Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė užsienyje

Dėl viso pikto savo kėdę trūkteliu toliau nuo LK Bennett maišelio, tarytum su juo neturėčiau nieko bendra.

— Labas, pone Smitai! — gyvai užkalbinu jį. — Kaip laikotės?

— Labai gerai, — šypsosi Derekas Smitas. — O jūs?

— Ačiū, puikiai. Gal... išgersite kavutės? — Aš mandagiai mosteliu į kėdę priešais. Ir kas galėjo pamanyti, kad jis atsisės ir dar ims tyrinėti valgiaraštį!

Aš geriu kavą su savo banko valdytoju lauko kavinėje! Labai civilizuota. Tokį įvykį reikėtų kaip nors įtraukti į „Ryto kavutę“. Šiltai nusišypsosiu kamerai ir pasakysiu: „Aš asmeniškai pirmenybę teikiu neoficialiam asmeninių lėšų aptarimui. Mudu su banko valdytoju, kurio skyriuje laikau indėlius, dažnai susėdame draugiškai išgerti kapucino ir aptarti mano finansų strategiją...“

— Aš kaip tik parašiau jums, Rebeka, laišką, — sako Derekas Smitas, sulaukęs, kol padavėja atnešė ekspreso kavos. Surimtėjęs jo balsas nieko gero nežada. O, Dieve, ko aš dabar pridirbau? — Jums ir kitiems savo klientams, — tęsia jis. — Turiu pranešti, kad išeinu.

— Ką? — Aš taip negrabiai dedu ant stalo puodelį, kad tas net kaukšteli. — Ką reiškia „išeinu“?

— Nebedirbsiu Endvičo banke. Nutariau anksčiau išeiti į pensiją.

— Tačiau...

Jis mane pribloškė. Derekas Smitas išeina iš Endvičo banko ir palieka mane vieną kapstytis savo bėdose? Ypač dabar, kai jau viskas stojo į vėžes? Suprantu, mudviem ne visada pavykdavo susitarti, tačiau pastaruoju metu mūsų santykiai išties pagerėjo. Jis supranta mane, supranta mano kredito perviršį. Tai ką aš darysiu be jo?!

— Ar jums ne per anksti į pensiją? — man nepavyksta nuslėpti nerimo. — Ar nebus nuobodu nieko neveikti?

Derekas Smitas atsilošia kėdėje ir gurkšteli kavos.

— Aš neketinu visiškai mesti darbo, tačiau ir jūs turbūt pripažinsite, kad gyvenime esti įdomesnių dalykų, nei vien rūpintis klientų banko sąskaitomis, kad ir kokios jos būtų patrauklios.

— Na... Be abejo, džiaugiuosi dėl jūsų, — šiek tiek sutrikusi gūžteliu pečiais. — Aš... pasigesiu jūsų.

— Patikėkite, Rebeka, aš jūsų irgi pasigesiu, — jis šypteli. — Jūsų sąskaita man tikrai buvo viena įdomiausių.

Nuo jo įdėmaus žvilgsnio mane net karštis išpila. Kodėl jis primena praeitį? Viskas baigta. Aš visiškai kitas žmogus. Gal leidžiama žmonėms atsiversti naują gyvenimo lapą ir viską pradėti iš naujo?

— Regis, televizijoje jums gerai sekasi, — sako Smitas.

— Be abejo! Ir labai įdomu! Be to, geras atlyginimas, — pabrėžiu.

— Pastaraisiais mėnesiais jūsų pajamos padidėjo. — Jis padeda puoduką. Mano širdis suspurda. — Tačiau...

Taip ir žinojau. Amžinai išlenda visokie „tačiau“. Ko dar jam trūksta?

— Tačiau, — pakartoja Derekas Smitas, — padidėjo ir jūsų išlaidos. Iš pagrindų. Faktiškai dabar jūsų kredito perviršis didesnis, nei buvo jūsų... pavadinkime, eksceso viršūnėje.

Eksceso? Na, ir bjauru.

— Jums iš tiesų vertėtų pasitenkinti kredito limitu, — dėsto jis, — o geriausia būtų tiesiog visiškai atsiskaityti.

— Aš žinau. Taip ir planuoju daryti, — neaiškiai murmu.

Kitoje gatvės pusėje eina panelė, nešina LKBennett maišeliu. Tiksliau, dideliu maišu, nes jame pūpso dvi batų dėžutės.

Jai leidžiama pirkti dvi poras batų, o man ne? Nėra tokios taisyklės, draudžiančios pirkti daugiau negu vieną porą. Kažkoks despotizmas.

— O kaip kiti finansiniai reikalai? — nenustygsta Derekas Smitas. — Ar, pavyzdžiui, turite neapmokėtų sąskaitų parduotuvių kreditinėse kortelėse?

— Ne, — pasipučiu aš, — viską jau seniausiai apmokėjau.

— Ir nuo to laiko daugiau nieko neperkate?

— Perku įvairiausius mažmožius. Nieko ypatingo.

Iš tikrųjų, ką reiškia devyniasdešimt svarų?

— Noriu paaiškinti, kodėl klausinėju. Matote, jaučiu pareigą jus įspėti. Banke vykdoma reorganizacija. Bijau, kad Džonas Gevinas, naujasis banko skyriaus valdytojas, nebus toks atlaidus kaip aš, sprendžiant jūsų sąskaitos klausimus. Nesu tikras, ar suprantate, koks buvau nuolaidus jūsų atžvilgiu.

— Tikrai? — aš beveik nesiklausau jo.

O jeigu aš vėl pradėčiau rūkyti? Išleisčiau tuos devyniasdešimt svarų cigaretėms kaip niekur nieko, tiesa?

Tačiau aš nerūkiau , taigi kiek sutaupiau? Tikrai užtenka porai batukų.

— Jis labai nuovokus žmogus, — kalba Derekas Smitas, — bet ir labai griežtas. Apie jokį lankstumą verčiau nė neužsiminti.

— Aišku, — abejingai tarsteliu.

— Aš labai rimtai patariu jums nedelsiant susitvarkyti tą kredito perviršį. — Jis siurbteli kavos. — Beje, ar jau tvarkotės dokumentus dėl pensijos?

— Emm... jau buvau pas jūsų rekomenduotą nepriklausomą patarėją.

— Ar užpildėte blankus?

Nori nenori tenka sutelkti dėmesį.

— Na, aš svarstau visas galimybes, — dabar jau kalbu kaip tikra finansų žinovė. — Žinote, nėra nieko blogesnio, kaip per skubėjimą nevykusiai investuoti. Ypač kai kalbama apie tokį svarbų klausimą kaip pensija.

— Visiškai teisingai, — pritaria Derekas Smitas, — tačiau ilgai nedelskite. Pinigai patys savaime nesusitaupo.

— Žinau! — Gurkšteliu kavos.

O, Dieve, man jau nesmagu. Gal jis ir teisus. Gal verčiau pervesti tuos 90 svarų į pensijos fondą, užuot pirkus dar vieną porą batelių.

Kita vertus, ką reiškia pensijos fondas, kuriame 90 varganų svarų? Ar aš iš jų pragyvenčiau senatvėje? O kol jos sulauksiu, žiūrėk, dar ir pasaulis apsivers aukštyn kojomis ar panašiai.

O štai porą batų gali pačiupinėti, apsiauti...

Nė velnio, imsiu ir nusipirksiu juos.

— Pone Smytai, aš jau turiu eiti, — staiga pareiškiu ir padedu puodelį. — Turiu kai ką... padaryti.

Jeigu jau pasišoviau, turiu paskubėti. Pasiimu krepšelį, ant stalo padedu penkinę ir atsisveikinu:

— Buvo malonu susitikti. Sėkmės, išėjus į pensiją.

— Ir jums kuo didesnės sėkmės, Rebeka, — nusišypso Derekas Smitas. — Tik nepamirškite, ką sakiau: Džonas Gevinas jums nenuolaidžiaus kaip aš. Tiesiog... elkitės apdairiai, gerai?

— Būtinai!

Aš kone Skuodžiu tekina per gatvę į LK Bennett.

Iš tiesų tai man visai nereikėjo tų oranžinių basučių. Jos nebūtinos. Tačiau matuojantis basutes, man šovė išganinga mintis: aš juk nepažeidžiau savo naujosios taisyklės, nes man jų prireiks.

Galų gale, kada nors jų vis tiek prireiks. Kam nereikia batų? Kur kas protingiau įsigyti patinkamus batelius dabar, negu laukti, kol sudils paskutinė pora, o tada pulti į parduotuvę ir ten nieko gero nerasti. Aišku, kad išmintingai pasielgiau. Tarsi apsidraudžiau, prognozuodama batų rinką ateityje.

Iš LK Bennett išeinu, džiugiai glausdama du naujutėlius žvilgančius maišelius ir spindėdama laime. Nusprendusi, kad namai gali palaukti, ketinu užšokti į „Dovanas ir kitas gėrybes“. Tai viena parduotuvių, kurioje yra ir Sjuzi rėmelių. Kada tik einu pro šalį, visada užsuku dirstelėti, ar kas nors perka bent vieną.

Įeinant sutilindžiuoja durų skambutis, pardavėja kilsteli galvą, ir aš nusišypsau. Nuostabi parduotuvė: šilta, kvepia, pilna puikiausių daikčiukų, kaip antai, chromuotos vielos lentynėlės, graviruoto stiklo padėkliukai. Aš praslenku pro lentyną, nugultą rausvai violetinių odinių užrašų knygučių, ir pakeliu akis aukštyn. Štai jie! Trys Sjuzi sukurti purpurinio tvido rėmeliai! Negaliu atsigėrėti.

Dieve mano! Tik pažiūrėkite: antai pirkėja jau laiko vieną rėmelį rankoje!