Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Paklausiu Paikos, ar ji prisimena ankstyvą vaikystę. – Iš susijaudinimo Marianos skruostai paraudo.

– Nereikia, mama, jokiu būdu. Mes negalim pradėti tikėti šita nesąmone. O gal Paikos mama atsitiktinai pasiuvo panašią skudurinę lėlę?

– Ir taip pat atsitiktinai pavadino ją Lile? Tu pati šituo netiki!

Anabelė suvaitojo.

– Be to, mes neturim teisės jos kamantinėti vien todėl, kad… – Ji nutilo. – Reikia nuvažiuoti su Paika į Te Vairoa, į tą vietą, kur įvyko nelaimė… – Ji ir vėl nutilo. – Nesąmonė! Ten gi nieko nebeliko, nei ežero, nei terasų, nei kaimo…

– Tada važiuosim į Pohutu. Ten aš sykį mačiau Elizabetės dvasią.

– Tu tikrai važiuotum į Pohutu? – negalėjo patikėti Anabelė.

– Taip, Paikai patinka geizeriai. Kol lauksim ištrykštančios srovės, nejučia užvesim kalbą apie ugnikalnio išsiveržimą ir Elizabetę. Kas žino, gal ji ką nors prisimins.

Anabelė abejodama pažvelgė į mamą.

– Nejučia? Manau, mudvi nesugebėsim. Vos išgirdusi jos vardą, aš iš karto pradedu verkti.

Mariana įdėmiai pažvelgė į dukterį.

– Tai neišvengiama. Ir mums visiems bus tik į naudą, jei drauge apraudosim mūsų mažylę… – Ji atsiduso. – Žinau, viltis, jog Paika – dingęs mūsų kūdikis, labai menka. Vis dėlto prašau, palik man šį šiaudą, į kurį galėčiau įsikibti. Ir net jeigu Paika nieko neprisimintų, nes tai ne ta skudurinė lėlė, mes pagaliau nusiraminsim. Rasim ramybę, kurios lig šiol neturėjom todėl, kad dėl visko aš kaltinau tave.

– Juk tai aš palikau Elizabetę, nes antrasis kūdikis buvo toks svarbus… – suvaitojo Anabelė.

– Ne, tu nekalta. Tą vakarą tiesiog negalėjai kitaip pasielgti…

– Galėjau, reikėjo patikėti tuo maoriu! – nusiminusi tarė Anabelė.

– Vaikeli, aš padariau daug klaidų, bet meldžiu: nebesikankink dėl to, dėl ko aš tave kankinau! Prašau, įkalbėk važiuoti savo vyrą. Gordonas, aišku, nelabai apsidžiaugs, juk paskutinį kelio ruožą turės nešti mane ant rankų.

– O kaip Gordonas? Gal ir jam pasakyti tiesą?

– Palauk, kol nuvyksim tenai. Šiek tiek pažįstu tavo vyrą, jis žiūrės į mus su užuojauta ir tvirtins, kad išėjom iš proto. Jau dabar girdžiu jį niurnant: „O gal ir Paika turėjo lėlę vardu Lilė, kodėl gi ne?“

– Tu teisi.

Staiga Marianos veidas nušvito.

– Tada ir Dunkanas pagaliau galėtų vesti Paiką. Na, ji nebebūtų maorė.

– Mama, klausyk, Dunkanas pats yra…

– O kas Dunkanui? – griežtai paklausė Mariana.

Anabelė kiek padelsė, bet vis dėlto papasakojo mamai, kas iš tikrųjų įvyko per Olivijos laidotuves Oklande.

Mariana ramiai išklausė, paskui sumurmėjo:

– Tik pamanyk! Olivija pakišo gerajam Alanui gegužiuką… Dabar aš kai ką suprantu…

Į duris kažkas tyliai pabeldė. Mariana ir Anabelė baugščiai susižvelgė.

Durys atsargiai atsivėrė ir į kambarį nedrąsiai įsėlino Paika.

– Nenorėjau trukdyti, – atsiprašinėdama ištarė ji.

– Tu netrukdai! – vienu balsu ištarė Anabelė ir Mariana.

Mariana pirmoji atgavo savitvardą.

– Paika, o jeigu surengtume išvyką į Pohutu, ką manai?

– Aš mielai, bet nenorėčiau judviem trukdyti. Atėjau tik pasakyti, kad atvyko mano dėdė Anaras Rangitis. Jis kelias dienas pailsės viešbutyje, o aš mielai su juo paplepėčiau. Todėl norėjau jūsų paklausti, ar reikia aprengti ir nuvežti prie ežero…

– Ne, ne, nereikia, šiandien tai padarys Anabelė. Eik pas savo dėdę, vaikeli! – skubiai pertraukė ją Mariana, nors žodį dėdę ištarė kiek spigesniu balsu.

Vos tik Paika uždarė duris, Anabelė paklausė:

– Mama, o gal pakvieskim keliauti ir poną Rangitį?

– Tą maorį, kuris mano dukterį… Niekada!

Anabelė nekreipė dėmesio į Marianos kandumą.

– Aš tik pamaniau, kad jis galbūt ką nors žino apie Paikos vaikystę… nors… Gal ir ne. Bent jau taip tvirtino anuomet, kai atvedė pas mus Paiką, bet galbūt galėtų paklausinėti kaime, kuriame gyveno Paika su motina.

– Ne! Jokiu būdu. Nenorėčiau būti skolinga tam žmogui. Jis atėmė tavo seseriai garbę.

– Mama, jis tai padarė ne prieš jos valią. Galbūt jiedu iš tikrųjų mylėjo vienas kitą!

Mariana piktai nusikvatojo.

– Tavo sesuo Olivija ir maoris? Neįsivaizduojama. Tas vaikėzas ją suvedžiojo, o gal dar blogiau. Tokie jau tie vyrai!

Anabelei rengiant Marianą, ši pirmą sykį gyvenime be kartėlio galvojo apie dieną, kai teko visko atsisakyti. Ir pirmą sykį tų prisiminimų nenuodijo priekaištas, kad dėl visko kalta Anabelė.

Danidinas, 1875 m. sausis

Viljamas sukrėstas žvelgė į negyvėlį. Iš pradžių jis buvo it apdujęs, tačiau paskui nusprendė pasikviesti pagalbą. Nubėgo kelis žingsnius, bet staiga sustojo. Jį juk gali apkaltinti žmogžudyste. Pagalvojęs apie šeimą, pasuko atgal.

Tačiau ką daryti su lavonu? Nuo minties, kad reikia juo atsikratyti, jo širdis daužėsi kaip pašėlusi. Iš pradžių gerai viską apgalvok, ragino save. Įkelsiu jį į vežimą ir išvešiu.

Viljamas ilgai nedelsė, iškart pradėjo įgyvendinti savo planą. Suvyniojo negyvėlį į maišinį audinį, ištempė iš namų ir įmetė į vežimą. Tada nuvežė prie jūros. Iš pradžių norėjo palikti paplūdimyje. Bet mėnesienoje pastebėjęs nedidelę valtelę, sugalvojo geriau. Pūkšdamas ir stenėdamas įvertė kūną į valtį ir išplaukė į jūrą. Buvo rami vasaros naktis. Oras švelnus, pūtė lengvas brizas.

Nusiyręs gana toli, Viljamas išmetė kūną į vandenį ir skubiai nuirklavo paplūdimio link. Tik kai atsisėdo ant vežėjo pasostės, jį apėmė siaubas. Vyras virpėjo visu kūnu ir kamuojamas nevilties murmėjo:

– Aš nužudžiau žmogų! Aš nužudžiau žmogų!

Bet paskui dingtelėjo, jog apsaugojo Anabelę ir šeimą, ir kaipmat nurimo. Ryžtingai pasuko vežimą į žvaigždėtą naktį.

Tik kai atidarė namų duris, suprato: Valdemaro lavonas anksčiau ar vėliau bus rastas. Kad jį gali uždaryti į kalėjimą, Viljamo nebaugino, tačiau kas bus su Anabele? Tokiu atveju ji kaipmat sužinotų, kas yra tikrasis jos tėvas. Viljamas nenorėjo ir negalėjo rizikuoti. Virpančiom rankom susikrovė būtiniausius daiktus. Paskui iš Marianos spintos ištraukė gražiausias sukneles ir sumetė į kelioninę dėžę. Paėmė nemažai ir dukterų drabužių. Kai atidarė Olivijos spintą, jo veide šmėstelėjo šypsena. Prieš iškeliaudama į tą atkampią vietą, dukra pasiėmė beveik visas sukneles.

Sukrovęs daiktus į vežimą, Viljamas nusėlino į parduotuvę ir prisirinko kuo daugiau maisto produktų. Niekas žino, kiek laiko jie turės sėdėti trobelėje. O paskui? Kaip gyventi paskui?

Šis klausimas kankino jį visą ilgą kelionę ligi pat Lorenso. Jis važiavo nesustodamas visą naktį, vildamasis, kad nenustekens arklio. Jei paskubės, tokiu oru atstumą įveiks per septynias valandas.

Kai privažiavo trobelę, jau buvo rytas. Aplink – mirtinai tylu, tik čiulbėjo paukščiai. Pirštų galais jis įsėlino vidun. Nenorėjo pažadinti šeimos, nes mažoje trobelėje tebuvo du kambariukai. Bet tuoj pat išgirdo užsimiegojusios Marianos balsą:

– Viljamai, čia tu?

– Taip, miegok, brangioji! Viską papasakosiu vėliau.

– Ne, eikim į lauką, kad mergaitės nepabustų. – Mariana vienu šuoliu iššoko iš lovos. Ji vis dar buvo su suknele, kurią vilkėjo kelionėje.

Vos jiedviem išėjus į lauką, Mariana pažvelgė į vyrą ryto šviesoje ir sukliko.

– Dėl Dievo meilės, Viljamai, kas atsitiko? Jis tave sumušė, o Dievuli! Tavo akis užtinusi. Eikš, atnešiu vandens iš upės.