Лора Вальден: Maorės prakeiksmas

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Laura Walden

Der Fluch der Maorifrau

Verlagsgruppe Lübbe GmbH & Co. KG, Bergisch Gladbach, 2008

ISBN 978-609-01-0023-3

© 2008 by Verlagsgruppe Lübbe GmbH & Co. KG, Bergisch Gladbach

© Viršelyje panaudota nuotraukos, „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Birutė Lipavičienė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš vokiečių kalbos vertė Birutė Lipavičienė

Redaktorė Stela Rimšė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Aida Čeponytė

Maketavo Albertas Rinkevičius

I DALIS

Ana

He aha te me nui?

He tangata, he tangata, he tangata.

Kas visų svarbiausia?

Žmonės, žmonės, žmonės!

MAORIŲ IŠMINTIS

2007 metų Kūčių vakaras, virš debesų

Tailando oro linijų lėktuvo, skrendančio maršrutu Frankfurtas – Oklandas, personalas iš visų jėgų stengėsi nedideliam būreliui keleivių europiečių sukurti šventinę nuotaiką. Ėjo kalėdinis filmas „Baltos Kalėdos“ su Bingu Krosbiu, o kaip šiltas patiekalas buvo numatyta vokiškai paruošta antiena su raudonaisiais kopūstais.

Sofija de Jong nusipurtė vos pažvelgusi į valgiaraštį. Skrydis truko jau pusantros valandos, pasak antrojo piloto, dabar lėktuvas skrido virš Vienos. Mergina matė ryškiai žėruojančius miesto žiburius. Vos išvydus šviesų jūrą, akis aptraukė ašaros, bet ji nubraukė jas švarko rankove.

– Gal norėtumėte dar gėrimo? – maloniai pasiteiravo palydovė. Sofija linktelėjo.

– Ačiū. Prašyčiau dar božolė.

Kai palydovė padavė taurę raudonojo vyno, Sofija net sugebėjo išspausti šypseną, bet vos jaunoji tailandietė nusisuko, šypsena išnyko. Nuo minties, kad šį vakarą būtų šventusi su mama Hamburge, jei nebūtų įvykusi nelaimė, skaudžiai sugėlė širdį. Mergina nebegalėjo suvaldyti ašarų, jos upeliais nutekėjo per skruostus. Kodėl taip atsitiko, klausė savęs nevilties apimta Sofija. Kaip tai galėjo įvykti? Juk Ema buvo tokia atsargi moteris. Šis klausimas kamavo ją nuo vakar vakaro, kai gavo žinią apie mamos mirtį. Mergina išsitraukė nosinę ir delnais užsidengė veidą. Ji nenorėjo rodyti savo skausmo svetimiems žmonėms, kurie irgi buvo priversti Kūčių vakarą praleisti ore.

Sužadėtinis Janas mėgino ją įkalbėti skristi po Kalėdų, bet Sofijai tai rodėsi neįmanoma. Ji privalėjo sužinoti, kas gi atsitiko pasaulio pakrašty.

Mergina vis pagaudavo save viliantis, kad įvyko kažkoks nesusipratimas, viskas netrukus išaiškės.

– Šiandien jūsų mama Ema de Jong pakeliui iš Danidino į Ošen Grovą pateko į avariją ir žuvo, – pasakė iš Naujosios Zelandijos paskambinęs advokatas, prisistatęs Džonu Franklinu. Jis kalbėjo vokiškai su anglišku akcentu.

– Jūs apsirikot, – sumurmėjo Sofija pro miegus ir padėjo ragelį.

Buvo jau po vidurnakčio. Bet tas vyras netrukus vėl paskambino.

– Prašom atleisti, nereikėjo man išrėžti taip tiesiai, bet telefonu tai sunku. Labai jus užjaučiu. Ar negalėtumėt atvykti? Turiu jos testamentą.

Testamentą? Tas rūstus žodis tebešniokštė Sofijos ausyse. Tik po antro skambučio ji suvokė, ką jis pasakė, bet širdis nesutiko pripažinti mamos mirtį. Reikėjo pačiai įsitikinti, kad mamos nebėra. Mergina iš visų jėgų laikėsi įsikibusi minties, kad tai tik lemtinga klaida. Ema atostogavo. Jei kas nors būtų atsitikę, būtų pranešusi policija, o ne advokatas. Iš kur Ema de Jong gali pažinti advokatą Danidine? Ir dar turintį jos testamentą?

– Iš kur jūs pažįstat mano mamą? – pasiteiravo Sofija nepažįstamojo, bet šis pareiškė, esą norėtų viską papasakoti jai atvykus, nes tai per sudėtinga istorija, kad imtų dėstyti telefonu. Jis vis kartojo, kad labai ją užjaučia. Bet mergina nė karto nepravirko. Per visą pokalbį. Lig šiol.

Sofija garsiai sukūkčiojo. Ji pirmą kartą pagalvojo, kas bus, jei tai pasirodys visai ne klaida. Nuo minties, kas laukia jos kitame pasaulio krašte, širdis ėmė kaip pašėlusi daužytis krūtinėje, skrandis susitraukė. Kūną užliejo baimė, virstanti panika.

– Gal galėčiau kaip nors padėti? – rūpestingai paklausė palydovė, Sofija krūptelėjo.

– Ne ne, viskas gerai. Nedidelė sloga.

Ji negalėjo atsisakyti jau atnešto padėklo su valgiu, nuo keptos anties kulšies kvapo pradėjo pykinti. Nors nuo vakar burnoje neturėjo nė kąsnio, ji net nepakėlė aliuminio dangčio, kuriuo buvo pridengta lėkštė, tik pastūmė padėklą toliau nuo savęs. Jos kaimynas, sprendžiant iš išvaizdos, tailandietis, susirūpinęs tarė:

– Solly , tulit valgyti.

– Ne! – atšovė Sofija ir pasiūlė jam savo porciją. – Aš jos neliečiau, – pridūrė ir gurkštelėjo didelį gurkšnį raudonojo vyno.

Kadangi praėjusią naktį bluosto nesudėjo, troško nors truputį nusnūsti. Tikėdamasi, kad tirštas raudonasis vynas išdildys baimę ir užmigdys, ji išlenkė visą taurę ir įsipylė dar. Užsimiršimo miegas! Ji troško kaip tik šito. Dėl tikrumo Sofija išgėrė nestiprių raminamųjų vaistų. Jų nešiodavosi rankinėje nuo tada, kai su klase laimėjo rotušėje surengtą meno darbų konkursą ir turėjo sakyti kalbą gerbiamiems miesto piliečiams. Ji atsiduso prisiminusi tą nepamirštamą vakarą. Mama sėdėjo pirmoje eilėje ir švytėjo iš pasididžiavimo.