Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Jau rytoj prašysiu tavo rankos, mylimoji, – po bučinio tvirtai pažadėjo Frederikas.

Ir ji daugiau jo nebematė! Tik sužinojo, kad Frederikas iš tikrųjų prašė dėdės jos rankos, o tas beširdiškai išmetė mokytoją lauk.

– Mes turim kitokių planų, – šiek tiek vėliau šaltai pareiškė dėdė Rasmusas ir jo žmona Margaretė. – Nėra nė kalbos, kad leistume tau tekėti už vargšo menininko!

O paskui ji buvo pristatyta tam netašytam žmogėnui, sėdinčiam ant sofos ir žvelgiančiam į ją viltingomis akimis. Anai net širdis apmirė. Tas susitikimas su Kristianu Petersu įvyko daugiau nei prieš trejus metus. Paspaudusi ranką kandidatui į vyrus, Ana išbėgo iš kambario, bet teta atsitempė atgal ir įsakė sutikti.

– Kitaip atiduosim tave į vienuolyną.

Tai buvo baisus grasinimas. Ana pažino dvi senas tetas, gyvenančias vienuolyne, tokių kaulėtų moterų kaip tos dvi juodais drabužiais vilkinčios pamaldžios varnos jai nebuvo tekę sutikti. Nusiminusi Ana išmeldė laiko pagalvoti. Vylėsi, kad Frederikas ją išgelbės. Kelias savaites raudojo į pagalvę ir meldėsi, kad Frederikas ją pagrobtų. Net susikrovė nedidelį lagaminą, jei tektų bėgti naktį, bet pianino mokytojas nepasirodė. Ji buvo pasiryžusi pati bėgti pas jį, bet net adreso nežinojo.

O po mėnesio tas netašytas vyrukas vėl sėdėjo ant dėdės sofos. Ana prisiminė viską taip aiškiai, tarsi tai buvo vakar. Ji paklusniai atsisėdo šalia dėdės padėjėjo stengdamasi nepravirkti. Jis jai atrodė siaubingas. Nerangūs judesiai, nedrąsi šypsena, apnuoginanti gelsvus dantis, negrabiai dėliojami sakiniai. Visa tai buvo taip atgrasu.

Anos prisiminimus nutraukė dar vienas švilptelėjimas.

Regis, Kristianas tyliai kėlėsi iš lovos. Ji girdėjo antklodės šiurenimą, kojų šlepsėjimą medinėmis grindimis. Vienas, du, trys žingsniai iki kėdutės. Kas yra? Kodėl jis maunasi kelnes? Aunasi batus? Vėl žingsniai, trinktelėjo durys. Sunkūs auliniais batais apautų kojų žingsniai pasigirdo ant laiptų. Paskui įsivyravo tyla.

Ana atsimerkė ir atsargiai atsisėdo lovoje. Sunkiai atsiduso. Kambaryje netvarkingai mėtėsi jos atsivežti lagaminai. Ji buvo per daug pavargusi, kad juos iškrautų. O dar visos tos naujovės! Labiausiai pribloškė tai, kad reikės gyventi mediniame name. Na, Hamburge ji glaudėsi mažiausiame vasarnamio kambarėlyje, bet pats namas, palyginti su šia lūšna, buvo tikri rūmai. Čia tarp paskubomis suręstų medinių pašiūrių vingiavo smėlėti keliai, kuriuos lietus paversdavo purvynais. Karieta ne kartą buvo įklimpusi. Ir dar ta netikėta vasara. Kai Hamburge sėdo į laivą, viskas buvo apsnigta.

Ana atsitokėjo: nuo prisiminimų apie atvykimą į Otago uostą skruostais ritosi ašaros. Moteris skubiai nusišluostė savo sielvarto pėdsakus.

– Liaukis žliumbusi! – subaubė Kristianas, kai ji, pamačiusi skurdžią lūšną, apsipylė ašaromis. – Nesipūsk taip! Tam nėra jokio pagrindo! Netrukus mes turėsim prašmatniausius namus visoje apylinkėje. Aš jau tariausi su architektu.

Viskas buvo be galo svetima. Ne tik šis kraštas, bet ir vyras. Anksčiau jis niekada nepaleisdavo gerklės. Išskyrus kartą per savaitę keliamą baisų skausmą, per pirmuosius vedybinio gyvenimo metus ji beveik priprato prie jo. Nors atrodė šiurkštus, su ja jis elgdavosi švelniai. Tik kartais pažvelgdavo keistai įtariu žvilgsniu ir klausdavo:

– Gal jau laukiesi?

Ne, per pirmuosius santuokos metus ji nepastojo, todėl sielvartavo. Ji labai norėjo vaikelio. Nors išgirdęs paneigimą vyras kaskart nusivildavo, iš tikrųjų nepyko. Atvirkščiai, net guodė ją ir drąsino.

– Palauk, vieną dieną turėsim pilną tvartą vaikų!

Kristianas neslėpė, kad norėtų bent šešių palikuonių. Jis buvo draugiškas, netgi atrodydavo, kad stengiasi atspėti kiekvieną jos norą. Ką jai prieš vestuves pašnibždėjo geriausia draugė Gertrūda?

– Jis solidus vyras, ir myli tave!

Ana neabejojo, kad jis ją savotiškai myli. Bent jau taip buvo prieš metus, kai paskutinį sykį jį matė. Kol išsiruošė į šią vietovę Naujosios Zelandijos rytinėje pakrantėje, kuri buvo daugelio laimės ieškotojų išsvajotoji žemė.

Čia, tolimame krašte, Kristianas tapo visiškai kitu žmogumi. Tironu, regis, visiškai nesidžiaugiančiu jos atvykimu. Taip, jis sutiko ją uoste, bet abu jautėsi visiškai svetimi. Lig šiol jie vienas kitam ištarė vos kelis žodžius – ir tik todėl, kad Ana užvertė vyrą klausimais. Jai regėjosi, kad jis žvelgia į ją ne kaip į mylimą moterį, o kaip į įsibrovėlę. Ana, žinoma, tikėjosi rasti vyrą tokį, su kokiu išsiskyrė prieš metus. Viltis, kad vyras nešios ją ant rankų, buvo vienintelė paguoda išvykstant iš Hamburgo. O dabar jis ėmė elgtis šitaip šiurkščiai, mąstė ji dūsaudama. Gal įprato gyventi viengungiškai?

Ana greitai išlipo iš lovos ir susigėdusi timptelėjo žemyn naktinius marškinius. Pirštų galiukais nusėlino prie lango. Kristianas galėjo bet kurią akimirką grįžti į kambarį ir pamatyti, kad ji nemiega. Vis dėlto Ana susigundė atidaryti langą ir į tvankų kambarį įleisti gryno nakties oro. Ji giliai įkvėpė ir pažvelgė į dangų. Jai patikdavo žiūrėti į žvaigždes. Vieną giedrą žiemos vakarą, kai jie su Frederiku po pamokos vaikštinėjo Vortemanų sode, šis parodė danguje žvaigždes ir paaiškino žvaigždynų išsidėstymą. Ana atsiduso nuo malonių prisiminimų.

Moteris persisvėrė per langą ieškodama Didžiųjų Grįžulo Ratų. Bet jų nebuvo. Tik paskui jai toptelėjo, kad čia Pietų pusrutulis. Čia viskas kitaip. Bandydama susigaudyti žvilgsniu užkliudė gatvę.

Šioje medinių namų gyvenvietėje netoli uosto dujinių žibintų nebuvo, bet mėnulis švietė taip ryškiai, kad ji aiškiai pamatė apačioje kažką judant. Keista: tai buvo Kristianas, sėlinantis iš namų į kitą gatvės pusę! Ana staigiai pasitraukė į kambario prieblandą, kad vyras jos nepastebėtų. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Langas, perskrodė mintis, jis pamatys atidarytą langą. Reikia kuo greičiau šmurkštelėti į lovą, ragino pati save. Bet smalsumas nugalėjo.

Moteris tyliai prisėlino prie lango dar kartą pažvelgti į vyrą. Kristianas buvo atsirėmęs į priešais stovinčio namo priebučio koloną, ir ne vienas. Šalia jo išdygusi kažkokia nedidelio ūgio moteris. Jos juodi plaukai žvilgėjo mėnesienoje kaip varno sparnas. Ana krūptelėjo. Tai buvo Hinė, keistoji Kristiano patarnautoja! Kai Ana atvyko, mergina tik spoksojo į ją savo tamsiomis akimis. Ana iš karto atkreipė Kristiano dėmesį į nemalonų merginos žvilgsnį ir paklausė, ką ji čia veikia. Šis atžariai atkirto, kad Hinė yra jo namų darbininkė, o maoriai į visus baltuosius žvelgia su nepasitikėjimu. Daugelio jų tėvai ir broliai nužudyti baltųjų.

– Daugiausia jų išžudė britai Šiaurės saloje, – pridūrė Kristianas.

Ir štai dabar Hinė stovėjo šalia jo. Labai arti. Tiesi kaip nendrė. Štai prisislinko dar arčiau, Ana pamatė, kaip Kristianas apkabina jos siaurus klubus, ir nurijo seilę. Paskui Kristianas nusitempė Hinę tolyn.

Ana nedvejojo nė akimirkos. Pribėgo prie suolelio, čiupo kelioninę suknelę, skubiai apsivilko, užsivarstė pusbačius ir nėrė iš namų. Ji nebijojo nepažįstamosios. Moteris nekantravo sužinoti, ar Hinė ir yra toji priežastis, dėl kurios vyras taip šiurkščiai su ja elgėsi.

– Ką reiškia Hinės vardas? – klausė ji vyro.

– Ką aš žinau? – atšovė šis. – Manau, jis kilęs iš žodžio Hinepukohurangi . Tai Rūko Fėja.

Ana pažvelgė į vyrą nustebusi.

– Supranti jų kalbą?

– Ne, – suniurzgė šis nedraugiškai, – tik kelis žodžius.