Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Po trejų metų jam tikriausiai bus visas šimtas, – nusijuokė Ruiha.

– Tikrai, regis, judu vienmečiai, – sukrizeno Anabelė.

– Aš jam tuoj pat parašysiu, – pažadėjo Anaras.

Susikibę už parankių, jiedu su Paika išėjo pro duris. Paika ketino palydėti dėdę į stotį. Vėjas nurimo, pro debesis žvilgtelėjo saulė.

– Ar aš kada nors plauksiu su vyru į meilės salą? – susimąsčiusi ištarė Paika, pamačiusi smalsaus saulės spindulio nutviekstą Makojos salą.

– Paika, tu esi labai graži, miela mergina. Žinoma, kad atsiras tas tikrasis. Aš iš visos širdies linkiu, jog tai būtų tas, kuris tau labai labai brangus.

– Tikiuosi! – atsiduso mergina.

Jie artėjo prie susirinkimų namo, kai staiga išgirdo taukšint lazdas. Taukš, taukšt, taukšt! Ir tikrai, marae kovėsi du vyrai.

Anaras sustojo.

– Tai Maaka su Dunkanu!

Paikai pasirodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Tokį vaizdą ji jau sykį matė! Bet dabar kova buvo gerokai nuožmesnė, tarsi būtų sprendžiamas gyvenimo ir mirties klausimas.

– Prašau, pasakykit jiems, kad liautųsi! – meldė ji.

– Gerai, bet tu lik čia. Arba, žinai, pasislėpk už medžio. Manau, bus geriausia, jeigu Maaka tavęs nepamatys. Nes dėl ko gi jie kaunasi, jeigu ne dėl tavęs?

Anaras nuskubėjo prie jaunuolių ir griežtai subarė:

– Judviem reikia dar pasimokyti. Esat pernelyg įtūžę. Mums teks gerokai paplušėti, kol kova atrodys elegantiška!

Maaka ir Dunkanas nuleido lazdas ir įsispoksojo į vyrą, tarsi tas būtų vaiduoklis.

– Ar tikrai būtina kautis dėl moters?

– Mes kaunamės ne dėl moters, pone Rangiti, mes kaunamės dėl jūsų. Tas kvailas pakeha tvirtina, esą jūs – jo tėvas…

Anaras svajingai nusišypsojo.

– Maaka, gal palydėtum mane į stotį? Papasakočiau tau, kaip yra iš tikrųjų. O tu, Dunkanai, turėtum eiti kita kryptimi. Tavęs jau kai kas ilgesingai laukia!

– Bet…

– Jokių prieštaravimų, sūnau! – Taip taręs, jis apkabino nustebusį Dunkaną, tada nutempė tolyn ne mažiau apstulbusį jo priešininką. – Eime, Maaka, papasakok apie save! Girdėjau, aplinkybės susiklostė taip, kad tu vėl mokysies pas mane. O aš tau papasakosiu, kaip gavau tokį puikų sūnų.

Apstulbęs Dunkanas liko stovėti. Įdėmiai žvelgė į tą pusę, kurią nurodė Anaras. Jo širdis daužėsi it pašėlusi. Ar ji iš tikrųjų jo laukia? Kai Paika iškišo galvą iš už medžio, Dunkanas neištvėręs leidosi bėgti. Ji taip pat skuodė kiek įkabindama ir puolė jam į glėbį. Dunkanas pakėlė Paiką ir apsuko ratu.

– Paleisk mane, stipruoli! – nusikvatojo mergina.

Kai ji vėl pajuto žemę po kojom, jaunuoliai pažvelgė vienas kitam į akis. Paskui susitiko jų lūpos – ir bučinys buvo be galo ilgas.

– Jei būtų vasara, norėčiau, kad nuplukdytum mane į Makoją… – sušnabždėjo Paika, kai pagaliau įkvėpė oro.

– Tai ko laukiam? Mums nebaisus nei vėjas, nei dargana! Ateityje pildysiu kiekvieną tavo norą, kad ir koks beprotiškas jis būtų, – nusijuokė Dunkanas ir vėl ją pabučiavo.

Abu susikibo už rankų ir nubėgo ant liepto. Dunkanas atsargiai įkėlė Paiką į valtį.

Anabalė iš tolo stebėjo jaunuolius ir jos širdis džiaugėsi. Paskui neskubėdama grįžo į viešbutį. Veide švietė svajinga šypsena. Kai tik oras pasitaisys, ji sukaups visą drąsą, nuplauks į Makoją ir pagaliau išlips į krantą, o kol kas… kol kas tegul sala dar truputį palaukia!

Paaiškinimai

Hangi

maorių valgis iš mėsos ir daržovių, ruošiamas žemėje įkastoje krosnyje

Ivi

maorių gentis

Kia ora

„Labą dieną“ maorių kalba

Kua aroha au kia koe

„Aš tave myliu“ maorių kalba

Marae

maorių susirinkimų aikštė

Mau taiaha

tradicinė maorių kova lazdomis

Pakeha

taip maoriai vadina baltuosius

Taiaha

drožinėta maorių kovos lazda

Tapu

šventa maoriams vieta

Vharenui

maorių susirinkimų namas