Лора Вальден: Didžiųjų geizerių slėnyje

Versta iš:

Laura Walden

Im Tal der grossen Geysire

Bastei Lübbe Taschenbücher in der Baste Lübbe GmbH & Co. KG, Köln, 2009

ISBN 978-609-01-0204-6

Copyright © 2010 by Bastei Lübbe GmgH & Co. KG, Köln

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Christopher Meder / „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Birutė Lipavičienė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš vokiečių kalbos vertė Birutė Lipavičienė

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkė Aida Čeponytė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Prologas

Maža mergaitė pakirdo išpilta prakaito ir išsigandusi pašaukė mamą, nes sapnavo raganas ir demonus. Bet mama nepriėjo prie lovelės kaip įprastai. Mažylė gulėjo nakties tyloje, o jos širdelė spurdėjo lyg pašėlusi. Staiga pasigirdo keistas tolimas murmesys. Pagauta smalsumo mergaitė išsiropštė iš po šilto apklotėlio, įsispyrė į šlepetes ir, pakerėta duslių magiškų balsų, ištapsėjo į šaltą naktį. Nė nesusimąstydama šlepsėjo link viliojančių garsų, kurie sklido, regis, nuo ežero. Išpūtusi akutes ji įsistebeilijo į kanoją, išnyrančią iš rūko sienos. Garsus skleidė tamsiaodžiai vyrai išpaišytais veidais. Mergaitė it pakerėta sekė jų judesius. Jie yrėsi vandens paviršiumi galingais ir ritmingais mostais, valtis judėjo taip greitai, kad netrukus nutolo, o balsai pamažu slopo. Visiškoje tyloje valtis šliuožė vis tolyn.

Lengviau atsidususi, mažylė nusijuokė ir šūktelėjo jiems pavymui.

Vienas tamsiaodis vyras atsigręžė ir pamojavo jai. Mergaitė žengė žingsnelį pirmyn. Į šlepetes ėmė sunktis šaltas vanduo, bet jai buvo nė motais. Ji matė tik vyrą, viliojantį ją gerkliniu balsu. Nors mergaitei tebuvo ketveri, ji jau žinojo: su svetimais vyrais eiti nevalia. Ne sykį buvo žadėjusi mamai, bet šį kartą neturėjo pasirinkimo. Jautėsi bejėgė, kojos pačios nešė pirmyn. Kai iki kelių atsidūrė vandenyje, staiga atūžė didelė banga ir vos jos neparvertė. Stiprus vėjo gūsis suvėlė plaukus, įsisuko po baltais naktiniais marškiniais, ir mergaitė vos išsilaikė ant kojų. Kai vėl pakėlė akis, valties nebebuvo, tarsi ją būtų prarijęs vanduo. Lietaus šuorai ėmė plakti ežero paviršių, čaižė mergaitei veidą ir ji virpėjo iš baimės ir nuo šalčio.

O, kaip ji ilgėjosi mamos! Kad apkabintų ir sušildytų, išvirtų karšto šokolado, paguldytų į lovelę ir padainuotų!

– Mama! – ėmė kūkčioti mergaitė. – Mama! – Tą akimirką kažkas iškėlė ją iš šalto vandens. – Mama! – sukliko mažylė; kai atsigręžė, pamatė tamsiaveidę moterį.

– Va vairua , – sušnabždėjo nepažįstamoji ir parodė ton pusėn, kur ką tik dingo kanoja. Paskui atsisuko į vaiką. – Eikš, turim skubėti, – ir ėmė tempti mažylę tolyn. Pajutusi tvirtą žemę po kojomis, moteris pasileido bėgti. – Greičiau! – sušuko lėkdama, tvirtai laikydama vaiką už riešo. – Bėk aukštyn! – sušvokštė ir paleido mergaitės ranką.

Mažylė liovėsi verkusi. Jautė, kad turi paklusti moteriai. Ši klupinėdama stūmė ją į kalną, krito ir vėl kėlėsi, bet nėsyk nesudejavo. Mergaitė bėgo su ja per uolas ir riedulius, per tankų mišką. Šakos plakė ir skaudžiai braižė joms veidus. Mergaitė jau norėjo sustoti ir paprašyti nepažįstamosios, kad papūstų skaudamas vietas, bet ši šiurkščiai trinktelėjo jai per nugarą.

– Paskubėk! – sušuko persimainiusiu balsu. – Greičiau.

Tada po kojomis sudrebėjo žemė.

– Rua Mokoso kerštas! – kaip pamišusi suklykė moteris, negailestingai stumdama vaiką pirmyn. Tik kai pasiekė pliką kalno viršūnę, sunkiai šniokšdama sustojo ir atsigręžė. Moters veidą perkreipė baimė, bet mergaitė buvo sužavėta veiksmu, vykstančiu apačioje, ant ežero kranto. Jos baimė akimirksniu dingo.

– Ten! Saulė! – nors ir gaudydama orą džiugiai sukrykštė ji ir suplojo delnukais.

Dangus žioravo ugnimi. Bet tai nebuvo saulės raudonis. Kalnas spjaudė ugnį ir akmenis ir tie su kurtinamu triukšmu krito į ežerą.

– Bėk! – iš paskutinių jėgų suvaitojo nepažįstamoji. – Greičiau! Bėk! – paliepė dar sykį, tą akimirką pasigirdo pragariškas griausmas, ir jos balsas nutilo.

1 dalis

Trys seserys:

Anabelė, Olivija ir Abigailė

Rotorua, 1899 m. vasaris

Tą karštą vasaros dieną sieros kvapas buvo ypač stiprus. Jis apgaubė apylinkes it koks ūkanų varpas ir skverbėsi į kiekvieną ląstelę.

Jei sesuo nebūtų atkreipusi dėmesio, Anabelei Parker būtų buvę nė motais – buvo taip pripratusi prie to dvoko, kad kitokio gyvenimo nė neįsivaizdavo. Dvokas buvo šio krašto dalis kaip ir žalsvai gelsvas ribuliuojantis ežeras, ant kurio kranto stovėjo jos viešbutukas, kaip ir dvokiantys garų kamuoliai, retkarčiais kylantys iš gėlių lysvių abipus vartų. Ji priprato ir prie nuolat kliuksinčios dumblo duobės sode, ir prie baseinėlio su drumstu vandeniu, į kurį nesinorėdavo panirti, bet išsimaudęs jausdavaisi neįprastai žvalus. Ji gyveno ant žemės lopinėlio, po kuriuo, kaip kartą per mišias pasakė senasis pastorius Alisteris, „siautėja pragaro liepsnos“.

– Mes čia visi šokam ant ugnikalnio, – šypsodavosi Anabelė, kai viešbučio svečiai imdavo smalsiai klausinėti apie ugnikalnių aktyvumą Rotorua mieste ir jo apylinkėse.

Olivija stovėjo viešbučio fojė ir pasibjaurėjusi skundėsi:

– Fui, smirdi supuvusiais kiaušiniais! Kai tik pagalvoju, jog čia praleidau jaunystę, tuoj ima skaudėti galvą. Brangusis, paimk, prašau, mano lagaminą! Man negera, – ištarė priekaištingai kaip visuomet.

Anabelė atsiduso. Ji nesitikėjo, kad sesuo atvažiuos taip anksti. Skubiai nusišluostė pirštus į prijuostę, bet kas iš to. Ji ką tik virtuvėje darinėjo pačios pagautus upėtakius ir visa dvokė žuvimi. Neturėjo laiko nei nusiprausti, nei persirengti. Žinoma, žuvis būtų mielai išdarinėjęs Gordonas, bet Anabelei patiko anksti ryte nusiirti į tuščią paplūdimį ir atsiduoti aistrai – žvejybai museline meškere, o paskui pačiai ir paruošti puikiuosius upėtakius.

Anabelė kone per prievartą išspaudė šypseną. Jos sielą slėgė pastarųjų dienų įvykiai. Pirma – nelaimingas atsitikimas su motina, o šią naktį vėl kankino košmariški sapnai. Ji pabudo klykdama ir nebegalėjo užmigti. Jau kelias savaites niekaip nepavyksta išsimiegoti.

Prisiminusi nakties košmarą, Anabelė net nusipurtė, paskui ištiesė ranką Olivijai ir pabrėžtinai mandagiai paklausė:

– Mieloji, tikiuosi, kelionėje sekėsi gerai?

Nuo tada, kai suaugo, seserys sveikindamosi neapsikabindavo, tačiau netgi toks prisilietimas jaunėlei nepatiko. Olivija suraukė dailią nosytę, o kai Anabelė skubiai atitraukė ranką, arogantiškai atkirto:

– Kelionė į Rotorua buvo siaubinga. Kone devynias valandas kratėmės traukinyje. – Tada nužvelgė seserį nuo kojų iki galvos.

Anabelė susigėdusi paraudo. Tokios nutrintos ir pilkos it pelė suknelės Olivija tikriausiai nesivilktų net po namus ruošdamasi, toptelėjo jai, paskui prisiminė, kad seseriai nė galvon nešautų užsiimti namų ruoša. Juk ledi Hamilton turi tarnų.

Tačiau kai Olivijos sūnus Dunkanas audringai čiupo tetą į glėbį ir ėmė sukti ratu, šaltas pasisveikinimas tuoj pat buvo pamirštas.

– Leisk į tave pažiūrėti, mano berniuk! – pagaliau nuleista ant žemės, gaudė orą Anabelė.

Kaip puikiai jis atrodo, koks vyriškas! Anabelė negalėjo atitraukti nuo jo akių. Paskutinį sykį jis viešėjo čia prieš dvejus metus, per tą laiką išstypęs berniukas virto vyru, aukštu, lieknu, bet ne liesu: juodi plaukai, prakaulus veidas, sveika oda ir putlios dailios lūpos, ne moteriškos, o pabrėžiančios vyriškumą. Jis labai panašus į Oliviją, šmėstelėjo mintis, tik nosis ne jos. Dunkano nosis buvo itin didelė, bet harmoningai derėjo su išraiškingais veido bruožais. Tarsi gamta, sumaniusi sukurti išvaizdų vyrą, nepašykštėjo pastangų. Dabar jis menkai teprimena Alaną, nutarė Anabelė. Tačiau jei galima tikėti Dunkano laiškais, tebėra mylimiausias tėvo karalaitis.