Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė užsienyje

— Pats žinai, apie ką kalbu, — aš truputėlį rausteliu. — Be to, prižadėjai niekada apie tai neužsiminti.

Savo garsiąją marokiečių vakarienę ruošiau, vos tik mudu pradėjome susitikinėti. Man labai knietėjo parodyti Lukui, kad moku gaminti valgį. Kaip tik buvau mačiusi per televiziją laidą apie marokiečių valgių gaminimą. Atrodė tikrai lengva ir įspūdinga. Be to, Debenhams parduotuvėje kaip tik vyko marokiečių stalo reikmenų išpardavimas. Viskas turėjo būti nuostabu.

O, Dieve. Tas suzmekęs marokiečių kuskusas. Didesnės šlykštynės gyvenime nebuvau mačiusi. Negelbėjo nei marinuotų mangų tyrė, kurią Sjuzi patarė kartu pakepinti. Ir dar išėjo tokia galybė — tiesiog lipte lipo per dubenėlių kraštus...

Tiek to. Buvę — nebuvę. Mes labai skaniai suvalgėme picą.

Luko kabrioletas stovi aikštelės kampe. Jis iš anksto nuspaudžia nuotolinio valdymo mygtuką.

— Tau perdavė mano žinutę dėl bagažo? — teiraujasi jis.

— Taip. Štai jis.

Aš išdidžiai paduodu jam dailiausią pasaulyje mažą lagaminėlį, kurį nusipirkau vaikiškų dovanų parduotuvėje Gildforde. Jis baltas, apmuštas kanva ir išmargintas raudonomis širdutėmis. Atstoja man rankinę.

— Tik tiek? — Lukas toks nustebęs, kad aš vos nesuprunkščiu. Aha! Aš jam parodysiu, ką reiškia neprisikrauti drabužių!

Esu labai patenkinta savimi. Tame lagaminėlyje tėra veido kosmetika ir šampūnas, bet Lukui nebūtina to žinoti.

— Tik tiek, — aš net kilsteliu antakius. — Juk sakei — „neprisikrauk“

— Sakiau, bet čia... — jis mosteli į mano turtą. — Stebiuosi.

Lukas atidaro bagažinę, o aš sėdu prie vairo ir pasitraukiu sėdynę į priekį, kad pasiekčiau pedalus. O, kaip aš norėjau bent kartelį pavairuoti kabrioletą!

Bagažinės dangtis trinkteli, Lukas prieina ir žiūri pašaipiai, bet atlaidžiai šypsodamasis.

— Ketini vairuoti?

— Pagalvojau — kokį kelio galiuką, — nerūpestingai atsakau. — Kad bent kiek atsipūstum. Juk žinai, kad pavojinga visą kelią sėdėti prie vairo, kai prieš akis — tolima kelionė.

— Tu galėsi vairuoti, avėdama tokius batelius? — Lukas žiūri į mano oranžines basutes. Ir pati žinau, kad kulniukas per aukštas minti pedalus, bet negi aš imsiu ir pripažinsiu?! — Nauji, ar ne? — jis dar atidžiau spokso.

Jau žiojausi sakyti „taip“, tačiau laiku susizgribau, kad ir praėjusį kartą buvau apsiavusi naujais bateliais. O prieš tai — irgi... Būtų keista ir nepaaiškinama.

— Ne! — atšaunu. — Jie guli pas mane jau šimtą metų. Faktiškai, — aš atsikrenkščiu, — jie skirti vairuoti.

— Vairuoti, — šaiposi Lukas.

— Taip, — aš iškart, kol jis dar ko nors nepasakė, įjungiu variklį. Dieve, tai bent mašinytė! Fantastiškas ūžesys! O kai įjungiu pavarą, net sudžeržgia.

— Beki...

— Viskas gerai! — užčiaupiu jį ir lėtai vairuoju per aikštelę. Nuostabiausia akimirka. Kažin ar kas nors mato mane. Sakykim, Ema ir Roris pro langą. Ir tas dručkis, kuris vaidina kietą, sėdėdamas ant motociklo. Cha! Užtat šitoks automobilis — ne jo nosiai! Tarsi netyčia spusteliu signalą. Garsas nuaidi per visą aikštelę, ir bent trys galvos atsigręžia mūsų pusėn. Štai taip! Pažiūrėkite į mane! Cha cha...

— Brangute, — sako Lukas, — per tave susidarė kamštis.

Žvilgteriu į užpakalinio vaizdo veidrodėlį — už manęs velkasi trys automobiliai. Gali juoktis kiek nori: juk aš važiuoju normaliu greičiu.

— Truputėlį pagreitink, — pataria Lukas, — na, pridėk kokias dešimt mylių per valandą.

— Aš taip ir važiuoju! — jau imu nervintis. — Tai ką, gal nori, kad aš švilpčiau milijoną mylių per valandą?! Žinai, dar egzistuoja ir greičio ribos.

Pririedu prie vartų ir šaltai nusišypsau ten stovinčiam budėtojui, kuris nustebęs spokso į mane. Ramiai įsuku į gatvę, rodau posūkį į kairę ir dar sykelį dirsteliu atgal, ar kas nors iš pažįstamų mato mane ir žavisi. Už manęs važiuojantis automobilis ima pypsėti, ir aš prisišvartuoju prie šaligatvio.

— Na, štai. Dabar tavo eilė.

— Mano eilė? — spokso į mane Lukas. — Jau?

— Man reikia pasitvarkyti nagus, — paaiškinu jam. — Be to, matau, kad galvoji, jog aš nemoku vairuoti. Neketinu stebėti tavo mimikų visą kelią į Somersetą.

— Aš nemanau, kad tu nemoki vairuoti, — užprotestuoja Lukas, vos sulaikydamas juoką. — Ar aš kada nors taip sakiau?

— Man nereikia sakyti, ir taip matau, kaip iš tavo galvos kyla minčių burbulas: „Beki Blumvud nemoka vairuoti.“

— Labai klysti, mergužėle, — atšauna Lukas. — Ant to burbulo užrašyta: „Beki Blumvud negali vairuoti dėl savo naujų oranžinių basučių, nes kulniukai per aukšti ir smailūs.“

Jo antakiai šauna į viršų, o aš jaučiu, kaip rausta skruostai.

— Šios mano basutės skirtos vairuoti, — burbu aš, persikraustydama ant keleivio sėdynės. — Ir turiu juos jau daugybę metų.

Aš ieškau rankinėje nagų dildės, o Lukas atsisėda prie vairo ir pasilenkęs pabučiuoja mane.

— Ačiū, kad pavadavai, — sako jis. — Nuovargio — nė pėdsako.

— Na ir gerai! — Aš imuosi tvarkyti savo nagus. — Užkonservuok energiją rytdienai, ilgoms išvykoms po laukus.

Kai Lukas nieko neatsako, aš net pakeliu akis. Net nesišypso!

— Beki... noriu pasikalbėti apie rytdieną. — Dabar jau ir mano šypsena išblėsta, bet stengiuosi neparodyti, kad nerimauju.

— O kas yra?

Po geros pauzės Lukas garsiai išpučia orą.

— Reikalas toks. Yra vienas pasiūlymas, kurio nenorėčiau... paleisti. Yra atvažiavę amerikiečiai, su kuriais reikia pasikalbėti. Skubiai.

— Puiku. Jeigu pasiėmei telefoną...

— Čia ne telefoninis pokalbis, — Lukas žiūri tiesiai man į akis. — Rytdienai paskyriau susitikimą.

— Rytdienai? — aš net susijuokiu. — Tu negali su jais susitikti. Mes juk būsime viešbutyje.

— Aš pasikviečiau tuos žmones į viešbutį.

— Tu pasikvietei verslininkus per mūsų atostogas? — aš jau neslepiu šoko.

— Tik susitikti. Visą kitą laiką mudu praleisime kartu.

— O kiek tas susitikimas tęsis? — rikteliu aš. — Nesakyk, aišku ir taip — visą dieną!

Negaliu patikėti. Šitiek laukta, šitiek tikėtasi, džiūgauta ir pakuotasi...

— Beki, viskas bus gerai...

— Prisižadėjai, kad būsi laisvas! Sakei, kad romantiškai praleisime laiką.

— Romantiškai ir praleisime.

— Aha, su visais tavo verslininkais. Su visais tavo bjauriais sėbrais, kurie tik ir zuja aplinkui kaip... kaip musės!

— Nieko panašaus nebus, — šypteli Lukas. — Beki... — Jis nori paimti man už rankos, bet aš ją atitraukiu.

— Jeigu nori žinoti, nematau prasmės važiuoti ten, kur bus sprendžiami vien verslo reikalai, — suniurzgiu. — Jau verčiau sėdėti namie. Tiesą pasakius... — aš atidarau dureles. — Verčiau iškart trauksiu namo. Taksi išsikviesiu iš studijos.

Aš užtrenkiu dureles ir nukaukšiu karštu šaligatviu. Jau buvau prie pat studijos vartų, kai išgirdau Luką riktelint taip, kad net keli žmonės atsisuko.

— Beki! Palauk!

Aš sustoju ir lėtai atsigręžiu: jis stovi prie automobilio ir renka numerį savo mobiliuoju telefonu.

— Ką ten darai? — įtariai šūkteliu.

— Skambinu toms baisioms verslo musėms. Atidėsiu. Atšauksiu.

Aš sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir prisimerkusi klausausi.

— Alio? — sako jis. — Prašau sujungti su 301-uoju kambariu. Su Maiklu Eliu. Ačiū. Įtariu, kad man teks skristi į Vašingtoną, — sako jis man labai rimtai. — Arba laukti, kol jis su savo kolegomis atskris į Britaniją kitą kartą. Tik greitu laiku nesulauksiu, kai jis šitaip užsivertęs darbais. Na, galų gale, tai tik verslas. Paprasčiausias sandoris. Sandoris, kurio tiek laukiau...