Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė užsienyje

— Taip, ačiū, Rori, — sustabdo jį Ema ir pavarto akis. — Regis, mums visiems aišku. Ar tu, Beki, nori pasakyti, kad jeigu Bilis nemėgsta rizikuoti, vadinasi, yra teisus, kad vengia fondų biržos?

— Ne, — atsakau aš. — Aš taip nesakau. Bijau, kad Bilis nemato ir kitokios rizikos. Taip, investuojant į fondų biržą, yra tikimybė netrukus prarasti pinigus. Tačiau jeigu metų metais laikysi juos sukišęs į banką, kur kas didesnė rizika, kad šias lėšas ilgainiui apgrauš infliacija.

— Aha, — linksi Roris, — infliacija.

— Po dvidešimties metų tie pinigai, ko gero, bus praradę vertę, palyginti su tuo, ko būtų pasiekta fondų biržoje. Taigi, jeigu Biliui dar tik per trisdešimt ir jis nori ilgalaikės investicijos, tuomet bus daug saugiau pasirinkti subalansuotą akcijų paketą fondų biržoje, kad ir kaip rizikinga tai atrodytų.

— Aišku, — pritaria Ema. Iš jos akių matyti, kaip žavisi manimi. — Man niekada nebūtų kilusi mintis pažvelgti į tai būtent iš šito taško.

— Sėkmingą investavimą dažniausiai lemia tai, ar sugebi pažvelgti iš šalies, — atsakau kukliai šypsodamasi.

Akimirkas, kai atsakau teisingai ir visiems padarau įspūdį, aš tiesiog dievinu.

— Ar jums, Džude, bent kiek padėjo šis paaiškinimas? — klausia Ema.

— Taip! Be abejo! Šį pokalbį aš įrašiau ir šį vakarą vaizdajuostę parodysiu Biliui.

— Puiku! — pagiriu ją. — Ir... pirmiausia pažiūrėkite, kokį kaklaraištį Bilis užsirišęs.

Visi juokiasi, po sekundėlės ir aš prisidedu, nors faktiškai nejuokavau.

— Dar turime laiko kitam klausimui, — sako Ema. — Mums skambina Enida iš Nortamptono. Ji norėtų sužinoti, ar turimų pinigų užteks išėjus į pensiją, tiesa, Enida?

— Taip, teisingai, — pasigirsta Enidos balsas. — Mano vyras Tonis neseniai išėjo į pensiją, o aš atostogavau praėjusią savaitę. Tiesiog kartu su juo buvau namuose, viriau valgyti ir taip toliau. Ir... ėmėme svarstyti, gal vertėtų ir man anksčiau išeiti į pensiją. Nesu tikra, ar turėsiu pakankamai santaupų pragyvenimui, todėl ir paskambinau.

— O kaip jūs finansiškai rūpinotės pensija, Enida? — teiraujuosi aš.

— Aš visą gyvenimą kaupiau pensijos fondą, — netvirtai aiškina Enida, — ir dar turiu keletą taupomųjų sąskaitų... Be to, neseniai gavau palikimą, kurio turėtų užtekti hipotekai išmokėti...

— Tai bent! — gyvai įsiterpia Ema. — Net aš suprantu, kad jūs, Enida, esate puikiai apsirūpinusi. Belieka palinkėti malonaus užtarnauto poilsio!

— Taip, suprantu, — patvirtina Enida. — Vadinasi, galiu ramiai eiti į pensiją. Taip ir Tonis sakė. — Ji nutyla, linijoje girdėti nelygus alsavimas, ir Ema dirsteli į mane. Puikiai žinau, kad prodiuseris Baris klykia jai į ausį, kad užpildytų atsivėrusią tuštumą.

— Tada sėkmės, Enida! — gyvai palinki ji. — Beki, jei kalbėsime apie pensijų planavimą...

— Sekundėlę, — šiek tiek susiraukiu aš. — Enida, finansiniu požiūriu tikrai nėra jokios priežasties neiti į pensiją. Tačiau... ką pasakytumėte apie patį rimčiausią argumentą: ar iš tikrųjų to norite?.

— Na, — Enidos balsas virpteli, — man per penkiasdešimt, reikia judėti į priekį. Kaip Tonis sako, galėtume praleisti daugiau laiko kartu.

— O jums patinka darbas?

Ir vėl tyla.

— Patinka. Taip. Geras kolektyvas. Žinoma, aš vyriausia, tačiau tai nesvarbu, kai visi drauge juokaujame...

— Regis, baigiasi mums skirtas laikas, — nutraukia pašnekovę Ema, iki tol atidžiai klausiusi, kas sakoma jai į ausinę. — Sėkmės išėjus poilsio, Enida... — Ema šypsosi, žiūrėdama į kamerą.

— Palaukite! — sulaikau aš. — Enida, nepadėkite ragelio, jeigu dar norėtumėte pratęsti mūsų pokalbį. Gerai?

— Taip, — Enida atsako patylėjusi. — Norėčiau.

— O mes pasiklausysime orų prognozės, — sako Roris. Jis visada atkunta, kai baigiasi finansinės temos. — Taigi koks tavo paskutinis palinkėjimas, Beki?

— Kaip visuomet, — šypsausi aš kamerai: — Rūpinkitės savo pinigais...

— ... ir jūsų pinigai pasirūpins jumis! — suskardena Roris ir Ema. Visi trumpam sustingsta, o paskui atsipučia. Į aikštelę ateina Zelda, prodiuserio pavaduotoja.

— Bravo! — šūkteli ji. — Šauniai padirbėta. Beki, ketvirtąja linija laukia Enida, tačiau jeigu nori, mes galime atsikratyti ja...

— Ne, ne, — nustembu. — Aš noriu pakalbėti su ja. Tiesą pasakius, įtariu, kad ji visiškai netrokšta išeiti į pensiją!

— Kaip pasakysi, — tarsteli Zelda, kažką žymėdamasi savo bloknote. — Tiesa, Lukas laukia sekretoriate.

— Jau? — aš dirsteliu į laikroduką. — O, varge... Gal galite pasakyti jam, kad netrukus pasirodysiu?

Aš neketinu užtrukti prie telefono, tačiau pradėjus pokalbį Enida pratrūksta. Išgirstu visą istoriją: apie tai, kaip ji bijo ir pagalvoti apie pensiją; kaip vyras nori, kad ji nuolat būtų namuose ir gamintų valgyti; kaip ji mėgsta savo darbą ir net galvoja apie kompiuterių kursus, tačiau vyras įtikinėja, kad tai — tuščias reikalas... Galiausiai aš neišlaikau. Juk jau kelis kartus išsakiau savo nuomonę ir buvau bepradedanti klausti, ar ji laiko save feministe, tačiau Zeldos patapšnojimas per petį man vis primena, kur esu.

Penkias minutes atsiprašinėju Enidos, kad jau turiu eiti, paskui ji atsiprašinėja, gal po dvidešimt kartų siunčiame viena kitai „sudie“, „labai ačiū“, „nėra už ką“. Tuomet jau skrendu į persirengimo kambarį, kur laukia kelionės drabužiai.

Žvilgteliu į veidrodį — nagi, atrodau pakankamai šauniai: įvairiaspalvė Pucci-esque palaidinukė, atspurę džinsiniai šortai, naujosios basutės, Gucci saulės akiniai (gauti per išpardavimą Harvey Nichols — už pusę kainos!) ir mano mėgstamiausias melsvas Denny and George šalikėlis.

Lukas apie jį sukūrė ištisą istoriją. Kai žmonės klausia, kur mudu susitikome, jis laikosi to paties: „Mūsų akys susitiko virš Denny and George šaliko.“ Trupinėlis tiesos yra, nepaneigsi. Kai man prireikė tą šaliką nusipirkti, Lukas paskolino šiek tiek pinigų. Ir ligi šiol tvirtina, kad tų pinigų jam negrąžinau, girdi, šiek tiek šalikėlio ir jam priklauso. (Netiesa! Aš iš karto grąžinau skolą.)

Kad ir kaip būtų, kai mudu kur nors einame, aš vis taikau jį užsimesti. Beje, ir kai niekur neiname. Žinote, ką? Išduosiu jums mažą paslaptėlę: kartais mes net...

Verčiau ne. Apsieisite nesužinoję. Pamirškite, apie ką užsiminiau.

Lėkdama į priimamąjį, žvilgteliu į laikroduką. O, Dieve, vėluoju keturiasdešimt minučių! Lukas sėdi minkštame krėsle, toks aukštas, žavus. Apsirengęs sportiniais marškinėliais, kuriuos jam nupirkau per išpardavimą Ralph Lauren.

— Labai atsiprašau, aš tik...

— Žinau, — sako Lukas, užversdamas laikraštį ir stodamasis. — Tu kalbėjaisi su Enida. — Jis pabučiuoja mane ir spusteli ranką. — Mačiau du paskutinius pokalbius. Šaunuolė.

— Tu nepatikėsi, koks tas jos vyras, — piktinuosi jau eidama į automobilių aikštelę. — Nė kiek nesistebiu, kad ji nenori mesti darbo!

— Galiu įsivaizduoti.

— Jis mano, kad žmona turi šokinėti aplink jį, — aš net papurtau galvą. — Jėzau! Žinai, aš niekada nesėdėsiu namie ir nevirsiu tau vakarienės. Nesulauktum nė per milijoną metų.

Tyla. Pakeliu akis: Luko lūpose — šypsenėlė.

— Arba... tiksliau, — skubu pasitaisyti, — niekam nevirsiu.

— Malonu girdėti, — minkštu balseliu nutęsia Lukas. — Ypač jeigu kalbi apie marokiečių staigmeną.