Sophie Kinsella: Parduotuvių maniakė užsienyje

Pavyzdžiui, mano požiūris į apsipirkimą visiškai pasikeitė. Dabar vadovaujuosi šūkiu: „Pirk tik tai, ko reikia.“ Nors skamba pernelyg paprastai, užtat veiksminga. Prieš kiekvieną apsipirkimą klausiu savęs: „Ar man reikia šito daikto?“ Jeigu atsakymas „Taip“, perku. Tiesiog savikontrolės dalykas.

Ir dabar į LK Bennet įeinu tiksliai žinodama, ko noriu. Akį patraukia raudoni batai, bet aš skubiai nusigręžiu ir drožiu tiesiai prie basučių. Štai šitaip dabar apsiperku: jokių stabčiojimų, jokių čiupinėjimų ar dėbsojimų į daiktus, kaip antai, tie, išrikiuoti nauji žvynuoti bateliai. Traukiu tiesiai prie basučių, paimu vieną porą ir pardavėjai sakau:

— Prašyčiau šešto dydžio.

Be jokių nukrypimų. Perki, ko reikia, ir taškas. Aš net nedirstelsiu į tuos pritrenkiančius rausvus smailiakulnius, nors jie idealiai tiktų prie mano naujojo Jigsaw megztinuko.

Nerūpi nė tos basutės blizgančiais kulniukais.

Betgi gražumas jų! Įdomu, kaip atrodytų ant kojos?

O, Dieve, koks vargas.

Ką reiškia bateliai? Na, aš mėgstu įvairiausius drabužius, tačiau pamačiusi nuostabius batelius ištirpstu it vaškas. Kartais, namuose likusi viena, atsidarau spintą ir spoksau į savo avalynę lyg koks pamišęs kolekcininkas. O kartą išrikiavau visus ant lovos ir nufotografavau. Nieko čia keisto: jeigu turiu galybę nuotraukų, kuriose užfiksuoti man nemieli žmonės, tai kodėl negaliu nufotografuoti to, ką dievinu?

— Prašau!

Dėkui Dievui, pardavėja jau tiesia man dėžutę su alyvų spalvos basutėmis. Širdis iškart stipriau suplazda. Na, jos tikrai žavios. Žavios.

Dailutės, vien iš dirželių, o priekyje — mažytė gervuogytė. Mano širdis jau pavergta. Brangokos, bet visiems aišku: šykštėsi batams — susigadinsi kojas.

Aunantis jas man net pėdos virpa. Dieve, jos fantastiškos. Ir pėdos atrodo elegantiškos, ir kojos pailgėja. Tik... truputėlį sunkoka eiti, bet turbūt kaltos grindys — labai jau slidžios.

— Aš jas pirksiu, — džiugiai šypsausi pardavėjai.

Kalbant apie griežtai kontroliuojamą pirkimą, šuo pakastas štai kur: kai ką nors perki, visa širdimi jautiesi to nusipelniusi. Čia ir yra atpildas.

Eidama prie kasos, tvardausi, kad mano žvilgsnis neužkliūtų už aksesuarų lentynos. Na, ir kas, kad žybtelėjo karoliukai ant tos violetinės rankinės! Aš krapštau piniginę iš savosios rankinės, džiaugdamasi, kad esu tokia tvirta.

— Žinote, gavome tokias pat, tik oranžines basutes, — kalbina mane pardavėja.

Oranžines?

— Ak... taip? — atsiliepiu po pertraukėlės.

Jos manęs nedomina. Perku, ko atėjau, ir viskas. Alyvines. Jokios oranžinės man nerūpi.

— Ką tik atvežė, — tęsia ji ir pasilenkusi naršo po dėžutes. — Jaučiu, kad jas graibstys labiau nei alyvines.

— Tikrai? — stengiuosi kalbėti kuo abejingiau. — Na, manau, man bus gerai ir šitos...

— Štai jos! Žinojau, kad čia pat turi būti ir naujųjų pora.

Išvydusi tokį grožį, aš net sustingstu. Šviesiai oranžinės, o modelis — toks pat kaip ir maniškių, tik vietoj gervuogyčių — mandarinukai.

Meilė iš pirmo žvilgsnio. Negaliu atitraukti akių.

— Ar norite pasimatuoti? — klausia pardavėja, tarsi nujausdama, kad man net skrandį sutraukė išvydus tokį grožį.

O, Dieve, tokių klasiškų basučių dar neteko regėti.

Bet argi man reikia oranžinių batelių? Ne, nereikia.

Beki, tuojau pat. Pasakyk. Ne.

— Tiesą sakant... — stengiuosi kalbėti kuo ramiau. — Tiesą pasakius... — Dieve, aš vos pralemenu. — Šiandien aš pirksiu tik violetines. Ačiū.

— Gerai... — pardavėja, stovėdama prie kasos aparato, įveda kainos kodą. — 89 svarai. Kaip mokėsite?

— Eee... VISA kortele. — Aš pasirašau ant kvitelio, pasiimu krepšelį ir šiek tiek aptirpusi išeinu iš parduotuvės.

Man pavyko! Pavyko! Suvaldžiau savo norus! Man reikėjo vienos poros batelių — vieną ir nusipirkau. Viskas pagal planą. Matote? Jeigu labai noriu — padarau. Štai jums ir naujoji Beki Blumvud.

Už šitokį žygdarbį aš nusipelniau atlygio, todėl užsuku į kavinukę ir, nusipirkusi kapucino puodelį, atsisėdu lauke prieš saulutę.

Aš noriu tų oranžinių, basučių. Įsiurbiu šitą mintį su pirmuoju kavos gurkšneliu.

Liaukis. Tuojau pat liaukis. Galvok apie... ką nors kitą. Apie Luką. Atostogas. Mūsų pirmąsias bendras atostogas. Dieve, negaliu sulaukti.

Apie tokias atostogas jau draugystės su Luku pradžioje norėjau užsiminti, bet jis toks užsiėmęs, jog tai prilygtų prašymui, kad premjeras trumpam paliktų savo kėdę ir išlėktų nežinia kur. (Kita vertus, juk kiekvieną vasarą jis taip ir daro, tai kodėl Lukas negalėtų?)

Lukas taip įsikinkęs į darbą, kad net neranda laiko pasimatyti su mano tėvais, ir mane tokie dalykai trupučiuką slegia. Prieš keletą savaičių tėvai pakvietė jį sekmadienio pietų. Gamindama mama vertėsi per galvą. Tiksliau, nupirko iš Sainsburys parduotuvės abrikosais įdarytą kiaulienos nugarinę ir gražiausią šokoladinio morengo pudingą. Ir ką jūs manote? Turėjau važiuoti viena, nes paskutinę minutę Lukas atsisakė, mat to sekmadienio laikraščiuose iškilo bėdų dėl vieno jų kliento. Patikėkite, jaučiausi tikrai bjauriai. Mama irgi jautėsi nusivylusi, nors to neparodė ir vis linksmai čiauškėjo: „Nieko čia tokio. Juk čia tik paprasčiausi pietūs.“ Nieko sau paprastumas! Kitą dieną Lukas atsiprašė ir nusiuntė jai didžiulę gėlių puokštę (o gal Melė, jo asistentė, pasistengė). Vis dėlto gėlės ir lieka gėlėmis, tiesa?

Blogiausia, kad Dženisė su Martinu, mūsų artimiausi kaimynai, buvo užsukę išlenkti taurelę chereso ir „susipažinti su garsiuoju Luku“, kaip jie sakė. Neradę Luko, jie nesiliovė varstę mane užuojautos kupinais žvilgsniais, atmieštais dar ir pasitenkinimu, mat po savaitės jų sūnus Tomas tuokiasi su savo panele Liuse. Aš bjauriai įtariu, jog Dženisė su Martinu mano, kad vis dar esu įsimylėjusi jų sūnelį. (Nieko panašaus. Tiksliau, priešingai. Bet pamėgink palaužti žmonių įsitikinimą! O, Dieve, bjauriau ir būti negali.)

Kai Lukui atsisakius paniurau, jis pareiškė, kad ir aš dar nemačiau jo tėvų. Turiu pasakyti, kad jis šiek tiek apsiriko. Kartą restorane turėjau progos šnektelėti su jo tėčiu ir pamote, nesvarbu, kad ta akimirka nebuvo itin žavinga. Beje, jie gyvena Devono grafystėje, o Luko motina — Niujorke. Šiaip ar taip, ne čia pat.

Žinoma, mudu susitaikėme, ir dabar būtent jis labai stengiasi dėl tos trumpos išvykos. Tai Melė pakišo savaitgalio idėją. Asistentė man papasakojo, kad jau treji metai Lukas dirba be normalių atostogų, taigi, jos nuomone, vertėtų iš tolo pratinti jį prie tos minties. Ir ką gi — jis užkibo! Netikėtai Lukas liepė man ateinantį savaitgalį nieko neplanuoti, o pats užsakė viešbutį ir visa kita. O, kaip aš laukiu to savaitgalio. Nieko neveiksime, ilsėsimės, ramiai leisime laiką, tiesiog pabūsime kartu. Kaip miela.

Aš noriu tų oranžinių, batelių.

Liaukis. Negalvok apie juos.

Gurkšteliu kavos ir atsilošusi prisiverčiu stebėti gatvės šurmulį. Vieni praeiviai kulniuoja nešini krepšiais, kiti pėdina šnekučiuodamiesi. Viena panelė eina per gatvę. Gražios kelnės, turbūt iš Nicole Farhi ir... O, varge.

Prie manęs artėja pusamžis vyriškis tamsiu kostiumu. Derekas Smitas, mano banko skyriaus valdytojas.

Ech, regis, jis pastebėjo mane.

Tik nepanikuok. Tie laikai, kai būčiau slėpusis už valgiaraščio arba tiesiog pasipusčiusi padus, praėjo. Viskas praeityje. Dabar mudu su brangučiu Smičiu sieja nuoširdus, taikus ryšys.