Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Dirbai jau ketverius metus, bet tai išmušė iš vėžių. Dėl vieno dalyko — tu neturi nė menkiausio supratimo, kas tas Vorholas, ir jei pacientė testą permato kiaurai, tai jis ne vertesnis nei popierius, ant kurio yra atspaustas. Bet negali sustoti pusiaukelėje. Neturi tokio sprendimo teisės. Jos gydytojas nori matyti rezultatus, ir tavo darbas — juos pateikti.

Jei taip, kodėl jūs čia, pasiteiravai. Spėju, kad man reikia pasikalbėti. Kaip manote, ką reiškia išsiskyrus gyventi vienuose namuose su apleista motina? Manote, kad mes visą laiką skiriame maloniems paguodos žodžiams? Ar kad mano ištekėjusios draugės rikiuojasi į eilę, trokšdamos man paskambinti ir išgirsti, kaip žavu būti vienišai? Namuose tiek peilių... Du virtuviniai peiliai ir vienas vaisių lupimo peiliukas, net elektrinis jų galąstuvas. Mes gyvename tryliktame aukšte. Iš mano buto žemė atrodo labai toli. Bet baugiausia penktame aukšte. Pakeliui į tryliktą aukštą prarandi aukščio pojūtį. Žiūriu žemyn bent kartą per dieną. Net mano šuo manęs nekenčia. Ir niekada nesu kviečiama į Kaimynų bendrijos susirinkimus.

Tu ją išklausei. Ji žinojo, kad pusė psichiatrų yra pamišę, taip pat žinojo, ką sakyti, kad sulauktųjų dėmesio. Ji įsigudrindavo sujaukti testų rezultatus, ir visose lentelėse bei diagramose būdavo painiava. Galėjai tai įvertinti, viena vertus, kaip šizofrenijos, manijos ar depresijos požymius, kita vertus, kaip susidvejinusios asmenybės sindromą. Per pokalbius ji nukreipdavo tave klaidingu keliu, kuris vieną akimirką atrodydavo logiškas, o kitą — pažirdavo visomis kryptimis.

Tai buvo diena, kai ji tavo galvoje pasėjo sėklą. Ir ji iš lėto ėmė dygti.

11

Tau ne kartą buvo patarta: niekada, jokiu būdu nesuartėk su pacientu. Tu sulaužei šią taisyklę. Pacientai kaip išalkusios angys. Tik prarask budrumą, ir jie kirs, tik priartėk per arti, ir jie smogs. Todėl visais atvejais dera išlaikyti atstumą. Bet tu nepaisei visų šių patarimų. Mergina dažnai ateidavo su tavimi pasimatyti. Man patinka, kad tu nesistengi manęs gydyti, sakė ji. Jautei, kad jos dantys sminga giliai tau į kaklą, bet negalėjai jos nusipurtyti.

Jūs išėję, kartu geriate Gangnamo rajono bare. Kai buvau jaunas, pasakoji jai, prieš mano namus augo akacija. Sutemus jos šešėliai šokdavo ant užuolaidų ir man vaidendavosi, kad jos šakos raitosi ieškodamos kelio vidun. Medyje buvo širšių lizdas, ir aplink buvo pilna širšių, kurios išžudė mano tėvo bites. Bitės aršiai kovėsi, bet viena širšė lengvai galėjo išgalabyti jų šimtus. Kada prasidėjo šis nedidelis mūšis? Seniai prieš man gimstant. Gal tai buvo įrašyta jų DNR.

Juo daugiau geri, tuo neaiškiau darosi, kas ką konsultuoja. Ir vieną kartą ši riba išnyko, judu atsidūrėte lovoje. Buvo jauku nesikalbėti. Ji glostė meiliai, motiniškai. Ji leido žįsti savo krūtį, ji tave išmaudė. Tu nebuvai patyręs sekso srityje, bet ji kantriai tave mokė. Nebijok, sakė ji. Tai lyg dainuoti dainą. Visą laiką praleidi klausydamas kitų žmonių. Žinai, jog visi pacientai meluoja, jie nori, kad gydytojai manytų, jog jie normalūs. Štai todėl jie suklysta, gavę apgaulingus klausimus, įterptus tarp šimtų kitų. Todėl jie automatiškai kartoja: „Aš skaitau vedamuosius kiekvieną dieną“, ir atlikę testus atrodo dar patikimiau. Ar tavęs nepykina nuo psichiatrijos? Tiesiog liaukis klausęs kitų žmonių. Pasikalbėkime apie tave.

Tą akimirką tu išties suvokei, kad leidi savo gyvenimą, klausydamasis kitų žmonių, ir sugėdintas prisitraukei ją arčiau. Dantys susirėmė, rankos ir kojos susipynė. Laikrodis mušė, ji nurijo tavo sėklą, tu prisitraukei ją už plaukų. Jūsų ugninga meilės sesija artėjo į pabaigą, ir judu užmigote, apsiviję vienas kitą lyg du medžiai.

12

Mergina sveiko greitai lyg seriale. Ji jau galėjo užmigti be vaistų, balsai pasitraukė ir depresija atslūgo. Neaišku, ar padėjo seksas, ar tai, kad buvo su kuo pasikalbėti. Galbūt viskas po truputį. Ji dėl tavęs pametė galvą, ir tu jos nepalikai. Tiesą sakant, pora kelionių, į kurias vykote kartu, nebuvo blogos. Kartais ji negalėdavo išeiti iš savo kambario, bet nieko rimtesnio nenutiko. Atrodė, kad dabar vienintelis simptomas tėra lengvi isterijos požymiai. Bet net tai turėjo savo žavesio. Kaip ir dauguma isterijos atvejų, mergina turėjo potraukį prie dramos ir retkarčiais sukeldavo tau lengvą šoką. Atėjęs rasdavai ant stalo vyno ir žvakių arba ji laukdavo, apsivilkusi pikantišku komplektėliu.

Bet kuo labiau ji taisėsi, tuo tau buvo sunkiau. Ji norinti turėti kūdikį nuo tavęs, prisipažino. Tai tave labiausiai sukrėtė. Sėkla leido šaknis giliau ir giliau. Išsikerojusios šakos metė šešėlį ant tavo lango. Vos vėjui papūtus, šakos svirdavo ir siūbuodavo. Pradėjai manyti, kad ji tau labiau patiko kaip pacientė. Jos manijos intensyvėjo, ji įtarinėjo, kad kažkas vyksta tarp tavęs ir visų tavo pacienčių, seksas darėsi vis įnirtingesnis, ir jos telefonas skambėjo ir siuntė pranešimus vis dažniau.

Tu kalbėjai apie išsiskyrimą. Ji kartą pamėgino nusižudyti ir du kartus pasikėsino į tave. Ji neverkė, tiesiog smeigė peilį. Kiekvieną kartą, kai pamėgindavai ją palikti, ji elgdavosi taip pat. Vieną kartą vaisių lupimo peiliukas nepataikė į kaklą, bet vietoj jo sužeidė petį. Kitą kartą didelis lenktinis peilis įdrėskė tau šlaunį. Kas kartą tu pasilikdavai. Ir visada kitą dieną ji pasitikdavo tave nuostabia šypsena, lyg niekad nieko nebūtų nutikę. Ji laižydavo tave nuo viršaus iki apačios, valydavo namus nuo grindų iki lubų ir viliodavo nuostabiais valgiais.

Dabar tu pats pamažu krausteisi iš proto. Ir gal būtum išprotėjęs, jei tai būtų tęsęsi ir toliau. Tu susiradai konsultanto vietą užmiestyje ir nedavei jai savo naujojo telefono numerio. Jai prireikė dviejų mėnesių, kad tave surastų. Aš vėl pasimetusi, sakė ji. Gydytojas sako, kad turėčiau leisti tau išeiti. Tai man būtų vienintelis išsigelbėjimas.

Kiekvieną rytą einu medituoti. Man atrodo, kad dabar aš laisvai alsuoju. Turėtum tai išmėginti. Nusprendžiau daugiau tau nebeįkyrėti. Be to, aš turiu naują vaikiną.

Ji pažinojo tave geriau nei tu pats save. Tu palūžai. Po dviejų dienų rinkai jos numerį.

13

Tau stovint ir žiūrint į medį, vienuolis šafrano spalvos apdaru eina pro šalį, po to sustoja. Jis kreipiasi į tave pusėtina anglų kalba. Klausia, į ką tu žiūri. Į medį, atsakai, sudėdamas delnus pasisveikinimui. Vienuolis susisupa į savo apdarą. Ir ką tu matai medyje, klausia jis. Laiką, atsakai. Ribotos tavo anglų kalbos žinios pokalbį paverčia dzenu. Vietoj atsakymo vienuolis atsisėda greta tavęs ant laipto. Jus abu apgaubia karšto oro gūsis. Vienuolis iš savo krepšio išsitraukia kažko užkąsti ir neskubėdamas užkandžiauja. Pasiūlo ir tau. Pagarbiai atsisakai, bet jis neatitraukia rankos. Kvapas viliojantis. Pagaliau sutinki.

Medis mane gąsdina, sakai. Vienuolis šypsosi. Kodėl jis tave gąsdina, atsako klausimu, žiūrėdamas į medį, kurio šaknys baigia visiškai praryti didelį akmeninį Budą. Mane gąsdina tai, kad šie medžiai ardo statulas ir šventyklas. Vienuolis pakyla, dėdamas maisto likučius į vaškinį popierių ir atgal į savo krepšį. Jis suglaudžia delnus ir, nukreipęs juos į gožiamą akmens statulą, klausia: ar medis ardo akmenį, ar akmuo atsirado medžio kelyje?

Argi ne taip sutvarkytas pasaulis? Kiekvienas objektas turi vietą, kur gali sudygti jo paties destrukcijos sėkla. Dar prieš kelerius metus visos Angkor Vato šventyklos buvo apaugusios tankiomis džiunglėmis, o dabar Ta Prohmo šventykla, kurią čia matai, yra vienintelė išlikusi jų liudytoja. Vėjo gūsis plaiksto vienuolio drabužį ir nudžiovina tavo prakaitą. Džiunglės padarė du dalykus, kalba toliau vienuolis. Pirma, medžių šaknys išsiraizgė ant statulų ir šventyklų. Antra, jos apsaugojo statulas ir šventyklas nuo destrukcijos ir suirimo. Taip apsikabinę, skulptūros ir medžiai išsilaikė devynis šimtus metų. Smiltainis čia lengvai suyra, paaiškino; jei ne medžiai, daugelis šių šventyklų jau seniai būtų virtusios dulkėmis. Ar ne taip yra ir gyvenime?