Prieš kelis mėnesius pačiame Harrods parduotuvės viduryje mane aplankė nušvitimas kaip tą šventąjį Povilą pakeliui į Mandalėjų. Lagaminai. Nuo tada stengiausi atsigriebti už visą prarastą laiką.

Be to, kiekvienam aišku, kad geras lagaminas — savaime puiki investicija.

— Aš išgersiu arbatos. Tu norėsi? — klausia Sjuzi.

— O, taip, prašau! — nudžiungu. — Ir Kit Kat!

— Būtinai, — išsišiepia Sjuzi.

Neseniai čia svečiavosi Sjuzi draugas, ir jam buvo užleista mūsų sofa. Išvažiuodamas jis paliko mums milžinišką dėžę su šimtu Kit Kat šokoladukų. Labai gražiai atsidėkojo, bet dabar mes tik ir kemšame tuos Kit Kat. Vakar vakare Sjuzi pareiškė, kad kuo greičiau juos suvalgysime, tuo greičiau jie dings iš akių. Kita vertus, kuo daugiau jų sugrūsi iš karto, tuo tik sveikiau.

Sjuzi išeina, o aš grįžtu prie lagamino. Gerai. Susikaupk. Pakuok. Ilgai netruksiu. Tam trumpam atokvėpiui Somersete man tereikia kelių drabužėlių. Net sąrašą susidariau, todėl viskas labai paprasta.

Džinsai: dveji. Lengva. Vieni ne kažin kokie, kiti — gerėlesni.

Marškinėliai.

Ne, reikia trejų džinsų. Negi paliksiu naujuosius Diesel gulėti namuose. Nesvarbu, kad jie šiek tiek veržia, užtat atrodo kietai. Užsimausiu juos kokį vakarą kelioms valandėlėms ar panašiai.

Marškinėliai.

O, dar tie nukirpti džinsai iš Oasis, kurių neteko dėvėti. Tačiau jie nesiskaito, juk faktiškai tai — šortai. Vienaip ar kitaip, džinsai neužima daug vietos, tiesa?

Gerai, džinsų turėtų užtekti, o jeigu matysiu, kad reikia dar, bet kada galėsiu įsimesti.

Marškinėliai: pasirinktinai. Taigi pažiūrėkime. Paprasti balti — būtinai. Pilki — taip pat. Trumpi juodi, juoda liemenė (Calvin Klein), kita juoda liemenė (nors Warehouse, tačiau gražesnė), rausvi be rankovių, rausvi žvilgantys, rausvi...

Visus marškinėlius lankstau, dedu į lagaminą, tačiau įpusėjusi sustoju. Tikra beprotybė. Iš kur man žinoti, kokius marškinėlius norėsiu apsivilkti? Juk paprastai pasirenki juos iš pat ryto, atsižvelgdama į nuotaiką, pavyzdžiui, kaip aromaterapijos aliejų ar panašiai. Įsivaizduokime, kad atsibundu ir užsigeidžiu savo marškinėlių, papuoštų užrašu „Elvis — žavuolis“, o jų juk nepasiėmiau?

Žinote, geriausia susikrauti visus. Tokie marškinėliai užima ne kažin kiek vietos. Net nesimatys tarp kitų daiktų.

Taigi susidedu visus ir dėl visa ko dar užmetu porą trumpučių, vos dengiančių krūtinę, po kuriais nereikia jokių liemenėlių.

Šaunu. Toks kompleksinis požiūris išties vertingas. Gerai, kas toliau?

Po dešimties minučių grįžta Sjuzi, nešina dviem puodeliais arbatos ir trimis Kit Kat plytelėmis. (Mudvi jau anksčiau sutarėme, kad geriau apsimoka pasidalyti tris, o ne keturias plyteles.)

— Štai, prašau, — sako ji, įdėmiai žvelgdama į mane. — Bekse, tu gerai jautiesi?

— Kuo puikiausiai, tik niekaip negaliu tinkamai sulankstyti šitos liemenės. — Ir pati jaučiu, kad skruostai įkaito.

Aš jau įsidėjau ir džinsinį, ir odinį švarkelius — juk negali pasikliauti rugsėjo oru, tiesa? Žiūrėk, karšta, spigina saulė, o rytojaus dieną ima snigti. O kas, jeigu mudu su Luku sugalvosime paklaidžioti po tikrą kaimą? Be to, šitą žavią Patagonia liemenę buvau apsivilkusi tik kartą, nors spintoje kabo nuo neatmenamų laikų. Aš vėl mėginu ją suvynioti, tačiau ši išsprūsta ir nusklendžia ant grindų. Kaip Dievą myliu, jaučiuosi taip, lyg būčiau grįžusi į stovyklavimo laikus ir stengčiausi įgrūsti miegmaišį į jam skirtą maišelį.

— Kiek laiko, sakei, ten būsite? — klausia Sjuzi.

— Tris dienas, — matau, kad vis dėlto nepavyks suvynioti tos liemenės iki degtukų dėžutės dydžio. Suirzusi pritūpiu ant lovos ir gurkšteliu arbatos. Nesuprantu, kaip kitiems žmonėms pavyksta leistis į kelionę su lengvu lagaminėliu rankoje? Kada tik pažvelgsi, visi verslininkai kopia į lėktuvą plačiai išsišiepę, įsitvėrę tik batų dėžutės dydžio lagaminuko ant ratelių. Tai gal jų drabužiai stebuklingai susitraukia? O gal yra koks slaptas būdas viską suvynioti taip, kad tilptų į degtukų dėžutę?

— O kodėl tu nenori pasiimti dar ir krepšio? — pataria Sjuzi.

— Taip manai? — Aš pašnairuoju į lagaminą, tiksliau, į kupstą drabužių. Gal iš tiesų neverta imti trijų porų batų? Arba verčiau atsisakyti kailinės boa?

Staiga prisimenu, kad Sjuzi kone kiekvieną savaitgalį kur nors vyksta ir pasiima tik lengvutį krepšį.

— Sjuzi, o kaip tu pakuojiesi daiktus? Ar turi kokią sistemą?

— Nežinau. Regis, paprasčiausiai darau taip, kaip mokė panelės Berton mokykloje: stengiuosi, kad turėčiau drabužių komplektą kiekvienai progai. — Ji lenkia pirštus. — Kelionei, vakarienei, prie vandens, tenisui... Ir dar — kiekvieną drabužį turi apsivilkti bent tris kartus.

Jėzau, ta Sjuzi — tikras genijus, žino absoliučiai viską. Kai jai suėjo aštuoniolika, tėvai išsiuntė į panelės Berton mokyklą Londone, kur mokoma bendrauti su vyskupu, kaip išlipti iš sportinio automobilio, jei segi mini sijonėlį. Sjuzi net sugebėtų iš kirvio išvirti sriubą.

Aš kaipmat puolu žymėtis ant popieriaus skiautės. Dabar tai jau panašiau. Nebereikės bet ko grūsti į lagaminą ir nevirs viskas per kraštus.

I komplektas: prie vandens (kai saulėta)

II komplektas: prie vandens (kai debesuota)

III komplektas: prie vandens (kai rytą užpakalis atrodo didžiulis)

IV komplektas: prie vandens (kai visos kitos turi tokį patį maudymosi kostiumėlį)

V komplektas:

Prieškambaryje sučirškia telefonas, tačiau jis man nerūpi. Girdžiu, kaip Sjuzi džiugiai čiauška, o po sekundės pasirodo visa įkaitusi ir laiminga.

— Žinai ką? Žinai ką?

— Ką?

— “Gražioji dėžutė“ pardavė mano rėmelius! O dabar paskambino ir užsakė daugiau!

— O, Sjuzi! Fantastiška! — suspiegiu.

— Tik pamanyk! — Ji prišoka prie manęs, apsikabina ir mudvi tol strapaliojame, kol ji cigarete vos nepadega mano plaukų.

Stebuklų stebuklas. Sjuzi rėmelius pradėjo daryti vos prieš kelis mėnesius, o dabar tiekia juos jau net į keturias parduotuves Londone. Ir kaip juos perka! Jos darbus reklamavo daugybė žurnalų ir taip toliau. Tie jos rėmeliai išties geri. Paskutinieji buvo aptraukti purpuriniu tvidu, sudėlioti į gražutes pilkas blizgančias dėžutes, be to, visi įvynioti į žalsvai melsvos spalvos plonytį popierių. (Beje, aš padėjau išrinkti tinkamą spalvą.) Jai taip puikiai sekasi, kad pati nieko nebedaro, tik siunčia savo modelius į dirbtuvėlę Kente, o tie jau grąžina pagamintą produkciją.

— Tai kaip, ar jau suplanavai savo garderobą? — teiraujasi draugė, traukdama dūmą.

— Taip, — aš pamosuoju popiergaliu. — Surūšiuota viskas iki paskutinės kojinaičių poros.

— Šaunuolė!

— Tereikia nusipirkti vienintelį daiktą, — pareiškiu kuo abejingiau. — Alyvų spalvos basutes.

— Alyvų spalvos basutes?

— Mmm? — Aš pažiūriu į ją nekaltomis akimis. — Taip, kokias nors pigias. Reikia, kitaip net keli aprangos komplektai atrodys be ryšio...

— Aha, — tarsteli Sjuzi ir patyli, suraukusi antakius. — Bekse... ar ne apie alyvų spalvos basutes tu kalbėjai praėjusią savaitę? Labai brangias, iš LK Bennett ?