Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Prisiminusi kivirčą su Viljamu, Mariana atsiduso – kai ji pavijo jaunuolį šalin, jos vyras baisiausiai įširdo. Dėl Anabelės Viljamas visada kovėsi kaip liūtas. Jis reikalavo pranešti dukrai apie vaikino apsilankymą, ir Marianai teko nusileisti. Bet išmeldė, kad jis tai padarys tik jai iškeliavus į Oklandą. Ji vylėsi, kad Anabelė to kaimiečio neieškos, nes nežinos, kur rasti, o jis pats tikrai nebeužsuks, mat Mariana elgėsi su juo itin nedraugiškai.

Mariana atkakliai mėgino atsikratyti tų galvą kvaršinančių minčių. Iš spintos ištraukė prabangią suknelę. Bet net tai jos neišblaškė. Netgi čia, tikrame rojuje, persekiojo Rotorua bėdos. Ir tai ją siutino.

Ji ryžtingai žengė į balkoną, perbraukė ranka per vėjo taršomus plaukus. Netyčia pažvelgė sau į rankas. Tai nebuvo damos, gyvenančios prabangioje viloje, rankos. Ne, ant jų buvo matyti ilgų triūso metų pėdsakai. Tiek jau to, gyvenimo rato atgal nepasuksi, bet ji nepakęs, kad ant švelnių ir elegantiškų Olivijos pirštelių kada nors atsirastų tokių įtrūkimų ir randų!

Susigėdusi ji užkišo rankas už nugaros ir sutelkė dėmesį į savo triumfą. Dėl šios akimirkos ji plušėjo metų metus. Nuo tada, kai ponas Hamiltonas atsivežė sūnų į „Taraveros kalno“ viešbutį, Mariana ėmėsi visų įmanomų gudrybių, kad tik Olivija ir Alanas susidraugautų. O šiandien, dėl to ji buvo tikra, jos svajonės išsipildė. Antraip jos tikrai nebūtų buvusios pakviestos į Hamiltonų rūmus . Priežastis vienintelė: kad vaikai pagaliau susižadėtų!

Svajodama apie dukters ateitį, Mariana pažvelgė į parką. Veja buvo sodriai žalia ir puikiai prižiūrėta. Jokių abejonių: Hamiltonai turi pinigų ir skonį. Angliško stiliaus parkas atrodė visiškai kitaip nei laukinė gamta, supanti Marianos namus.

Ji dar sykį giliai įkvėpė gaivaus oro. Švelnus brizas nedvokė siera, kvepėjo jūra ir sodria žaluma. Taip, ji gali didžiuotis savo pastangomis. Hamiltonams atvykus į viešbutį, viskas susiklostė tiesiog idealiai, geriau nė nesugalvosi. Mintis pasiimti Oliviją į išvyką prie Taraveros kalno buvo puiki! Jau karietoje Alanas susižavėjo dukterimi, o vėliau nesitraukė nė per žingsnį. Taip, ji padarė viską, kas ir dera mylinčiai motinai. Hamiltonai – ne tik turtingi, bet ir gerbiami. Jie tolimi kapitono Džono Čarlzo Feino Hamiltono, vieno iš narsiausių Karališkosios kariuomenės kovotojų, paguldžiusio galvą Gate Pa mūšyje su maoriais, giminaičiai. Piteris D. Hamiltonas, Alano tėvas, turtus susikrovė iš didžiulių agatmedžių plantacijų, surinktą agatmedžių dervą jis milžiniškais kiekiais parduodavo Europoje. Pikti liežuviai malė, esą tas plantacijas jis įsigijęs klasta – nugirdęs genties vadą, bet Mariana tokias kalbas laikė paskalomis. Jis buvo puikus verslininkas, davęs darbo tūkstančiams darbininkų, digerių , kurie kasė brangiąją dervą iš žemės. Kaip tvirtino Viljamas, siaubingomis sąlygomis. Jis atvirai išrėžė žmonai, kad Piteris D. Hamiltonas – engėjas.

Mariana griežtai uždraudė jam reikšti savo nuomonę Olivijos akivaizdoje. Nors Viljamas laikėsi susitarimo, Mariana buvo tikra, kad tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl jis nepriėmė kvietimo apsilankyti Hamiltonų rūmuose . Vyras būtų kur kas laimingesnis, jei Olivija ištekėtų už kokio nors vaikino iš Rotorua. Geriausia, už Bernardo Smito, prekiaujančio kolonijinėmis prekėmis. Tačiau Marianą šiurpas krėsdavo vien pagalvojusi, kad dukra galėtų stovėti už prekystalio ir pardavinėti miltus. Taip, kaip ji pati kadaise pardavinėdavo Danidine.

Ji svarstė, kaip Viljamas teisinsis, kai reikės dalyvauti vestuvėse, kai pastebėjo po parką vaikštinėjančią dukterį, įsikibusią Alanui į parankę. Regis, jaunuoliai susibičiuliavo. Mariana pati sau nusišypsojo ir pasitraukė prie sienos.

Kaip gražiai Olivija atrodo! – didžiuodamasi mąstė ji, kokia graži pora! Smulkutė Olivija siekė Alanui iki peties. Jo šviesios garbanos nuostabiai derėjo su juodais kaip varno sparnas merginos plaukais. Olivijai išties pasisekė, argi gali būti geriau? O juk iš pradžių jaunuoliui asistuojant ji atkakliai priešinosi. Mariana baiminosi, kad duktė išgąsdins vaikiną; jis gali vesti bet kurią Oklando merginą, nuolat pabrėždavo jo motina. Tačiau Alanas atkakliai siekė tikslo.

Mariana atsiduso – prisiminė baisų barnį su dukra.

– Šitos vedybos yra geriausia, ko gali tikėtis gyvenime, – nuolat kalė ji savo vaikui į galvą, bet iš pradžių Olivija tik spyriojosi.

– Man jis nepatinka! – gynėsi ji.

Tačiau dabar, regis, atlyžo, nes jaunuoliai iš kažko kikeno sukišę galvas. Kokių gražių vaikaičių turėsiu! – Mariana svaigo iš džiaugsmo, kad dukters gyvenimas bus laimingesnis nei jos. Įkvėpta tokių minčių, ji žengė į kambarį – ketino pasiruošti vakaro pobūviui. Juk reikia pasirodyti kuo geriau.

– Mieloji Mariana, šįvakar apsilankys keli itin svarbūs asmenys, – pranešė Rozalinda. Jos balse buvo girdėti keista gaidelė – lyg abejotų, ar Mariana mokės deramai elgtis.

Ar tik ji nemėgina įgelti? Bet Mariana pasistengė nustumti šalin tokią mintį. Alano motinai sunkiai sekėsi nuslėpti, kad savo sūnui linki geresnės žmonos nei Rotorua viešbučio savininko duktė, bet Marianai jos nuomonė ne itin rūpėjo. Užtai Alano tėvas buvo net labai sužavėtas šiuo ryšiu. Tai jis gana audringai išsakė per paskutinį apsilankymą Rotorua:

– Jeigu nebūčiau susietas tvirtais saitais… – vis kartojo jis, o Mariana kaskart atsakydavo:

– Ak, bet jūs gi vedęs, pone Hamiltonai!

Rozalinda, atrodo, nujautė, kad Piteriui Hamiltonui patinka Mariana, nes nepraleisdavo nė menkiausios progos įgelti jai arba Olivijai. Bet jos pastangos dažniausiai būdavo bevaisės, mat Hamiltonų namuose vyras sprendė, kas bus jo marti.

– Mieloji Mariana, – pragydo jis ne per seniausiai, – jei būčiau jaunesnis, jūsų duktė būtų užkariavusi mano širdį.

Mariana atsiduso. Gal ir gerai, kad Viljamas pasiliko namie, dingtelėjo jai, kai vilkosi suknelę, pačios pasisiūtą šiam vakarui. Jo pažiūros tokios senamadiškos ir jis nekenčia pašnekesių. Ne, visas malonumas dingtų, jei prie stalo sėdėtų blogai nusiteikęs tylenis. Be to, jis nė kiek nesididžiuotų, kad yra tų žmonių būryje. Aukštesniojo sluoksnio žmonės ne sykį buvo apsistoję jų viešbutyje, bet jis vengdavo su jais vakarieniauti. Galbūt netgi tyčia vaidino netašytą buvusį aukso ieškotoją.

Ak, Vili! – atsiduso ji, šiurkščias rankas tepdama balzamu ir varydama šalin mintis apie savo vyrą.

– Aš esu laimingiausias vyras pasaulyje, – susijaudinęs sušnabždėjo Alanas Hamiltonas ir, slėpdamasis po raudonai žydinčiu geležiniu medžiu, dar stipriau apkabino Oliviją.

Ši išdykėliškai nusišypsojo ir pareikalavo:

– Nagi, pabučiuok mane!

Jis akimirką dvejojo, paskui prispaudė lūpas ir aistringai pabučiavo. Kai pagaliau atsitraukė ir įkvėpė oro, pažvelgė į ją keistu, pasigėrėjimo kupinu žvilgsniu.

– Kankinai mane žinodama, kad diena iš dienos vis labiau eisiu dėl tavęs iš proto, mažoji pabaisa?

– Alanai, juk niekam neišduosi, kad pasipiršai man per patį pirmąjį mūsų susitikimą, tiesa? Ir kad aš tave tada atstūmiau. Gerai? Kitaip atsiimsiu savo žodį ir tu niekada daugiau manęs nebepamatysi.

Alanas Hamiltonas suprato, kad ji šneka rimtai.

– Pabučiuok mane dar sykį! – pareikalavo jis.

Olivija paslaugiai atkišo lūpas.

– Mylimoji, jei nežinočiau, kad prieš mane nemylėjai jokio vyro, laikyčiau tave meilės deive, – sušvokštė jis.

– Alanai, visuomet ir amžinai būsiu tavo, bet tik su dviem sąlygomis.