Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Pasakok…

– Ten stovėjo maža juodaplaukė garbanota mergaitė. Ji buvo panaši į Elizabetę, o paskui aš atsistojau ant slidžios terasos ir paslydau.

– Anabelė privalėjo tave prižiūrėti! – spjovė kaltinimą Olivija. Iš įsiūčio ji drebėjo visu kūnu. Kada gi tai liausis? Visą laiką ji tegirdi: Elizabetė!

Bet Mariana čiupo ją už rankos.

– Nereikia, nereikia kaltinti sesers. Tik ne tai!

Olivija nustebusi pažvelgė į motiną.

– Bet ji sako, kad po nelaimės tu beveik nesišneki su ja. Negi jos nekaltini?

– Ne, dėl to nekaltinu!

– Tai dėl ko?

– Kad ji tada paliko mano angelėlį vieną. Šito aš jai niekada neatleisiu, – atsakė Mariana ir išsekusi užsimerkė.

– Žinau, kad mylėjai Elizabetę. Mes visi ją mylėjom, bet kodėl niekada nepagalvojai apie kitus vaikaičius? Kodėl nieko nejauti Dunkanui ir Helenai? Kodėl nenori bendrauti su gyvaisiais? Jiems tikrai būtų malonu. Ir į naudą išeitų!

– O kur Alanas su Dunkanu? – užuot atsakiusi, paklausė Mariana. Pagalvojusi apie Olivijos vyrą ir sūnų, ji nusišypsojo.

Olivija pašoko nuo kėdės ir energingai žengė kelis žingsnius, paskui šnopšdama vėl atsisėdo. Ji vos tvardėsi. Kodėl Mariana bent iš mandagumo nepasiteiravo apie vis dar gyvą vaikaitę Heleną? Kodėl netgi nesuvaidino, kad domisi? Olivija giliai įkvėpė. Ji pasistengs nutiesti dar vieną, paskutinį, tiltą. Galbūt motina pagaliau supras, kad toks jos elgesys žeidžia.

– Alanas turėjo likti Oklande, o Helena norėjo pasilikti su juo…

– O Dunkanas?

Olivija pasidavė, suprato: visos jos pastangos beprasmės.

– Jis netrukus ateis. Nusliūkino į virtuvę pas savo mylimiausią tetą, – ištarė ji su akivaizdžiu kartėliu balse. Ji jau nebepajėgė valdytis.

Olivija dažnai susimąstydavo, kas traukia sūnų prie neišvaizdžiosios tetos, visiškai nesirūpinančios savimi. Seseriai ji pavydėjo vienintelio dalyko – nuostabiai jauno veido. Net jei įtikinėdavo save, kad visų apkūnių moterų veidai dažniausiai būna gražūs, ją vis tiek graužė baisus pavydas. Viską būčiau atidavusi, kad tik išsaugočiau jaunystę, kuri seniai prabėgo, mintijo ji. Laikinumo ženklai slegia mano sielą. Staiga Olivija pajuto norą bėgti iš šio liga ir mirtimi alsuojančio kambario, iš šios dvokiančios vietos sprukti į savo pasaulį.

– Kaip sekasi Alanui? – pasidomėjo Mariana. Kai prabildavo apie žentą, jos akys visuomet žibėdavo.

– Gerai, – trumpai drūtai atšovė Olivija, bet pamačiusi klausiamą mamos žvilgsnį suprato: teks daugiau papasakoti apie namus, antraip užpykdys Marianą. Todėl išklojo apie naujus baldus, apie Alano eksporto įmonę, kuriai sekasi puikiai, mat šoktelėjo agatmedžių dervos, panašios į gintarą, kaina. O Helena stropiai mokosi, pabrėžė ji, nes nori gerai užbaigti mokyklą.

Kalbos apie Alano sandorius mama klausė smalsiai, bet apie Heleną nieko nesiteiravo. Olivijai buvo skaudu, kad Mariana nė nemėgina slėpti abejingumo vienintelei gyvai vaikaitei. Helena niekada nebuvo senelės numylėtinė. Juk ji ne Elizabetė, ne nepasiekiamoji.

– Tu dar pabūsi, tiesa? – paklausė Mariana ir su viltimi pažvelgė į dukterį.

Olivija sutriko; ji gerai žinojo, kad ilgiau čia neištvers. Ji planavo kartu su Džonu Harperiu ir Dunkanu jau rytoj grįžti į Oklandą. Džonas Harperis! Ji beveik neabejojo, kad niekas mamai neišduos, jog jis atlydėjo ją čionai. Olivija pati savęs nesuprato. Juk ji nieko nejautė šitam vyrui. Buvo lygiai taip pat abejinga kaip ir jaunystėje. Vis dėlto leidosi jo įtikinama, kad kelionėje būtinas palydovas. O Dunkanas baisiausiai pasipiktino. Kelionėje jis nė nesistengė slėpti, kad negali pakęsti advokato.

– Mano mergyte, būk gera, pasilik! Man tavęs reikia.

Olivija nežinojo, kur sukti akis – bijojo, kad mama perpras jos ketinimą bėgti. Susinervinusi ji žvalgėsi po kambarį. Dėbčiojo tai į lovą, tai į komodą, tai į langą, tai vėl į lovą.

– Manau, tau reikėtų truputį pamiegoti, – pagaliau sumurmėjo ji ir ilgesingai pažvelgė į langą, tarsi trokštų virsti albatrosu ir skristi kuo toliau nuo čia, tolyn nuo visko…

– Ar jau žinai, kad aš esu neįgali? – tylą perskrodė Marianos žodžiai.

Olivija ketino išsisukti, atsakyti, kad nežino, bet tai būtų buvę beprasmiška. Ji linktelėjo.

– Gydytojas sako, kad nėra vilties. Gordonas jau konstruoja man vežimėlį.

– Ak, mama! – išsprūdo Olivijai ir ji užsidengė rankomis veidą.

– Neverk, – ėmė guosti Mariana. – Juk aš ir prieš tai gulėdavau lovoje arba sėdėdavau terasoje ir spoksodavau į ežerą. Svarbiausia, kad tu esi šalia. Mano vienintelė gera mergaitė.

– Tikriausiai atvažiuos ir Abigailė, – ištarė Olivija ir išsigando, nes paminėjus jauniausiąją seserį mamos veidas kaipmat tapo rūstus ir negailestingas.

– Nenoriu, kad šis vardas būtų tariamas mano kambaryje. Supratai? Nenoriu jos akyse regėti. Net jeigu ji ir atvažiuotų užsimaniusi pamatyti, kaip aš kenčiu.

– Gerai, mama! – ištarė Olivija ir pašoko nuo kėdės. Ji nebeištvers čia nė minutės: sieros dvokas, mirties nuojauta ir negrįžtamai prabėgusios vaikystės prisiminimai. Ji jau nebe princesė. Seniai nebe! O dar tas siaubingas galvos skausmas.

– Mama, turiu eiti. Atsiųsiu Dunkaną, gerai?

– Bet tu dar pabūsi Rotorua, tiesa? – nusivylusi paklausė motina.

– Žinoma, mama, – pamelavo Olivija.

– Prisimeni savo nuostabias vestuves? – užsisvajojo Mariana; matyt, kiek apsiramino. – Argi tai nebuvo nuostabiausia diena tavo gyvenime? – Jos veidas nušvito.

– Taip, mama, – vėl sumelavo Olivija.

– Juk niekada nesigailėjai už jo ištekėjusi, tiesa? Ir kad gyveni taip, kaip ir dera tokiai mergaitei kaip tu.

– Ne, mama! – trečią sykį sumelavo ledi Olivija Hamilton.

Oklandas, 1879 m. gruodis

Hamiltonų rūmai – taip Hamiltonų šeima vadino neseniai pastatytą baltai nudažytą medinį namą, – stovėjo vieniši ant žalios kalvos. Pastato fasadą puošė daugybė stogelių ir bokštelių. Pirmą sykį čia atvykusi, Mariana niekaip nesugebėjo jų suskaičiuoti. Ji buvo tiesiog pakerėta šio angliško stiliaus namo prabangos. Ypač didelį įspūdį padarė vaizdinga Hobsono įlanka, kurią galėjai matyti pro visus į kiemą žvelgiančius langus. Čia buvo net trys puošniomis ketaus kolonomis paremti balkonai.

Tokių grožybių Rotorua nė sapne nepamatysi, dingtelėjo Marianai, žvelgiančiai į tolį. Jei išsipildys drąsiausios jos svajonės, ateityje Olivija gyvens čia.

Marianos svajones temdė tik Viljamo nusistatymas prieš Hamiltonus. Gavusi seniai lauktą jų kvietimą pasisvečiuoti, ji taip ir nesugebėjo įkalbėti vyro važiuoti į Oklandą. Jis teisinosi negalįs palikti viešbučio, bet Marianos neapgausi. Ji žinojo tikrąją priežastį. Jos vyrui buvo nemaloni Piterio D. Hamiltono, jos žmonos Rozalindos ir vienintelio jų sūnaus Alano draugija.

Mariana atsiduso. Viljamas neslėpė savo nuomonės apie Marianos kurpiamus dukros vedybų planus. Jos ausyse tebeskambėjo jo įspėjimas:

– Jie mums netinka. Tu stumi savo dukterį į visuomenę, iš kurios nei tu, nei aš nesam kilę. Geruoju tai nesibaigs.

Ji išvadino jį „rūsčiuoju pesimistu“ ir priminė, kad motinų pareiga surasti dukterims gerą vyrą.

– Dukterims? – su panieka sumurmėjo jis. – Mūsų Anabelei vyro tu vis dar neradai. Manai, gerai padarei išvydama tą jaunuolį, kuris jos teiravosi?

Prisiminusi tai Mariana svarstydavo, ar gerai pasielgė nepasakiusi Anabelei, kad prieš kelias dienas jos teiravosi kažkoks Gordonas Parkeris. Galbūt jis – paskutinis dukros šansas? Bet šitoks… Su ta aptrinta eilute jis nė iš tolo nepriminė vyro, kokio ji linkėjo savo dukrai. Jis nė iš tolo neprilygo visuomet elegantiškam Alanui Hamiltonui.