Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Manau, nepakenks, jeigu būsim geresnės virėjos už mūsų tarnus, ypač už maorius, – pabrėžė Eleonora Harper, tarsi žinodama, kokios mintys sukosi Anabelės galvoje.

Šie žodžiai pabudino Anabelę iš svajų. O gal skaudus mamos niuktelėjimas alkūne? Mergina pritariamai linktelėjo. Tą akimirką prie stalo priėjo Džonas Harperis. Tikriausiai sesuo jį pavarė, piktdžiugiškai pagalvojo Anabelė, vaikino kaktoje pamačiusi gilią rūstybės raukšlę.

– Gal žinot, kur Olivija? – paklausė jis Marianos. Ši energingai papurtė galvą.

Džonas jau ketino leistis ieškoti merginos, bet jo motina griežtai paliepė:

– Atsinešk kėdę ir prisėsk prie mūsų!

– Bet aš ieškau Olivijos…

– Jokių „bet“!

Jis išraudo iki ausų, tačiau pakluso ir piktas sudribo ant kėdės.

– Tik pamanyk, Anabelė skaitė nuostabiąją ponios Byton knygą. – Ponia Harper dėbtelėjo į sūnų.

– Byton? – paklausė šis abejingai.

– Izabelė Byton, geriausios pasaulyje receptų knygos autorė, ji nuostabi, bet tragiškai žuvo, o dar tokia jauna.

– Receptų knyga? – Jo akys klaidžiojo po šokių aikštelę. Tačiau Olivijos niekur nebuvo.

Tikriausiai pasislėpė. Tai jos mėgstamiausias žaidimas, piktdžiugiškai pagalvojo Anabelė ir nusišypsojo.

– Gal bent jau pasisveikintumėt vienas su kitu, – pasiūlė Eleonora Harper. Ištarė lyg auklė, mažiems vaikams liepianti ištraukti pirštą iš nosies.

Anabelė garsiai atsiduso. Motina užmynė jai ant kojos.

Džonas suvaitojo, ištiesė Anabelei ranką ir nežiūrėdamas į ją sumurmėjo:

– Labą dieną, gal žinot, kur dingo Olivija?

Regis, abejingumas buvo abipusis. Anabelei nepatiko arogantiškai perkreiptos Džono lūpos ir šaltos mėlynos akys. Užuot išdavusi, kur slepiasi Olivija, ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Kada nors jis bus teisėjas kaip ir tėvas. Buvom išsiuntę mokytis į geriausią mokyklą Oklande, berniukas studijavo Londone. Kitais metais pradės dirbti savo dėdės kontoroje Danidine. Jam ir jo būsimai šeimai ketiname pastatyti namą, – kalbėjo Eleonora Harper; ji labai stengėsi įtraukti į pokalbį ir jaunuolius.

Anabelę sudomino vienintelis žodis – Danidinas. Tai miestas Pietų saloje, iš kurio jie paskubomis išsikraustė. Ji netgi nespėjo atsisveikinti su geriausia drauge.

Ji tuojau prisiminė tą dieną, bet staiga išgirdo, kaip Džonas Harperis garsiai sušnabždėjo:

– Liaukis mane piršusi. Aš niekada nevesiu tokios storos kaimietės!

Anabelė akimirksniu paraudo iš gėdos. Ji pašoko nuo kėdės, atsigręžusi į savo motiną žybtelėjo akimis ir sušnypštė:

– Jis teisus. Jei atvirai, aš visai nenoriu susipažinti su šituo pasipūtėliu. Niekada negalėjau jo pakęsti! Beje, ir Olivijai jis nepatinka! Ji vadina jį atgrasia nuoboda.

Anabelė dar sykį nužvelgė sėdinčiuosius prie stalo, kad pasimėgautų sutrikusiu Džono Harperio veidu, paskui pasisuko ir nužingsniavo ežero pusėn. „Tik neatsigręžk!“ – murmėjo pėdindama prie valčių prieplaukos.

Mariana paraudo iki ausų, atsiprašė ponios Harper ir jau ketino bėgti paskui dukterį, tačiau ponas Harperis pakvietė ją šokiui.

– Bet… aš… aš turiu… dabar negaliu… Mano duktė… – teisinosi ji, tačiau vyriškis jos atsisakymų neklausė. Čiupo už rankos ir nusitempė į šokių aikštelę.

– Aš – Frenkas, – pakuždėjo Marianai į ausį.

Į jo familiarumą ji nekreipė dėmesio, tik karštligiškai svarstė, kaip atsikratyti tuo vyruku.

– Mariana… juk galiu tave taip vadinti, tiesa? – Tačiau atsakymo jis nelaukė – pradėjo ją nemandagiai tujinti ir atvirai išrėžė pasibjaurėtiną pasiūlymą: – Palik savo fermerį! Jis ne tavo lygio. Važiuojam su manim į Oklandą! – Jam iš burnos šlykščiai dvokė alkoholiu.

Marianai atėmė žadą. Pagaliau sutrikusi išspaudė:

– Betgi jūs vedęs! – Ir pamėgino išsivaduoti iš jo glėbio.

Tačiau Frenkas Harperis prisispaudė ją dar stipriau.

– Ta sena kumele aš kaip nors atsikratysiu. Mariana, pas mane tau neteks taip sunkiai plušėti. Savo gražiomis rankomis galėsi tik glostyti mane.

Mariana staiga sustojo. Pasipiktinusi sužaibavo akimis.

– Tik gailėdama jūsų žmonos, kuri visą laiką mus stebi, netrenksiu jums užtarnauto antausio. Bet jei dar sykį drįsite mane paliesti arba siūlysite tokius nepadorius dalykus, pasigailėsite gimęs. Mano vyras tūkstantį kartų už jus padoresnis!

Tai tarusi, ji atstūmė jį, apsisuko ant kulnų – ir pateko tiesiai ponui Hamiltonui į glėbį.

– Gal norėtumėt pašokti, gražioji ponia? – sukuždėjo šis, bet Marina atžariai atšovė „ne“ ir smuko į namą.

Kelis sykius ji giliai įkvėpė, stengdamasi sulaikyti beplūstančias ašaras. Geriausia išeitis būtų nutraukti šventę, bet taip greitai pasiduoti ji neketino, tik jau ne dėl kažkokio ten Harperio. Ji, Mariana Bredli, niekam neleis žlugdyti savo planų. Ji parūpins dukterims turtingus vyrus iš geriausių šeimų! Nuo šiol Harperis išbrauktas iš sąrašo. O gal Anabelei tiktų medienos pirklio iš Taupo sūnus? – dingtelėjo jai. Moteris ryžtingai nusišluostė ašaras, nutaisė žavingą šypseną ir patraukė prie pono Hamiltono, kuris buvo atsekęs jai iš paskos.

– Atleiskite, kad ką tik jums atsakiau, bet aš supykau ant dukters Anabelės. Kodėl neatsivežėte patrauklaus sūnaus, apie kurį man tiek daug pasakojot? Labai norėčiau kada nors susipažinti. Kuo jis vardu?

Ponas Hamiltonas iš laimės tiesiog ištirpo.

– Alanas! – pragydo ir pataikaudamas pridūrė: – Šventai pažadu kitą sykį jį atsivežti!

Tikėkimės! – niūriai pagalvojo Mariana.

Anabelė geidė tik vieno – atsidurti toli toli nuo šios melagingos šventės, kurios svarbiausias tikslas – ją ištekinti. Nuo minties, kad motina norėjo ją pripiršti tam kvailiui, ji net nusipurtė.

Ežeras buvo ramus. Jokio vėjelio, o dėl atsispindinčio mėlyno sausio dangaus vanduo buvo ne gelsvas kaip paprastai, bet žalias it saulėje žėrintis žadeitas. Daug nesvarstydama, Anabelė įšoko į vieną iš irklinių valčių, kuriomis paprastai irstydavosi viešbučio svečiai. Ji jau ketino keliais yriais atsistumti nuo kranto, kai išgirdo šaukiant Abigailę:

– Anabele, būk gera, pasiimk mane! Su tais suaugusiais taip nesmagu.

Anabelė mieliausiai būtų likusi viena, bet atsakyti mažylei negalėjo. Kai pamatė ant liepto besišypsančią mieląją baltapūkę garbanotą sesutę, jos širdį užplūdo gerumas.

– Eikš, įkelsiu tave į valtį. – Ji atsargiai atsistojo, bet nedidukė kaip riešuto kevalas valtelė pradėjo pavojingai siūbuoti. – Tačiau turėsi sėdėti ramiai, – perspėjo irdamasi tolyn į ežerą.

– Olivija pasislėpė nuo Džono Harperio sode, – sukikeno Abigailė.

Anabelė įkėlė irklus ir leido valčiai plaukti pačiai; mergina nusiavė batus ir nusimovė kojines.

– Džonas Harperis – kvailys! – išpyškino ji. Paskui ilgai tylėjo žvelgdama į vandenį. Kaip būtų gera nusiirti į Makoją! Tačiau ji nedrįso. Sklido kalbos, kad saloje viešpatauja maištininko vado Te Kooti aukų dvasios, o dar buvo pasakojama, esą ten gyvena neišganytos vaikų sielos.

– Ei, plaukim į Makoją, – pasiūlė Abigailė, pašoko ir džiaugsmingai suplojo delnais. Valtis pavojingai susiūbavo.

– Ne, pati žinai, kad sala pernelyg toli. Be to, man ten nejauku.

– Žinau, bijai mirusių vaikų, bet tos šnekos – netiesa. Maorių vaikai mokykloje mėgino mane įtikinti, tačiau aš netikiu nė vienu jų žodžiu. Prašau, plaukim į salą.

Abigailė maldavo tol, kol Anabelė nusileido.