Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Tuo tarpu stačiai į kalną kylančia gatve jie privažiavo kažką panašaus į miesto centrą su aukštais parduotuvių pastatais. Pakilę į kalną ėmė leistis lygiai tokia pat stačia gatve. Atrodė, kad miestas išmiręs. Žinoma, juk Kalėdos, pagalvojo Sofija. Prie vieno kontorų pastato Džonas Franklinas sustojo.

– Štai mes ir atvykom į Franklino, Palmer ir partnerių kontorą. Šiandien galim čia pastatyti automobilį. Visi išvykę prie jūros.

– Ar čia yra gražių paplūdimių? – paklausė Sofija kiek patylėjusi.

– Taip, rytų pakrantėje nuostabūs paplūdimiai, tik vanduo šaltas. Aš nemėgstu ten maudytis. Ten nėra šiltosios srovės, dėl kurios maudymasis virsta tikru malonumu, – kad palaikytų pokalbį, pasiskubino atsakyti Džonas Franklinas. – Kiekvienas naujazelandietis, kuris bent kiek rūpinasi savimi, skrenda į Europą, jei tik gali sau leisti. Visų mūsų šaknys dar ten. Pavyzdžiui, dalis mano giminaičių kilusi iš Škotijos. Kai buvau studentas, apkeliavau pusę Europos. Su kuprine.

Tai taręs jis iššoko iš automobilio ir nubėgo mandagiai prilaikyti keleivio durelių.

– Lagaminą geriau palikit automobilyje. Paskui nuvešiu jus į viešbutį. Leidau sau užsakyti kambarį Kingsgate . Tikiuosi, jums patiks.

Sofija linktelėjo. Jai buvo visiškai vis viena, kur praleis naktį. Svarbiausia, kad būtų minkšta lova, kurioje galėtų išsitiesti, ir kad visą naktį negirdėtų lėktuvo ūžimo.

Einant per gatvę Sofijai toptelėjo tai, ką pasakė advokatas: Ema jau prieš keturiasdešimt metų Naujojoje Zelandijoje surašė testamentą! Dar buvo jauna moteris, vadinasi…

– Štai ir atėjom! – nutraukė jos mintis Džonas Franklinas.

Kontora buvo antrame aukšte, šiuolaikiškai įrengta. Dėl kelių senų vertingų baldų atrodė itin stilinga.

Tai byloja apie jo skonį, pamanė Sofija.

Advokatas vedė ją iš vieno kambario į kitą. Atrodė, kad nori laimėti laiko. Matyt, tai, ką jis turėjo atlikti, nebuvo lengva. Aišku, aprodydamas kontorą jis tempia laiką. Sofija tai jautė, bet neprieštaravo, nes ir pačiai reikėjo prasklaidyti beveik nepakeliamą įtampą.

– Pas jus daug knygų! – nustebo ji įžengusi į biblioteką.

Jau norėjo pasigirti, kad ir jos sužadėtinis turi daug knygų, bet Džonas prabilo pirmas:

– Matot, pas mus kitokia teisinė sistema nei pas jus. Precedento teisė. Taigi šiose knygose aprašyti visi atvejai, kadaise nagrinėti teismuose. Tais precedentais mes ir remiamės. Todėl čia tokie kalnai knygų.

Jis nusišypsojo. Sofija irgi pamėgino šyptelėti, bet jai nepavyko. Viduje ji visa virpėjo ir nebenorėjo jau dalyvauti nukreipiamuosiuose manevruose.

– Gal galėtume pradėti? – paprašė tyliai.

Franklinas neatsakė, nes už nugaros pasigirdo moters balsas:

– Labą dieną, ponia de Jong!

Sofija atsisuko. Tamsiaplaukė, tamsesnės odos, neįprastos išvaizdos maždaug jos amžiaus moteris ištiesė jai ranką. Kokia gražuolė, pagalvojo Sofija.

– Tai mano partnerė Džudita Palmer, – tarė Džonas Franklinas.

Tikriausiai jie pora, toptelėjo Sofijai. Džudita su užuojauta pasakė:

– Labai jus užjaučiu. Gaila, kad atvykot į mūsų šalį tokia liūdna proga. – Mergina iš maišelio ištraukė basutes, suknelę ir padavė Sofijai. – Tikiuosi, suknelė tiks. Turėtų tikti labiau nei man. Ji labiau dera šviesiaplaukėms.

Sofija neryžtingai pažvelgė į melsvą vasarinę suknelę, bet kai Džudita parodė, kur tualetas, neprieštaraudama nuėjo persirengti. Tada greitai nusiplėšė savo žieminį kostiumėlį. Šmurkštelėjusi į lengvą vasarinę suknelę pasijuto daug geriau. Šaltu vandeniu nusiprausė paburkusį veidą, nusimovė kojines ir apsiavė basutes, jos buvo kaip tik.

– Deja, neturėjau nieko juodo, – atsiprašė Džudita.

– Nieko. Reikės tik laidotuvėms. O tai bus ne taip greitai, tik grįžus į Vokietiją, – tarė Sofija tvirtu balsu.

Gal jai tik pasirodė, kad Džudita su Franklinu nepatikliai susižvalgė? Sofija suvirpėjo. Ore tvyrojo įtampa.

Šiek tiek vėliau su stikline vandens rankoje sėdėdama kontoros konferencijų salėje priešais advokatą ir jo partnerę Sofija nuoširdžiai tikėjo, kad visos paslaptys netrukus išaiškės.

Advokatas buvo aiškiai susijaudinęs. Prieš pradėdamas kalbėti kelis kartus krenkštelėjo.

– Jau minėjau, jūsų mama susirado mane, kad pakeistų testamentą ir paliktų dokumentus, kuriuos privalau jums perduoti jos mirties atveju. Tai buvo praėjusią savaitę. Ji sakė ketinanti grįžti į Vokietiją. Leido man suprasti, kad aš pirmas sužinosiu apie jos mirtį, taip ir įvyko. Mano užduotis – pranešti jums šią liūdną žinią ir paprašyti atvykti į Danidiną.

Aiškiai buvo matyti – ši užduotis vaikinui nėra maloni.

– Nesuprantu. O jei ji būtų mirusi Vokietijoje? Ką aš čia būčiau veikusi? Ką ji turėjo omenyje? – irzliai tarė Sofija.

– Net ir tuo atveju aš būčiau buvęs testamento vykdytojas, nors vykdama čia jūsų mama manė, kad dar gyvas mano tėvas Derekas. Anuomet jis gerai išmanė padėtį ir visus tuos metus valdė jūsų palikimą. Jūsų mama labai sielvartavo sužinojusi, kad mano tėvas mirė prieš trejus metus.

– Padėtį? Palikimą? Atleiskit, aš nieko nesuprantu, – įsiterpė Sofija.

– Ir aš matau, kad nesuprantat. Be to, man ne itin malonu vykdyti šią užduotį. Maniau, kad viską žinot.

Džonas Franklinas pažvelgė Sofijai tiesiai į akis. Jis norėjo suprasti, kiek tiesos mergina atlaikys. Džudita taip pat nenuleido nuo jos akių. Sofija atrodė visiškai sutrikusi.

– Ar galiu perskaityti jūsų mamos laišką? – skubiai paklausė Džonas.

Sofija linktelėjo.

Mano mylimiausias vaikeli… – ėmė skaityti Franklinas, ir Sofija nustebusi pakėlė akis: jis prabilo nepriekaištinga jos gimtąja kalba. Paskui prisiminė pokalbį telefonu. Tada jis irgi kalbėjo vokiškai.

Pastebėjęs sutrikusį žvilgsnį vaikinas nutilo.

– Esu keliavęs po Europą, ilgokai gyvenau pas tetą Kelne. Be to, vokiečių kalbos mokiausi mokykloje, – paaiškino jis Sofijai dar nespėjus paklausti. Paskui skaitė toliau:

Neliūdėk. Prašau. Tą naktį, kai mirė tėtis, sapnavau sapną. Jis pašaukė mane ir pasakė, kad netrukus būsiu su juo. Tada pajutau, kad netrukus mirsiu. Tąsyk pirmą kartą gyvenime patikėjau prakeiksmu ir supratau, kad nebegaliu daugiau slėptis nuo praeities, net kitame pasaulio krašte. Pirmiausia suvokiau, kad tu turi teisę žinoti, kur tavo šaknys. Vis mėgindavau pasakyti. Ar prisimeni, kaip kartais prie taurės vyno mes su tavimi kalbėdavomės apie tėtį?

Franklino skaitymą nutraukė garsus Sofijos kūkčiojimas. Džudita padavė jai nosinę. Abu advokatai pagarbiai tylėjo, kol mergina prikimusiu balsu paprašė:

– Skaitykit toliau!

Džonas kostelėjo.

Buvo akimirkų, kai pasiryžusi prabilti nesugebėdavau ištarti nė žodžio. Turėjau grįžti ir viską surašyti. Nesiveržk iš karto sužinoti paslapties, neskubėdama įsigilink į savo šeimos istoriją! Tu viską sužinosi. Ir tik tada padarysi išvadas. Apie mane ir apie prakeiksmą.

Po šių žodžių advokatas parodė medinę dėžę, stovinčią salės viduryje.

Štai kas liko, Ema, su kartėliu pagalvojo Sofija, ir akis vėl užtemdė ašaros.

Džonas Franklinas skaitė toliau:

Aš anuomet taip bijojau. Atleisk man! Norėjau su tėčiu ir tavimi pradėti naują gyvenimą, pabėgti nuo prakeiksmo, apsaugoti jus, bet jis mane pasivijo. Jis atėmė iš manęs patį mylimiausią vyrą. Pastarąsias savaites rašiau savo ir kartu tavo istoriją, todėl noriu, kad tu ją perskaitytum. Čia, savo gimtinėje, meldžiuosi, kad viską sužinojusi tu mane vis tiek mylėtum. Ir prašau: saugok save!