Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Anabelės ausys nukaito. Nuo minties, kad galės su Gordonu Parkeriu sutrypti polką, ji baisiausiai susijaudino.

– Jis iš Hamiltono. Ruošiasi keliauti į Oklandą, nes jo brolis paveldėjo fermą, – išklojo ji.

– Fermeris. Štai kaip! – sau panosėje sumurmėjo Mariana.

Kai jos pagaliau pasuko terasos link, Anabelės širdis daužėsi lyg pašėlusi; tačiau kad ir kiek ji dairėsi, Gordono Parkerio niekur nebuvo matyti.

Rotorua, 1899 m. vasaris

Marianos Bredli miegamasis buvo tolimiausiame viršutinio aukšto kampe. Tai buvo mažas kambarys, kuriame tilpo lova, komoda ir kėdė. Kadaise čia gyveno Abigailė, bet mirus Viljamui Bredliui viešbutį ir namą valdyti Mariana patikėjo Anabelei su Gordonu, o pati įsikūrė dviejuose dukters kambariuose, kurių jai visiškai pakako.

– Mama? – virpančiu balsu tamsoje ištarė Olivija.

Storos aksominės užuolaidos buvo užtrauktos, tik vienintelis smalsus šviesos spindulys skverbėsi pro plyšį, tad Olivija šiaip ne taip įžiūrėjo, kad motina guli lovoje it negyva. Olivijos akyse pasirodė ašaros. Ji atsargiai nutipeno prie kėdės šalia lovos. Atsisėdusi paėmė kaulėtą motinos ranką.

– Mama, – graudžiu balsu sušnabždėjo Olivija.

Ji pasilenkė ir nusiminusi pabučiavo šaltą ranką. Gražus Olivijos veidas buvo perkreiptas sielvarto. Jau lipdama laiptais ji nusiėmė pasipūtimo kaukę. Be to, buvo truputį gėda, kad užsipuolė Anabelę, tačiau negalėjo pakęsti, kad Dunkanas palaiko tetą. Juk jis, po galais, mano sūnus, tad turėtų palaikyti mane! – mąstė Olivija. Kuo daugiau ji galvojo apie savo elgesį, tuo labiau virpėjo iš pavydo. Kodėl Dunkanas visada palaiko Anabelę, nors aš dėl jo šitaip stengiuosi? Tai neteisinga. Ir kodėl jie su manimi elgiasi taip, tarsi aš būčiau kalta, kad mama nukrito? Tai Anabelė jos neprižiūrėjo! Nepakenčiama! Olivija pasitrynė smilkinius. Juose tvinksėjo taip stipriai, kad, regis, tuoj skils galva. Ir kodėl visi užsipuolė ją, Oliviją, nors ji tiesiog atvirai išrėžė tiesą? Vis dėlto ji tvirtai pasižadėjo nuo šiol tvardytis. Vien tam, kad nesuteiktų Dunkanui progos užjausti Anabelę.

– Ak, mama! – atsiduso Olivija, švelnumo kupinu žvilgsniu stebėdama miegančiosios veidą. Jis buvo išblyškęs, beveik baltas, bet vis dar labai gražus, bruožai taisyklingi.

Vos Olivija pagalvodavo, kad mama galbūt niekada nebevaikščios, širdyje sukildavo nevaldomas pyktis ant sesers. Anabelė privalėjo nė akimirkos nepaleisti motinos iš akių. Ypač ant slidžių akmenų.

Anabelė su Gordonu tokie naivūs! Negi jie iš tikrųjų mano, kad jai rūpi menki mamos grašiai? Džoną Harperį Olivija atsivežė tik todėl, kad šis visas ausis išūžė tikindamas, esą, jei motina mirtų ir būtų dalijamas palikimas, advokatas būtų neprošal. Ji tiesiog nesugebėjo juo atsikratyti, nors, žinoma, nujautė, kad šis geidė su ja paflirtuoti. Jai iki gyvo kaulo įgriso tokie šuniškai atsidavę garbintojai. Olivija keikė save už staigų praregėjimą: gyvenime buvo tik vienas vyras, kurį ji iš tikrųjų mylėjo, bet neturėjo drąsos to pripažinti. Ji sunkiai atsiduso ir nubraukė ašarą.

– Olivija, brangioji! – pasigirdo silpnas Marianos balsas.

– Mama! – Olivija pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą.

– Kaip gerai, kad atvažiavai, vaikeli! Norėčiau, kad šalia būtum tik tu. Tu turi mane slaugyti, o ne ji…

Olivija krūptelėjo. Slaugyti? Nuo minties, kad teks rūpintis paralyžiuota moterimi, tegu ir nuosava motina, jos kaktą išpylė prakaitas.

– Ar galėčiau truputį praverti langą? – paklausė ji, kad motina nepastebėtų jaudulio. O dar tas prakeiktas galvos skausmas. Negi jis niekada nesiliaus?

– Praverk, vaikeli, dabar, kai esi šalia, aš vėl galiu žiūrėti į šviesą. Įleisk saulę vidun! – droviai nusišypsojo Mariana.

Olivija pašoko ir atitraukė užuolaidas; bet vos atvėrus langą vidun pūstelėjo vėjas ir kambaryje padvokė siera. Ji sulaikė kvėpavimą. Ne, čia ji neištvertų nė dienos. Galvoje dundėjo taip, lyg važiuotų „Aravos“ greitasis traukinys, kuriuo ji atvyko iš Oklando. Ji svarstė, kodėl po tėvo mirties mama nepersikėlė gyventi pas ją į Oklandą. Anuomet Mariana ryžtingai atsisakė važiuoti, o Olivija niekada nedrįso paklausti priežasties.

Nuo to laiko prabėgo daugiau nei dešimt metų. Olivija giliai įkvėpė. Dabar pareikalaus aiškaus atsakymo, nes anuomet labai įsižeidė, kad mama pasiliko Rotorua, pas Anabelę.

– Mama! – Olivija staigiai atsisuko, bet liko stovėti lyg įkalta. – Kodėl anuomet, po tėčio mirties, tu nepersikėlei pas mane, o pasilaidojai čia, savo kambarėlyje? Kodėl atsisakei gyventi su mumis Hamiltonų rūmuose , kur sąlygos tau būtų buvusios daug geresnės?

– Ak, vaikeli, tai buvo seniai. Dabar jau per vėlu. Aš mirsiu čia, nes čia nugyvenau gyvenimą. Šitame prakeiktame name, kuriame nuolat lenkiau nugarą, – sukuždėjo Mariana.

Olivija krūptelėjo. Ji dar nė sykio nebuvo girdėjusi mamos taip atvirai skundžiantis. Motina nuolat kartodavo vienintelę mintį, kuri įsitvirtino ir Olivijos sieloje: jos dukterys užsitarnavo gyventi kaip princesės. O savo likimu ji niekada nesiskundė. Taigi dabar ši dejonė užminė Olivijai dar vieną mįslę. Kodėl motina liko gyventi Rotorua, jeigu toji vieta primena tik vargus? Tokiam apsisprendimui turėjo būti rimtas pagrindas.

Olivija ryžtingai priėjo prie lovos ir atsisėdo.

– Kodėl, mama?

– Dėl Elizabetės! – vos girdimai sušnabždėjo Mariana.

Olivija sutrikusi pažvelgė į motiną.

– Dėl Elizabetės? Na, gerai, žinau, kad ją mylėjai, bet ji mirė dar tėčiui gyvam esant. Tačiau paskiau juk tikrai galėjai atvažiuoti pas mus.

– Nenorėjau jos palikti, – tyliai atsakė Mariana.

– Mama, ji negyva! Nuo to laiko prabėgo amžinybė, – energingai pareiškė Olivija.

– Bet jos dvasia gyvena šiame name, šioje vietoje. Ji čia, visiškai arti.

– Mama! Kokias nesąmones čia šneki? Juk tu netiki dvasiomis, tiesa?

– Maoriai sako…

– Mama, būk gera! Mes esam baltieji ir tikim Dievą, o ne mirusiųjų dvasiomis!

Olivija rankove brūkštelėjo sau per kaktą. Kodėl man taip karšta? Ar čia iš tikrųjų šilta, ar kaltas šis kvailas pašnekesys? – išvargusi mąstė ji, o galva, rodės, tuoj plyš pusiau.

– Vaike, tu gi žinai, aš neprijaučiu pagoniškam maorių tikėjimui, bet prisiekiu: čia jaučiuosi arčiau Elizabetės. Kartais naktimis ji šnekasi su manimi ir aš būnu labai laiminga.

Olivija sukando dantis taip, kad šie net sugriežė, ir tvirtai sugniaužė kumščius. Tik šitaip jai pavyko susitvardyti. Ant liežuvio sukosi prieštaravimas. Tetrūko, kad mama prabiltų apie maorių tikėjimą! O dar ta sena giesmelė: Elizabetė, Elizabetė. Tiesiog nepakeliama. Olivija atsiduso. Kad nepradėtų mamos įžeidinėti, nutarė pasukti pokalbį kita linkme.

– Papasakok man, kas atsitiko Pohutu ir kaip tu jautiesi, – paprašė ji.

Marianos akys pritvinko ašarų.

– Naktį sapnavau sapną. Elizabetės dvasia kalbėjosi su manimi ir meldė jos ieškoti. Pažadėjo, kad rasiu ją prie trykštančio geizerio…

– Mama, būk gera, baik tas nesąmones! Tai buvo ne jos dvasia. Tu sapnavai savo mirusią vaikaitę, ir tiek!

Mariana gailiai suvaitojo, bet Olivija nenusileido. Ji buvo nusprendusi pribaigti tą vaiduoklį.

– Ir todėl nuvažiavai į Pohutu, tiesa? Nes Elizabetė sapne tau paliepė ten vykti? Tu gi ne rimtai, tiesa?

– Rimtai, vaikeli!

– O kas nutiko paskui? – Olivijos balsas buvo irzlus.

– Tada Anabelė paėmė mane drauge, nuvedė prie uolos ir liepė ten sėdėti. Bet vos tik ji nuėjo, man pasirodė, kad ant terasos… – Ji nutilo ir suvaitojo. – Bet tu vis tiek manimi nepatikėsi.