Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Gerai, bet tik iki kranto. Jokiu būdu neišlipsim. Supratai?

Abigailė linktelėjo, ir Anabelė energingai nusiyrė salos pusėn. Ji vėl prisiminė nemalonią šventės akimirką. Ką mama sau mano siūlydama tą svetimą žmogų? Nors, gerai pagalvojus, pati mama ir paaštrino padėtį. Anabelė niekaip negalėjo tam pasipriešinti. Ji iš visos širdies geidė, kad Olivija atstumtų tą kvailį. Tik bijojo mamos. Jau žinojo, ką ji pasakys: „Jauna panelė taip nekalba. Tu niekada nerasi sau vyro!“

Ir nereikia! – mąstė Anabelė. Tada geriau liksiu senmergė kaip daktaro teta, senoji ponia Fuler.

– Pažvelk, antai! – susižavėjusi sušuko Abigailė ir parodė į paukštį, kuris strimgalviais plasnojo šalin. – Žuvėdra raudonu snapu.

Bet Anabelė atkakliai žvelgė priešais save. Priekyje lyg žalia kalvelė pūpsojo Makojos sala. Kuo labiau jos artėjo prie kranto, tuo sparčiau augo Anabelės nerimas. Galbūt Te Aravos genties maoriai tomis kraupiomis istorijomis tiesiog nori sulaikyti mus, baltuosius, kad nežengtume į salą, nes ji jiems šventa, svarstė ji. Ir vis dėlto mergina nedrįso prisiirti prie kranto, išlipti ir pasivaikščioti po džiungles.

– Arčiau! – ėmė raginti Abigailė, kai krantas buvo kone pasiekiamas ranka.

Anabelė prisiyrė taip arti, kad tereikėjo atsistoti ir šokti į krantą, žinoma, jeigu to norėjai. Jai nespėjus apsidairyti, Abigailė stryktelėjo iš valties, bet nutūpė ne ant kranto, o tėškėsi į vandenį.

– Stokis! Pamėgink kojomis pasiekti dugną, – paliepė seseriai Anabelė.

Tačiau ši tik sukliko:

– Negaliu, per gilu! – Ir ėmė plakti rankomis vandenį.

Anabelė karštligiškai svarstė, ką daryti. Matyt, pakrantėje buvo giliau, nei ji numanė. Gal reikėtų šokti gelbėti sesers? Bet ir ji nemoka plaukti.

– Skęstu. Gelbėkit! – suklykė Abigailė, taškydama vandenį.

Apimta panikos, Anabelė sviedė mažylei lyną, kuriuo rišama valtis, bet Abigailė jo nepamatė – ji iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti ant vandens ir spiegė kaip pjaunama.

Ilgai neišsilaikys, pamanė Anabelė ir ją nusmelkė baimė, tačiau staiga pasirodė valtis. Joje sėdėjo vyras ir galingais yriais stūmėsi artyn. Jis piktai sušuko:

– Išbaidysit man žuvis!

Tačiau pamatęs, kas atsitiko, nedelsdamas šoko į vandenį ir nuplaukė prie Abigailės.

Anabelė iš baimės virpėjo visu kūnu. Vyras čiupo Abigailę ir užkėlė ant valties krašto. Ši spjaudėsi ir klykė.

– Trauk! – Anabelei sušuko vyras. – Nagi, trauk pagaliau!

Ji paskubomis čiupo seserį už suknelės, ir šlaputėlė mažylė netrukus atsidūrė valtyje. Tuo tarpu vyras priplaukė prie savo valties ir stenėdamas mėgino į ją įsiropšti. Jis užkėlė vieną koją ant valties krašto, o kita teškenosi vandenyje. Anabelei tai pasirodė taip juokinga, kad ji prapliupo juoktis. Kvatojo todėl, kad nuo širdies nusirito akmuo ir kad buvo smagu žiūrėti į besikepurnėjantį vyrą. Pagaliau jų gelbėtojas šlumštelėjo į valtį, atsisėdo ir atsisuko. Anabelė išsigando, kad jis ims plūstis, nes, užuot padėkojusi, ji juk iš jo pasišaipė.

Bet kai jų žvilgsniai susitiko, vyro veidas nušvito ir jis nusikvatojo. Net Abė, kuri kuitėsi kaip šlapia višta, krizeno kartu su jais. Nepažįstamasis priplaukė prie mergaičių ir apsimestinai griežtu balsu tarė:

– Kokios jūs lengvabūdės, merginos. – Tačiau jo akys juokėsi.

– Aš esu Anabelė, o čia mano mažoji sesutė Abigailė, – mandagiai prisistatė Anabelė. Ji negalėjo atitraukti nuo vyro akių. Jo plaukai buvo šviesūs ir reti, o malonus veidas iš arti atrodė daug jaunesnis. Regis, jis buvo ne ką vyresnis už ją pačią.

– Taigi, būkit atsargios irkluodamos atgal ir nemėginkit vėl baidyti mano upėtakių! – Jis mirktelėjo ir jau ketino plaukti šalin.

Anabelei pasidarė apmaudu. Ji taip norėjo dar su juo paplepėti.

– O varge! – išgirdo šūktelint seserį. Mergaitė susijaudinusi rodė į kilpą, į kurią buvo įkištas dešinysis irklas. – Irklas nuplaukė!

Užuot patraukęs savais keliais, vyrukas prisiyrė arčiau ir suraukė kaktą.

– Su vienu irklu bus sunku nusigauti iki namų, ak, kokios jūs nerangios, – sumurmėjo sau po nosimi.

Abi seserys kaltai linktelėjo.

– Gerai jau, nuplukdysiu judvi prie saugesnio kranto. – Jis čiupo lyną, pririšo prie savo valties ir paliepė: – Sėskit ir nesiūbuokit! – Tada dar sykį griežtai dėbtelėjo į seseris ir užgulė irklus.

Anabelė tikėjosi, kad jis rimčiau pažvelgs į ją, bet kai jų žvilgsniai susitiko, jis skubiai nusuko akis. Ar jai pasirodė, ar jis iš tikrųjų paraudo? Lygiai kaip ir ji, nes staiga veidą užliejo karščio banga, ir tai nebuvo panašu į šilumą, kurią skleidė ežere atsispindinti saulė.

– Gal galėtumėte nuplukdyti mus prie „Taraveros kalno“ viešbučio? – mandagiai paprašė Anabelė.

Jaunuolis klausiamai pažvelgė į ją.

– Aš nevietinis. Nuplukdysiu prie Ohinemutu, gerai?

– Ten mums ir reikia! Mes gyvename prie pat ežero, – nudžiugo Anabelė. Ji neatplėšdama akių spoksojo jam į nugarą.

Kiekvienąkart mostelėjus irklais, jo rankų raumenys išsipūsdavo, tai buvo matyti per šlapius marškinius. Vyrukas buvo ne lieknas, o veikiau tvirtai sudėtas. Ir tai magiškai traukė Anabelę. Jai nereikia džiūsnos, ypač kai pati toli gražu ne elfė. Ji šelmiškai šyptelėjo.

Abigailė visą kelią pasakojo linksmas istorijas apie mokyklą ir mokytoją O’Donelą, bet Anabelė nesiklausė. Ji karštligiškai svarstė, ar išdrįstų pakviesti gelbėtoją į šventę. O svarbiausia, kaip įtikti motinai, kuri tikriausiai baisiai pyksta.

– Tai mano suolas! – užsipuolė Olivija jauną maorį, kuris neatsiklausęs ketino atsisėsti šalia. Ji paspruko į atokiausią sodo kampelį, kad nė vienas iš tų siaubingų vyrų nesuktų galvos nuobodžiais komplimentais. Olivijai buvo smagu, jeigu koks jaunuolis spigindavo į ją akis, bet tie, kuriuos pakvietė motina, greičiausiai skirti Anabelei. O jai nepatiko nė vienas.

Tamsiaplaukis maoris nekreipė į Oliviją jokio dėmesio ir, nepaisydamas jos protesto, sudribo ant suolo.

Visos tos pakeha galvoja, kad yra kažkuo geresnės, bet joms dar teks nustebti!

– Gal tu kurčias? Tai mano suolas! – audringai pakartojo Olivija.

Užuot atsistojęs, jaunuolis atsisuko ir nesivaržydamas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Kas tu tokia? – paklausė pagaliau.

– Koks tavo reikalas, – atžariai atšovė Olivija.

– Kad nuspręsčiau, ar turi teisę man nurodinėti. Noriu žinoti, ar šitas suolas iš tikrųjų priklauso tau. Nes uždrausti kuo nors naudotis gali tik jeigu tas daiktas yra tavo nuosavybė. Bet pakeha mano, kad jų nuosavybė yra beveik viskas, ir pasisavina.

– Ką čia pliauški? Kas tu toks? Aš tavęs nepažįstu!

– Tu dar neatsakei į mano klausimą. Ar suolas priklauso tau?

– Taip, man priklauso viskas, ką čia matai, – šiurkščiai atrėžė Olivija. – Gėlės, suolas ir net ta purvo duobė. – It koks patvirtinimas staiga pasigirdo stiprus burbuliavimas ir pilkai rudas purvas truputį pakilo aukštyn. Olivija įžūliai pažvelgė į jaunuolį.

Šis atlaikė jos žvilgsnį ir pašaipiai šyptelėjo, tačiau kuo ilgiau žiūrėjo, tuo malonesnis darėsi jo šypsnys.

Olivija staiga pajuto, kad nebeturi dėl ko prieštarauti, o jos širdis suspurdėjo.

Vaikino veidas buvo išraiškingas, oda neįprastai šviesi, plaukai juodi, nosis daug siauresnė nei kitų maorių, kuriuos Olivija pažinojo. O šypsena tokia šilta, tarsi būtų patekėjusi saulė. Olivija vylėsi, kad jis neperprato jos jausmų.