Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

7

Angkoras buvo pastatytas bet kuriam laiko tarpsniui: rytui ir vakarui, saulėtekiui ir saulėlydžiui, sausajam laikotarpiui ir musoniniam. Jis keitė pavidalą keičiantis saulės apšvietimo kampui, bet joks laikas neprilygo saulėtekiui. Praleidai ištisą dieną netoli Avalokitešvaros su keturiais veidais, kilnodamasis iš vieno stebėjimo taško į kitą. Įkaitusiems akmenims šildant tavo kūną, po griuvėsius, rupšnodamos žolę, klaidžiojo karvės. Jos švariai nuėdė visas žoles, kyšančias tarp kolonų su šokančių apsarų bareljefais. Nusileidus sutemoms, jos perbrido gilius griovius, supančius Angkor Vatą, ir grįžo į savo aptvarus. Vienintelė karvių vora rudų šventyklų fone besileidžiančios saulės šviesoje sustabdė tavo laiką.

Ir dabar, po savaitės, tu stovi priešais medį. Kapokmedį, kuris prarijęs visą šventyklą. Jis išaugo iš vienintelės sėklos, kurią ant šventyklos viršūnės atpūtė vėjas.

Tuomet ji lėtai suleido šaknis į žemę, gerdama drėgmę ir maistą, kol galiausiai užgožė viską aplinkui. Laikui bėgant, tarp nepermaldaujamų šaknų pradėjo trupėti moterų, laikančių gėles, bareljefai. Kiekviena šio medžio šaknis buvo tokio stulbinamo dydžio, kad jauteisi mažytis kaip skruzdė. Štai ten kitas medis, išaugęs iš Avalokitešvaros galvos. Jo čiuptuvai rangėsi žemyn tarpuakiu, siekdami įsikibti į žemę. Vienas jų perskėlė atvaizdo lūpas, malonią jo šypseną paversdamas pašaipia. Tai tave gąsdino. Nes nežinojai, iš ko jis šaiposi.

Tarei sau, jog jau gali suprasti, kodėl kažkas, gal Polis Klodelis, kuris čia lankėsi 1900 metais, prakeikė šią vietą kaip demonų šalį. Kiekvienas, atsidūręs prieš aukštai iškilusį dešimties aukštų namo dydžio kapokmedį, apsivijusį griuvėsius, galėjo pajusti čia slankiojantį nelabąjį. Pakako šios vienos mažutėlės sėklelės, turinčios galių išardyti žmogaus sukurtą monumentą, kad kiekvienas iš mūsų būtų nugramzdintas į savo gyvenimo apmąstymus. Ir tu taip pat. Tad mintimis grįžai prie mažų sėklelių, kurios krito į tavąjį gyvenimą. Mąstei apie tai, kad viena jų turėjo išdygti kažkur tavo galvoje, išaugti į didžiulį medį ir pradėti ardyti tavo smegenis, kol tapo nebeatskiriama nuo tavęs.

8

Jos motina nustojo valdyti kairę ranką. Mergina pradėjo smarkiai gerti. Tu žinojai, kaip viskas susiję: drugelio sparneliai suvirpėjo ir blogiausia dar prieš akis.

Kiek dar tęsis to barškėjimo poveikis, klausei savęs. Už tavo kantrybę tuoj bus atlyginta. Mieste, kuriame gyvenai tu ir mergina, įvyko didžiulis sprogimas. Aptriušęs daugiabutis virto betono krūva. Tai nutiko arčiau nei už keturių kvartalų nuo tavo merginos namų. Dėl naktinio dujų nuotėkio cigaretė sukėlė sprogimą, keletas apartamentų akimirksniu išlėkė į orą, išsigelbėjusiems bėgant iš griūnančio pastato. Policija, rodos, mano, kad kažkas prikišo nagus prie dujų linijos apsauginių vožtuvų.

Merginos motina, kurios kairės rankos nervas nutrauktas, galėtų turėti įkalčių prieš vieną iš supermarketo kasininkių. Sunku susimokėti tik viena sveika ranka, be to, ji negali pakęsti, kad žmonės tai pastebi. Kasininkė ją skubintų, priversdama išmesti piniginę, ir ją apimtų negalios sukeltas įtūžis. Jos imtų plūsti viena kitą, ir eilėje laukiantys žmonės pamatytų operacijos randus ant jos riešų. Jos nesėkmingas savižudybės bandymas priverstų žmones pasijusti nepatogiai.

Pakeliui į namus ir kasininkė, ir kiti pirkėjai — visi nuodugniai permąstytų šias nemalonias grumtynes. Isteriškas motinos sopranas, perrėžtas riešas ir nuožmi kasininkės reakcija persekiotų kiekvieną jų keletą dienų ar dar ilgiau. Iš šių žmonių keletui bent akimirką šmėkšteltų mintis apie savižudybę, kurią dar sustiprintų nevykėlio vyro girtavimas, ir vienas iš jų Šveicarijos armijos peiliu prakirstų dujų liniją. Nesvarbu kur — autobusų stotelėje ar prekybos centre, jei ne supermarkete. Tokio pobūdžio grandininė reakcija negali būti sustabdyta. Nesustabdomos ir tavo mintys. Vėl stebiesi: kas dar bloga gali nutikti?

9

Vėlai naktį vorų karalius vėl pasirodė virš vonios veidrodžio. Išgąsdintas staigios šviesos, jis sustingo laukdamas, kol sujudėsi. Tu lėtai prisiartinai su žiebtuvėliu rankose. Jis juk gali būti nuodingas. Svečių namų tarnautojas perspėjo tave. Bet tu nuginei baimę ir įžiebei liepsną visu smarkumu. Kaip tik tą akimirką jis nukrito ant žemės ir nuskuodė greičiau, nei buvo galima įsivaizduoti, palikdamas silpną svylančio kailio kvapą. Tu nusitaikei į bėglį žygio batu, bet jo nebesviedei. Užteko judesio, kad voras ir panašaus dydžio driežas nulėktų siena ir dingtų iš akių.

Turi suprasti, jog voras ruošiasi sugrįžti pas tave, pasakė tarnautojas, trumpai papasakojus apie susirėmimą, ir jo veidas surimtėjo. Tuomet prisiminei, kad vorai vos gimę suryja savo motiną. Vos įsivaizdavus, kaip juodas pasvilinto voro jauniklių pulkas apspinta tavo lovą, nugara perbėgo šiurpas. Apsiginklavai vabzdžių nuodais ir moskitus atbaidančiu skysčiu ir palindai po lovą dengiančiu tinklu. Galų gale, tave gąsdino daugybė dalykų.

Tą naktį susirgai. Mėginai keltis, bet likai gulėti, aukodamas tos dienos planus. Ar tai buvo voro kerštas? Tu nugrimzdai į nenutrūkstamą paranojiškų regėjimų srautą. Karščiavai, mušė šaltas prakaitas. Lietaus šuorai dundėjo, lyg šiferiu dengtu stogu šuoliuotų arkliai.

Gal dėl karščiavimo, bet pirmą kartą kelionėje labai jos ilgėjaisi. Merginos, nervingos ir įsitempusios tarsi įtempta gitaros styga. Ar iš tiesų galų gale kaklelis nulūžta? Ar jos motina pamėgino dar kartą atimti sau gyvybę? Gal jai šį kartą pavyko. Svarstei, kaip apskritai leidai šioms moterims įsibrauti į tavo gyvenimą. O gal sau pasakei: aš jas prisikviečiau. Galbūt tai ne barškėjimas viską išjudino — gal tai jos išjudino lėkštutes? Kas buvo pirmas? Jauteisi sutrikęs. Vieną dalyką žinojai gerai — jos toli, labai toli, ir šią trumpą akimirką jų ilgėjaisi.

Tuo pat metu grandininė reakcija, prasidėjusi nuo barškėjimo, tęsėsi. Svečių namų administratorius tau įteikė anglišką laikraštį su vedamuoju ir fotografijomis apie tris Pnompenio bombardavimus. Manoma, kad už juos atsakinga Hun Seno priešininkų partija. Per susijusius su tuo incidentus buvo nušauti du vienuoliai, o po to buvo pasitelktos vandens patrankos, ginklai ir tankai. Indijoje nuo skardžio nusirito traukinys, šimtai žuvusiųjų, o Kanadoje sudužo Šveicarijos oro linijų laineris, žuvo visi.

10

Moteris vėl sėdi lengvame krėsle, vengdama tavo akių. Tu, bešališkas psichologas, duodi jai Roršacho testą. Ką matote, klausi, rodydamas korteles su dviprasmiškomis tušo dėmėmis ir stengdamasis sužinoti jos interpretacijas. Sėdinti nuoga mergina, praskėtusi kojas, atsako akiplėšiškai. Iš tiesų tai panašiau į vaginą, priduria. Ne pirmą kartą pacientai atsako šitaip, nors įprastas atsakymas yra drugelis arba šikšnosparnis. Rūpestingai užsirašai jos atsakymą, pasižymėdamas, į ką ji iš pradžių žiūrėjo — į detales ar į visumą, ar dėmę matė kaip pagrindinį piešinį, ar kaip foną, et cetera.

Rodai jai kitą kortelę. Ką čia matote? Atrodo, lyg du kanibalai rytų moterį. Kur tai matyti, paklausi, ir ji aiškina rodydama ilgu nagu. Pažvelk, viduryje moteris, kabanti žemyn galva. O abu vyrai griebia po koją. Jie, suprantama, ruošiasi ją suvalgyti. O kokie žmonės valgo kitus žmonės? Akivaizdu, jog kanibalai.

Tu ne terapeutas. Viskas, ką gali padaryti, — rūpestingai žymėtis pastabas, įvertinti jos psichinę būklę ir nusiųsti savo vertinimus jos terapeutui. Ir toliau smulkiai užsirašinėji jos atsakymus, vieną po kito. Kai laikai dešimtąją kortelę, ji sako — čia dešimta, taigi jau viskas, ar ne? Kada pagaliau šie kvaili testai baigsis? Roršachas, MMPI, TAT... Esu atsakiusi į tiek klausimų, bet nesijaučiu nė kiek geriau. Ar žinai, kad yra roko grupė, pasivadinusi „Roršacho testu“? Ar klausei jų muzikos? Ar žinai, kad Endis Vorholas dar 1984 metais nutapė paveikslą, pavadintą „Roršacho testu“? Jis juokingas. Jis aptaškė drobę keletu spalvų, perlenkė pusiau — ir kas gi išėjo? Tobula simetrija be aiškios prasmės, žinoma. Aš matau šikšnosparnį, aš matau vaginą — tarkime, patikėsiu, kad tai mano pasąmonės darbas. Net jei taip, koks gi skirtumas? Žinau tiek pat, kiek ir kiti žmonės. Tai kodėl gi jūs nemetate lauk visų tų diagramų ir schemų?