Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Pasipiktinusi ji pasuko į savo kambarį. Tuomet jis kreipėsi į žmoną:

— Ar mane matai?

Žmona taip pat nuėjo į miegamąjį, mestelėjusi: „Tu išgėręs.11 Vyriškis liko svetainėje vienas. Įsižiebė nauja viltis. „Vos atsisakęs meilės, aš vėl tapau normalus.“ Jis įėjo į vonios kambarį apžiūrėti savo veido. Ir vėl puolė į neviltį. Niekas nepasikeitė. Vėl regėjo tik blankius kontūrus. Su pagieža prisiminė motiną ir žmoną. „Aš nykstu, tuoj būsiu atleistas iš darbo, o šeimos nariai nenori pažvelgti man tiesiai į veidą!“

Supykęs nusivilko kostiumą ir nušveitė į skalbimo mašiną. Kam jo reikia, jei jis vis tiek greitai bus atleistas iš darbo. Po to, net nenusimaudęs, patraukė į lovą. Žmona, nenutuokdama apie jo nerimą, sušnabždėjo į ausį:

— Atrodo, kad šiandien mama atsigulė anksčiau.

Ji tylomis atsikėlė ir užrakino duris. Pradėjo glostyti jo kūną. Persisotinęs vyriškis nusigręžė, bet žmona neketino pasiduoti. Galų gale jai pavyko sužadinti jo vyriškumą, tad jis bejėgiškai užgriuvo žmoną, laukiančią praskėstomis kojomis. Patalynės šiugždėjimas, kaip ir pravažiuojančių automobilių gaudesys, atrodė, vis garsėjo. Jis baigė. Pasimylėjęs paklausė:

— Ką darytum, jei mane atleistų iš darbo?

Tą akimirką judėjimas ir garsai staiga nuščiuvo. Susitraukė pižamoje pasislėpę žmonos speneliai.

— Ką tu sakai? Negi tave atleido iš darbo?

Jos balsas buvo spigus. Jis norėjo susigrąžinti savo žodžius.

— Ne, tiesiog dabar dažnai taip nutinka.

Žmona, susitvarkiusi pižamą, stebėjo jį nuo lovos krašto.

— Nedrįsk taip juokauti. Sakoma, kad viskas nutinka taip, kaip sakai.

Jis maldavo atleidimo. Žmona vėl išsitiesė lovoje ir pasikvietė vyrą ant pilvo, bet šį kartą nepavyko. Jau susilpnėjęs, vyriškumas nebeprabudo. Jos atodūsis pervėrė jo širdį. Suprato, kad pasidarė dar blankesnis.

8

Po keleto dienų jis anksti išsiruošė į darbą ir darbo vietoje buvo pirmas. Maloniai sveikinosi su visais sutiktaisiais ir stropiai vykdė savo pareigas. Kadangi buvo mėnesio pabaiga, darbo netrūko ir visi triukšmingai zujo aplinkui. Visas bankas net dūzgė.

Prasidėjo pietų pertrauka. Visi kartu patraukė pietauti. Kai vyriškis pakilo, jį išsikvietė filialo vadovas. Širdis nusirito į kulnis. Vadovas iš akmeninės dėžutės ant stalo išsiėmė cigaretę, įsidėjo į burną ir tarė:

— Man nemalonu sakyti, bet šiuo metu mūsų bankas išgyvena sunkius laikus. Dėl įvairių priežasčių bankams stinga lėšų. Maža to, klientai būriais renkasi į antrąją finansų grupę [* Kitos kreditus teikiančios įmonės], kuri geriau tenkina jų interesus. Vyriausybė taip pat reikalauja restruktūrizavimo.

Vadovo akys atidžiai jį tyrinėjo nuo galvos iki kojų.

Vyriškis viską suprato.

— Man viskas gerai. Pone vadove, prašau pasakyti, ką norėjote pranešti.

Vadovas godžiai užtraukė dūmą.

— Visi darbuotojai sako, kad pastaruoju metu pasidarei labai keistas. Ir man taip pasirodė. Ar nesusirgai? Atrodai kiek nublankęs. Be jėgų. Visi skundžiasi, kad sunku dirbti su žmogumi, kurio venos persišviečia kiaurai. Pasižiūrėk į savo ranką. Matyti net menkiausios kraujagyslės.

Iš tiesų, jo kraujagyslės matėsi ryškiai kaip anatominėje diagramoje. „Dar nepasidariau nematomas.“ Vyriškis kiek nusiramino.

— Turbūt esu pernelyg išvargęs. Tikiuosi, kad bus geriau, kai baigsis mėnesio pabaigos darbai.

— Ką manai apie trumpas atostogas? Visi filialai pasirinktiems darbuotojams gali suteikti atostogas, ir, manyčiau, po poros mėnesių jėgos turėtų grįžti.

Išgirdęs pasiūlymą, jis susimąstė: „Gal trumpos atostogos ir padėtų, juk bet kuriuo atveju turiu susigrąžinti normalų kūną. Bet iš ko gyventi? Gausiu tik septyniasdešimt procentų atlyginimo be avansų. Ir nėra garantijos, kad po atostogų atgausiu darbą. Tokiu metu atostogos niekuo nesiskiria nuo atleidimo iš darbo.“

— Aš dar noriu dirbti. Mano sveikata nėra tokia prasta, kaip jums atrodo. Esu įsitikinęs, kad jau kitą mėnesį viskas bus gerai. Patikėkite manimi.

Vadovas atrodė suglumęs.

— Gerai. Palūkėkime dar keletą dienų. Grįžk prie darbo.

Apetitas dingo. Nusprendė nebepietauti ir nužvelgė kolegas. „Jie visi susimokė, kad mane atleistų. Jie, šunsnukiai, nori išlaikyti vietas, išvarydami tik mane vieną, nes aš tampu nematomas.“ Vyriškis duso iš pykčio, bet negalėjo išsiduoti. Ne, nesuspėjo. Klientai ėjo be paliovos.

9

Baigęs darbą, jis patraukė į lauko barą gatvės palapinėje. Išgėrus moters ilgesys vėl sustiprėjo. Taip, tik paskutinį kartą. Panardins veidą tarp jos krūtų, palieps jai burna apglėbti jo vyriškumą ir, siūbuodamas jos aukštyn iškeltus klubus, paskutinį kartą pasimėgaus puikiausiu seksu. Paims ją, bet nepamils. Tik pasinaudos jos kūnu. Sekso partnerė. Taip, šis žodis puikiai tinka. Meilė yra kažkas labai kilnaus. Meile vadinami tokie santykiai, kai rūpiniesi, garbini net suvokdamas visus trūkumus. Pasiilgti tik kūno nėra meilė. Tai svetimavimas. Tik pasilinksminimas.

Vyriškis nuėjo į jos butą. Nieko nebuvo. Palaukė moters žaidimų aikštelėje. Kodėl ji taip ilgai negrįžta? Gal jau turi kitą meilužį? Nerimavo vis labiau. Jautė, kad po truputį iš kūno išteka kraujas ir galiausiai jo visai nebelieka. Dvyliktą nakties jo kantrybė išseko. Keliskart spyręs į čiuožimo kalnelį, susiruošė grįžti namo. „Ak, ne žmogus būsiu, jei dar kartą čia pasirodysiu“, — nusikeikė, žiūrėdamas į jos langus.

Tuo metu atėjo budėtojas.

— Ei, kas ten? Kiek, po velnių, dabar valandų?

Budėtojas pašvietė į jo veidą žibintuvėliu ir labai išsigandęs loštelėjo atgal. Vyriškis nustebo dar labiau:

— Ei, kas atsitiko?

Jam prisiartinus, budėtojas pradėjo pamažu trauktis.

— Dievuli, jis neturi veido!

Išmetęs žibintuvėlį, jis nubėgo ir sušvilpė švilpuku. Girdėjosi, kaip iš visur renkasi sargai. Tik tada jis suvokė, kas vyksta. Skubiai pažvelgė į šalia stovinčio automobilio veidrodėlį. Žiūrėjo iš visų šonų, bet nieko nesimatė. Tik tuščia vieta virš megztinio. Sargai jį apsupo. Dešimtys žibintuvėlių spigino į akis, tačiau neakino. Šviesa skverbėsi kiaurai jo veidą.

— Ei. Kodėl jūs taip elgiatės? Aš truputį negaluoju, tik tiek. Dirbu banke kitapus gatvės. Galiu įrodyti.

Tačiau sargai nenorėjo trauktis. Maža to, jie vis artėjo. Jis norėjo ištrūkti. Turėjo susitikti su moterimi. Troško paverkti, įsikniaubęs į jos putlias krūtis, ir parsivertęs karštai su ja pasimylėti. Turbūt po to jis galėtų viską pradėti iš naujo. Seksas be meilės jį išgydys, grąžins į normalų gyvenimą... Jis nenorėjo pyktis su sargais. Tuoj susirinks žurnalistai, ir jis paklius į narvą kaip beždžionė zoologijos sode.

Kol sargai nedrąsiai artinosi, jis nusirengė. Atsirišo kaklaraištį ir nusivilko marškinius. Nusimetė apatinius marškinėlius ir nusisegė diržą. Užsimojo diržu, gindamasis nuo sargo, kuris staiga jį puolė. Vos sargams atsitraukus, greitai nusimovė kelnes ir apatinukes.

Tada jis visiškai pradingo. Budėtojai dairėsi ir drebėjo iš baimės. Vaikščiodamas tarp jų nuogas, įsitikino, kad niekas jo nemato. Trumpam atsigavo ir garsiai tarė:

— Aš esu nematomas žmogus. Tuos, kurie paims mano drabužius, nužudysiu. Kol suskaičiuosiu iki dešimties, nubėkite už šimto metrų. Vienas, du, trys...

Sargai greitai išsilakstė.

Jiems nutolus, pasiėmė drabužius, bet nežinojo, ką daryti toliau. Negalėjo eiti nešinas drabužiais, tad vėl pradėjo apsirenginėti. Apsirengęs tamsiame kampe toliau laukė jos sugrįžtant, bet moteris nepasirodė. Vyriškis peršoko tvorą ir paliko daugiabučių kvartalą.