Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

10

Parėjęs namo, paspaudė skambutį. Motina atidarė duris. Jis įėjo vidun nulenkęs galvą, bet motina baisiai išsigando.

— Ak, tai tu, sūnau. Kas tau atsitiko?

Išgirdusi triukšmą, atbėgo žmona.

— Mielasis, kas nutiko? Kodėl tavęs nesimato?

— Aš ir pats nežinau, — atsakė vyriškis. — Tiesiog netikėtai kažkas nutiko. Ne tik veidui. Ir visam kūnui.

Motina ir žmona puolė ant grindų ir pratrūko raudoti.

— O kaip bus su kito mėnesio mokesčiais už butą? — klausinėjo žmona, taip pat ir motina. — Kas tau, mūsų šeimos maitintojui, atsitiko? Mes tikrai mirsime iš bado.

Iš pradžių jam buvo apmaudu ir gaila, supratus, kad dėl svetimavimo nusigyvens jo šeima. Tačiau po kurio laiko jį apėmė pyktis. Niekam nerūpėjo jis pats. Joms rūpėjo tik pinigai.

Vyriškis pradėjo nusirenginėti. Motina ir žmona žvelgė į jį tuščiomis akimis. Nusimetęs visus apatinius, nuėjo į lovą. Po valandėlės iš paskos atsekė žmona.

— Kur tu?

Jis neatsakė. Moteris apgraibomis atsigulė lovoje greta jo.

— Paliesk mane. Aš esu tas pats, — ramino ją vyriškis. — Tiesiog pasidariau nematomas. Bet galiu su tavimi mylėtis ir glamonėtis. Galbūt net geriau negu anksčiau. Galėsiu tai daryti, atėjęs slapta nuo motinos. Ar ne tiesa?

Žmona nieko neatsakė, tik atsiduso.

Kitą dieną į darbą jis ėjo nuogas. Tyrinėjo, kaip žmonės elgiasi, sėdėdami klientų kėdėse. Prasidėjus darbui, viršininkas truputį jo luktelėjo ir išsyk nuėjo pas direktorių pranešti, kad jis neatvyko. Po to lyg niekur nieko pakvietė kitą darbuotoją, kad jį pavaduotų. Tik direktorius paskambino į jo namus, tačiau tai tebuvo formalumas.

Vyriškis autobusu nuvažiavo pas ją. Buvo šalta. Nepakenčiamai šalta. Gatvėje visi praeiviai džiaugėsi prasidedančiu pavasariu, tik jis kankinosi. Nors ir niekas nežiūrėjo, jam vis rodėsi, kad visi į jį spokso. Eidamas jis stengėsi su niekuo nesusidurti.

Pasiekė jos namus. Vis dar buvo žiauriai šalta. Visas virpėdamas laukė moters. Moteris parvažiavo kito vyro automobiliu septintą valandą. Jis puikiai pažino kartu su ja iš automobilio išlipusį vyriškį. Tai buvo B. Jiedu kartu įlipo į liftą. Vyriškis nusekė iš paskos. Traukdama raktą, moteris B. paklausė:

— Ar žinai vienišų moterų taisyklę? Negalima išsiimti rakto, kol žiūri kaimynai.

B. sutikdamas linktelėjo galvą.

Vos įėję į kambarį, jiedu nuleido garą. Moteris mylėdamasi su B. buvo dar agresyvesnė, šaukė dar garsiau ir pademonstravo niekad nematytą sekso pozą. Jie atrodė lyg profesionalai, ilgai praktikavusi pora. Visą tą laiką, įsitaisęs kampe, vyriškis tylomis juos stebėjo. Niekas nepasikeitė nuo universiteto laikų. Jis buvo kartu, tačiau, kaip ir anuomet, jo niekas nepaisė.

Ten pat tylomis permiegojęs, iš ryto paslapčia atsirakino duris ir išėjo į lauką. Nenorėjo grįžti namo, bet neturėjo draugo, kurį galėtų aplankyti.

Nuėjo į Tapgolo parką Džongno rajone. Kankinamai užsimanė paragauti šonkauliukų su kimči. Bet tai buvo neįgyvendinama svajonė. Nieko negalėdamas pakeisti, jis suvalgė kažkieno išmestą maistą. Visą dieną praleido stebėdamas praeivius ir klausydamasis jų kalbų. Niekas į jį nė nepažvelgė, niekas neužkalbino. Taip slinko diena po dienos. Iki pat šiandien.

Tavo medis

1

Būdamas mažas, skaitei istoriją apie ąžuolą. Skaitei ją kažkokioje nelabai įdomioje vaikiškoje knygoje — nebegali prisiminti nei jos pavadinimo, nei viršelio. Šios knygos iliustracijų — milžiniškų medžių įkypomis akimis ir piktai sučiauptomis burnomis, nupieštomis ant jų kamienų, — pakako, kad tavo jauna nugara perbėgtų šiurpas. Medis. Išties ėmei jo bijoti. Medžiai išvirtusiomis šaknimis, susivėlusiomis lyg išprotėjusios moters plaukai, klaikus jų lapų šlamėjimas — šie medžiai kerojo prieš tau gimstant ir, ko gero, tebekeros ilgus metus tau mirus.

Negana to, medis augo už tavo namo. Bjauriai dvokianti akacija. Ji sviro virš stogo, jos šakos metė šešėlį ant tavojo lango. Jos kamienu virtinėmis ropojo skruzdės, o ant jos liaunų šakų suposi širšių lizdas. Kiekvieną naktį paukštis — manau, kad tai buvo viena iš pelėdų, — ūbavo tiesiog tau. Įsivaizdavai, kaip vieną dieną šaknys įsiverš į virtuvę, o šakos išlįs kiaurai stogą. Skruzdės sukapos tavo lovą į šipulius, paukščiai vys lizdus svetainėje, o širšės, kurių pilveliai pritvinkę rudens nuodų, mirtinai sugels tavo brolį.

Kur kas geriau pasijutai persikraustęs į miestą. Medžiai, dunksantys gatvėse naktimis, pranyko. Tavęs nebeatakavo nuožmiai į žemę įsikibusios jų šaknys. Išstypę gluosniai ir ginkmedžiai kerojo visur aplinkui, bet net jie neišvengė kasmečio pavasarinio genėjimo. Pagaliau tu galėjai kietai įmigti tuščių šaligatvių, gatvės žibintų ir sankryžų paunksmėje.

Po kurio laiko išmokai žaisti videožaidimus, rūkyti cigaretes ir vairuoti. Jau galėjai atskirti gerus žmones nuo blogų ir įgijai sugebėjimą užkalbinti moteris, kurios patraukdavo tavo dėmesį. Gavai pasą ir kreditinę kortelę ir nebegalvojai apie tuos, kas pasitraukė iš tavo gyvenimo. Nusipirkai pranešimų gaviklį, po trejų metų subrendai mobiliajam telefonui ir dabar gali greitai surinkti kiekvieno tau likusio draugo numerį. Taip prabėgo daug laiko.

O dabar žiūri į medį. Esi drėgnoje ir tvankioje vietoje, kur laikinai apsistojai, o priešais tave figmedis, kuris užgožtų penkiaaukštį. Tu klausaisi laiko, klausaisi jo šios didingos gyvybės formos akivaizdoje — niekas nežino, kur ir kada ji radosi, aišku tik tiek, jog ji išsprogo iš vienos sėklelės, įstrigusios praskrendančio paukščio plunksnose.

Debesys plaukia pro šalį. Musoniniai vėjai atneša lietaus dvelksmą. Tamsūs drugeliai pirmieji jį pajunta ir ima spiestis giraitėje. Basakojai vaikai sklando apie tave lyg drugiai. Kas tave čia atvedė, stebiesi. Šis figos medis? Šis drugelių, nuskrendančių tūkstančius mylių virš jūros, kad atsidurtų čia, spietimasis?

2

Sėdėjai valgomajame su puodeliu kavos, kai į galvą šovė mintis aplankyti Angkoro šventyklas. Kava seniai atidaryta — skonis jau išsivadėjęs. Tylu, aplinkui nebuvo nieko, kas galėtų tave išblaškyti. Lyg eismas gatvėse būtų sustojęs ir lyg visi vaikai būtų uždaryti mokykloje. Šią slegiančią tylą sutrikdė vien barkštelėjimas, tarsi nuo nestipraus požeminio smūgio, vos girdimas — lėkščių, sukrautų indų lentynoje. Judėjimas buvo per silpnas, kad galėtum jį pagauti žvilgsniu, ir nepakankamai stiprus, kad išjudintų rietuvę. Žinojai geriau nei bet kas kitas, jog šis lengvas barškėjimas kartojasi kiekvieną dieną, ne vien tavo indų lentynoje, bet ir kituose namuose, visur aplinkui, nuolatos. Tačiau tą dieną tau tai buvo lyg staigmena. Nusprendei, kad šlapioms lėkštėms natūralu slystelėti, tiesą sakant, pagal gravitacijos dėsnį to iš jų ir tikėtumeisi. Šis sujudėjimas buvo pats natūraliausias veiksmas, iš tiesų. Argi šiame pasaulyje nenutinka tokių dalykų? Jutai, kad ką tik išgyvenai akimirką, kai bereikšmis barkštelėjimas sukelia grandininę reakciją, vedančią į reikšmingą įvykį.

Drugelio efektas, štai kaip tai vadinama. Drugelis mosteli sparneliu Pekine, o Kaliforniją užklumpa taifūnas. Baigdamas gerti kavą, vis dar mąstei apie tai. Šis barkštelėjimas gali tiesiog apversti mano gyvenimą, galvojai. Tai buvo tik nuojauta, bet negalėjai jos atsikratyti.

3

Palikęs Bankoką, atvykai į pasienio miestelį Aranjaprathetą ir trumpam stabtelėjęs muitinėje kirtai Kambodžos sieną. Jauteisi taip, lyg laikas būtų pradėjęs tekėti atgal. Tailande buvai dvidešimtmetis, bet čia, Kambodžoje, atsidūrei laike, kuris buvo iki tau gimstant. Matei basakojus vaikus, kareivius su permestais per petį automatais ir purviną kelią, besitęsiantį iki pat horizonto. Kitoje šios linijos pusėje, anapus sienos, plytėjo visiškai kitas pasaulis. Tu nesidairei atgalios. Tik įsirangei į dengtą sunkvežimį su keletu vietinių. Tai buvo mažiau nei toną sveriantis krovininis automobilis, bet pajėgus pervežti tave ir dar šešiolika bendrakeleivių. Jis sunkiai dardėjo musoninių liūčių išplautu keliu. Pakeliui tris kartus nuleido padangą, o mediniai tiltai buvo apgadinti. Nedidelis sunkvežimis brovėsi pirmyn šešias valandas, nuolatinis dulkių verpetas aptemdė langus, ir keleiviai tvirtai laikėsi už šoninių rankenų, kad neiškristų.