Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė užsienyje

— Ar tikrai? — Pajutau, kaip raustelėjau. — Kad... neprisimenu. Gal. Šiaip ar taip...

— Bekse, — Sjuzi jau veria mane įtariu žvilgsniu. — Klok tiesą. Ar tau tikrai būtinos tos alyvų spalvos basutės, ar tik jų nori?

— Ne! — skubiai užprotestuoju. — Tikrai reikia! Žiūrėk!

Aš išlankstau savo drabužių sąrašą ir kišu jai. Turiu pasakyti, kad didžiuojuosi savo sąrašu. Tai gana sudėtinga struktūrinė schema su įvairiais langeliais, strėlytėmis ir raudonomis žvaigždutėmis.

— Oho! — stebisi Sjuzi. — Kur išmokai šitokio meno?

— Universitete, — kukliai atsakau. Aš studijavau verslo vadybą ir apskaitą. Stebėtina, kaip dažnai tai praverčia gyvenime.

— Ką reiškia šitas langelis? — Sjuzi baksteli pirštu į lapą.

— Čia... — aš prisimerkiu, stengdamasi prisiminti. — Regis, tas atvejis, kai mes einame į kokį nors prašmatnų restoraną, o tą Whistles suknelę aš jau buvau apsirengusi praėjusį vakarą.

— O šitas?

— Šitas — jeigu koptume į uolas. O šitas, — parodau į tuščią langelį, — ir yra tas, kur reikia tų basučių. Be jų negalėsiu vilktis nei šitų drabužių, nei šito komplekto... apskritai viskas žlugs. Tuomet jau verčiau tupėti namie.

Sjuzi tylėdama tyrinėja mano sąrašą, o aš, prikandusi lūpą, laikau špygą sau už nugaros.

Žinau, viskas jums gali pasirodyti keista: įprastai žmonės už kiekvieną pirkinį juk neatsiskaitinėja savo kambario draugams. Tačiau taip jau susiklostė, kad prieš kurį laiką aš lyg ir pažadėjau Sjuzi, kad leisiu jai kontroliuoti savo pirkinius. Na, suprantate. Tiesiog kad šiek tiek pakontroliuotų.

Tik nesupraskite neteisingai. Aš neturiu jokių bėdų dėl apsipirkinėjimo ar panašiai. Tiesiog prieš keletą mėnesių buvau patekusi į... Gerai. Į šiokią tokią keblią padėtį piniginiu požiūriu. Nieko ypatingo nebuvo, tiesiog menkutis nuosmukis. Užteko Sjuzi sužinoti apie tai ir ji ėmė kraustytis iš proto: pasakė, kad nuo šios akimirkos ji tikrins visas mano išlaidas. Mano pačios labui.

Ir ji šventai laikosi savo žodžio. Menki juokai. Kartais net išsigąstu, kad draugė puls ir užprotestuos.

— Supratau, — pagaliau prabyla ji. — Kaip matau, nėra kitos išeities, ar ne?

— Būtent, — tvirtinu palengvėjusia širdimi. Aš atsiimu savo sąrašą ir sulanksčiusi įsidedu jį į rankinę.

— Ei, Bekse, ar šitas — naujas? — Staigus Sjuzi klausimas taip ir nudiegia smegenis. Ji staigiai virsteli spintos duris ir suraukusi kaktą žiūri į mano naująjį medaus spalvos paltą, kurį paslapčia įsinešiau, kai ji mirko vonioje.

Žinoma, ketinau apie jį pasakyti, tik dar neturėjau progos.

„Prašau, nežiūrėk į kainą, — karštligiškai stabdau ją mintimis. — Tik nežiūrėk į kainą.“

— Ee... taip, — prisipažįstu, — naujas. Tačiau man juk reikia gero palto, jeigu „Ryto kavutės“ laida vyktų lauke.

— Argi taip gali būti? — netiki Sjuzi. — O aš maniau, kad tau tereikia sėdėti studijoje ir dalyti patarimus finansiniais klausimais.

— Na... ką gali žinoti? Verčiau iš anksto pasiruošti.

— Gal ir taip... — dar abejoja Sjuzi. — O šita palaidinukė? — Ji timpteli pakabą. — Irgi nauja!

— Šita televizijos laidai, — skubiai paaiškinu.

— O sijonas?

— Laidai.

— O šitos naujos kelnės?

— Irgi...

— Bekse, — Sjuzi jau prisimerkia. — Kiek tau reikia drabužių laidai?

— Na, juk pati žinai. Man reikia atsargų, — ginuosi. — Klausyk, Sjuzi, juk kalbame apie mano karjerą. Karjerą.

— Taip, suprantu, — patylėjusi pritaria ji ir tiesia ranką į mano naująjį raudoną šilkinį švarkelį. — Gražus.

— Žinoma. Aš jį apsivilksiu per specialią laidą sausio mėnesį.

— Oho! Kokia čia dabar naujiena?

— Ji vadinsis „Beki fundamentalieji finansų principai“. — Aš pasiimu lūpų dažus. — Turėtų būti labai gera. Įsivaizduok, penki epizodai po dešimt minučių, ir kalbėsiu tik aš!

— O kokie tie tavo fundamentalieji finansų principai? — susidomi Sjuzi.

— Emm... na, kol kas jų neturiu, — sakau dažydamasi lūpas. — Žinai, susiruošiu šiek tiek vėliau. — Aš padedu dažus ir pasiimu švarką. — Iki!

— Gerai, — sako Sjuzi. — Ir nepamiršk — tik viena pora batelių!

— Gerai! Pažadu!

Kaip miela, kad Sjuzi taip rūpinasi manimi. Tiesą pasakius, ji be reikalo nerimauja, dar nesupranta, kaip pasikeičiau. Sutinku, šįmet mane buvo ištikusi šiokia tokia finansinė krizė. Tiksliau, vienu metu mano skola siekė... Na, ji tikrai buvo gana nemaža.

Tačiau, kai lyg iš dangaus nukrito ta „Ryto kavutė“, viskas pakrypo į gera. Mano gyvenimas nušvito, turėjau rimtai kibti į darbą ir neilgai trukus mokėjau visas skolas. Taip, aš jas visas padengiau! Rašiau čekius vieną po kito, taigi dabar visos mano kreditinės kortelės švarutėlės. Taip pat ir visų parduotuvių kortelės! Ir Sjuzi grąžinau skolą. (Draugė netikėjo savo akimis, kai įteikiau jai kelių šimtų svarų čekį. Iš pradžių dar nenorėjo imti, tačiau paskui nusileido ir nuėjusi nusipirko už juos gražutėlį avikailių paltą.)

Prisipažinsiu, visų tų skolų išmokėjimas — nuostabiausias jausmas pasaulyje. Nors tai įvyko prieš kelis mėnesius, tačiau vien prisiminus tą procesą, iš laimės svaigsta galva. Ar gali būti kas nors geresnio už jausmą, kad gali už viską sumokėti?

Ir pažiūrėkite dabar į mane: ankstesnės Beki neliko, aš visiškai pasikeičiau. Persiauklėjau. Net neturiu kredito perviršio!

Antras skyrius

Na, gerai, šioks toks perviršis yra, bet tik todėl, kad pastaruoju metu įžvelgiau tolesnę perspektyvą ir dabar stengiuosi svariai investuoti į savo karjerą. Mano vaikinas Lukas — verslininkas. Jis turi savo VIR — visuomenės informavimo ir reklamos įmonę, ir visa kita. Prieš keletą savaičių jis labai protingai pareiškė: „Norint užsidirbti milijoną pirmiausia reikia jį pasiskolinti.“

Garbės žodis, matyt, turiu įgimtą verslininkės nuovoką, nes vos tik jis taip pasakė, aš pajutau lyg seniai tai žinočiau. Netgi nutvėriau save garsiai murmant tą sakinį. Tikra tiesa — kaip galima užsikalti pinigą, jeigu prieš tai jo neišleisi?

Taigi pirmiausia investavau į keletą naujų drabužių, kurie reikalingi sėdint prieš televizijos kameras, paskui — į keletą gerų šukuosenų, taip pat nagų ir veido priežiūrą. Tiesa, dar į keletą masažų. Juk visiems aišku, kad negali gerai atrodyti, jeigu esi įsitempusi ir jauti stresą.

Investavau ir į naują kompiuterį, kuris kainavo 2000 svarų. Juk be jo — kaip be rankų! Žinote, kodėl? Rašau savikontrolės knygą! Vos tik pradėjau nuolat dirbti „Ryto kavutės“ laidoje, susipažinau su keliais tikrai puikiais leidėjais. Jie pasikvietė mane pietų ir pareiškė, kad aš įkvepiu visus, patekusius į keblią finansinę padėtį. Na, argi ne žavu? Dar nespėjus sukurpti nė žodelio, jie jau sumokėjo man 1000 svarų, o kai išleis knygą, gausiu dar daugiau. Knyga vadinsis „Beki Blumvud finansų vadovas“ arba „Tvarkykite pinigus Beki Blumvud metodais“.

Dar neturėjau kada prisėsti ir rašyti, bet, manau, visa esmė — pavadinimas, o paskui viskas savaime rutuliosis. Negaliu sakyti, kad visiškai nieko nenuveikiau: jau brūkštelėjau virtines idėjų, kuo apsirengti pozuoti fotografui.

Taigi nėra ko stebėtis dėl šiokio tokio kredito perviršio. Svarbiausia — nepamiršti, kad pinigas pinigą daro. Laimė, manasis banko valdytojas Derekas Smitas labai palankiai nusiteikęs. Tikras saldainiukas, kitaip nepavadinsi. Ilgokai mums visiškai nesisekė sutarti, bet, mano galva, tai buvo ne kas kita kaip bendravimo nesklandumai. Tačiau dabar, regis, jis jau supranta, kas ir kaip. Žinoma, aš irgi pasidariau daug protingesnė.