Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Tik kai vairuotojas turėjo pakeisti sprogusią padangą, galėjai truputį atsipūsti ir apžvelgti tropinius ryžių laukus, kurie driekėsi iki horizonto. Vien tavo sudrėkusios cigaretės dūmai gynė nuo drėgmės. Tavo marškinėliai, apsunkę nuo dulkių ir prakaito, silpnai dvelkė papajomis. Po akimirkos automobilį apspito vaikai. Iš vienos mažos mergaitės, kurios galvos oda buvo pažeista psoriazės, nusipirkai žiupsnelį ryžių, troškintų bambuko lapuose. Išvyniojęs lapus, atsikandai sušokusių ryžių kamuoliuko. Kitas dengtas sunkvežimis, sausakimšas keleivių, pralėkė pro šalį sukeldamas dulkių debesį. Sulipę, krakmolingi ryžiai strigo gerklėje. Šlubčiojantis, bet nuoširdžiai besišypsantis vairuotojas paragino grįžti į sunkvežimį. Kai įšokai vidun, klausei savęs, kas tave atvarė į šią vietą.

4

Barkštelėjimo dieną gavai savo merginos žinutę, jog ji tave palieka. Žinojai, kad taip nutiks. Lėkštės barškėjo, jų virpėjimas išjudino lėkštes kituose namuose, šios privertė kaukti šunis, o tai pravirkdė kūdikius. Suerzintųjų motinų nerimas telefono linijomis sklido į vyrų darbovietes, ir vienas jų galų gale sujaudino tavo merginą, kuri tą akimirką dirbo drauge su juo. Kadangi veikė drugelio efektas, viskas galėjo susiklostyti kur kas blogiau.

Ji nepasakė priežasties — to ir nesitikėjai. Nežinau, kas man nutiko. Reikalas tas, kad aš einu iš proto. Tiesiog nebegaliu ilgiau su tavimi pasilikti. Kai tik mes būname kartu, jaučiu, jog viskas viduje susimazgo. Lyg gitaros stygos būtų taip stipriai įtemptos, kad galėtum išgauti tik aukštas natas. Ar esi matęs gitarą nulaužtu kakleliu? Stygos dažniausiai nutrūksta, jei jas įtempi per daug, o stygos, kurias tu ištempei per mane, visiškai neatlaiko spaudimo.

Jau pradedu ilgėtis prisilietimų prie tavęs, pasakei pats sau. Ar žinai, kas ilgiausiai išlieka vyrui, kai jis išsiskiria su moterim? Lytėjimo pojūčiai. Sėdmenys. Krūtys. Liulantis pilvas. Į klubus smingančių kaulų briaunų aštrumas. Mano dantys atsitrenkia į tavuosius. Drėgmė tavo tarpupirščiuose. Kokia slidi ir šlapia būni vaisingomis dienomis.

Tavo reakcija tą dieną buvo neadekvati, pats žinai. Nedera sakyti tokių žodžių, jei moki mylėti. Tu turėjai desperatiškai vaidinti — prašyti: nepalik manęs, man tavęs reikia, negaliu be tavęs gyventi. Bet taip nesielgei. Kol kalbėjaisi su ja telefonu, girdėjai tik viena — lėkščių barškėjimą. Dėl šios priežasties lengvai pasidavei. Žinojai, buvai įsitikinęs — viskas per rytinį lėkščių barškėjimą. Šis barškėjimas pastūmėjo jus abu link katastrofos. Tavo balse augo įtampa, jos stygos veržėsi vis labiau.

Kai pirmą kartą laikiau tave savo glėbyje, jaučiausi, lyg būtum ne asmuo, o žvėrelis. Tavo plaukai ir nosis skleidė moterišką kvapą, tavo oda buvo lipni nuo dervos, neatsimenu nė vieno tau ištarto žodžio. Visa, kas iš tavęs liko, — tai tavęs lytėjimas. Na ką gi, eik. Žodžiai, kuriuos man palikai, išnyko. Tavo žinutės mano mobiliajame

telefone ištrintos, tavo balso nebėra mano atsakiklyje.

Nemanei, kad taip nutiks, bet tavo žodžiai smigo į jos

kūną kaip pjūklo ašmenys.

5

Kai pasiekei Angkorą, tiksliau, kai pasiekei Siemreapo miestelį, kuris arčiausiai Angkoro, buvai visiškai išsekęs. Praėjo jau dvylika valandų nuo tada, kai palikai Bankoką, o pastarosios šešios buvo tikras košmaras. Kita vertus, tu buvai tas, kuris nepaklausė perspėjimo, jog keliauti į Angkorą sausuma yra kvailystė. Išmintinga būtų buvę pradėti nuo Pnompenio ir pasiekti Mekongą, bet to nepaisei. Atlygis buvo kūnas, nešvarus nuo karščio ir dulkių.

Numetei daiktus „Pusantro dolerio už naktį“ svečių namuose. Siena priešais tavo lovą buvo aplipusi kumščio dydžio vorais ir driežais. Užmerkei akis ir kritai ant savo gulto. Kai atsibudai, buvo rytas. Vorai dingę. Per pusryčius vis ieškojai jų akimis. Nepasirodė. Šie dideli plaukuoti padarai nemėgo rodytis ir maišytis aplinkui dieną. Tylomis sukirtai dubenėlį skanaus, šilto vištienos sultinio.

Tai buvo diena, kai ėmeisi plačiai išsidriekusių griuvėsių tyrinėjimo, pradėdamas nuo pagrindinės Angkor Vato šventyklos. Saulė degino tavo odą, o karštas raudonas šventyklų smiltainis spinduliavo savąsias šilumos atsargas, tad atrodė, lyg būtų dar karščiau. Hinduistų deivės panašiais į Budą veidais tau paslaptingai šypsojosi, tarsi sakytų: kur taip ilgai buvai? Neturi atsakymo. Keturi Avalokitešvaros veidai, nuo bokštų ir kolonų žvelgiantys į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, taip pat klausė: iš kur tu atėjai? Ir kur tu eini? Lipdamas aukštai iškilusios Bajono šventyklos laiptais, matei, kad jos kolonos išpuoštos ir apaugusios šimtais Avalokitešvaros veidų, kad jis stebi tave iš kairės ir iš dešinės, iš viršaus ir iš apačios. Čia niekur nuo jo nepasislėpsi.

Jo akivaizdoje jauteisi sugniuždytas. Vienuolis šafraniniu apdaru priėmė iš tavęs vieno dolerio auką ir sukalbėjo maldą, mojuodamas tau virš galvos smilkalų lazdele. Šios Avalokitešvaros galvos datuojamos dvyliktu šimtmečiu ir iki šiol garbinamos kaip bodhisatvos. Ir tau šie veidai šventi. Jų šypseną buvai matęs jau daug kartų. Tai Kvanum, budistų gailestingumo bodhisatvos, šypsena, nuo šventyklos pjedestalo jis žvelgė į tave.

Ir štai tu čia, sėdi Bajono šventykloje, šio veidų miško širdyje, rūkydamas ir dairydamasis žemyn po taisyklingą senovinio Angkor Tomo miesto stačiakampį. Angkoras. Kažkodėl jame jautiesi lyg ne šio pasaulio mieste. Tačiau jautiesi lyg namie.

Praskrido paukščiai, trumpam užmetę šešėlį ant Avalokitešvaros veidų. Viename veide tarp nosies ir burnos išaugo medis. Leidžiasi saulė, o tau laikas vis teka atgal.

6

Jos motina mėgino nusižudyti, praėjus maždaug savaitei po lėkščių barškėjimo. Kai ji paskambino ieškodama pagalbos, tavęs nebuvo namie. Atsakiklyje skambėjo jos kimus balsas. Atvažiuok į ligoninę, meldžiu. Ji neteko tiek daug kraujo. Aš išsigandusi. Aš atsiprašau. Net nežinau, kodėl skambinu tau. Prašom nepykti. Sunku buvo ją suprasti. Gyveno kartu su motina, dviese. Jos motina tikriausiai buvo kažkieno meilužė. Taip pamanydavai kiekvieną kartą, kai jas aplankydavai. Jų namuose nebuvo jokių vyriškio pėdsakų. Net per šventes ten nebūdavo nieko šventiško.

Kai pagaliau gavai žinutę ir nuvykai į ligoninę, jos jau buvo išvažiavusios. Seselė paaiškino, kad motina perkelta į kitą ligoninę rimtesnei operacijai. Reikėjo susiūti jos arterijas.

Tu dvejojai, dar kiek pasvarstei, po to numojai ranka ir pasukai link namų. Jos motina gali mirti. Būtų patetiškos, vienišos laidotuvės be giminaičių. Ir tavo draugė tikriausiai apalptų. Kaip gitara, kurios kaklelis triokštelėjo perpus.

Visa tai dėl barškėjimo, laikeisi minties. Lėkštė barkštelėjo, tavo draugė tave paliko, o jos motina persirėžė riešus. Tavo draugės įtemptos stygos atsipalaidavo, sugrįžus namo ją tikriausiai ištiko isterijos priepuolis apčiuopus motinos lemties ir jos pasirinkto likimo panašumą.

Kitą dieną ji atėjo su tavimi pasimatyti. Atsiprašau, kad tau paskambinau. Aš negalvojau — kai rinkau tavo numerį, mano pirštai buvo dar kruvini. Pakeliui mačiau motociklą su milžinišku chrizantemų vainiku, aukštesniu už mane. Galbūt jį vežė iš laidotuvių. Jis nebuvo suvyniotas į celofaną, tad kiekvieną kartą, kai vyrukas padidindavo greitį, gėlės skriedavo į šalis. Motina prarado daug kraujo. Namai persmelkti jo smarvės. Be paliovos šluosčiau jį su chloru, bet niekaip negalėjau nuo jo išsivaduoti. Taksi važiavo per žiedlapius. Nekvaršink galvos dėl ligoninės. Ten mano buvęs vyras. Jis tikrai labai naudingas tokiomis aplinkybėmis. Šiaip ar taip, labiau nei tu.