Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Solly , gal galėciau jums pafėti? – išgirdo klausiant kaimyną ir papurtė galvą, užsimerkė, pamėgino nusiraminti.

Mintys sukosi viesulu, bet nė vienos nepavyko nusitverti. Visus jausmus gožė paralyžiuojanti baimė.

Dabar aš visiškai viena, mąstė Sofija, trisdešimt ketverių ir jau visiška našlaitė. Ši mintis gniaužė gerklę. Ji skausmingai ilgėjosi tėvo, užplūdo liūdesys, kad negali į jį atsiremti. Prisiminė jį ligoninės lovoje, sėdėjo prie jo iki paskutinio atodūsio, kol vėžys galutinai nugalėjo. Negi tai buvo jau prieš dvejus metus? Ilgėdavosi jo kasdien.

Ema po vyro mirties visiškai pasikeitė. Nuo tol ji gyveno slegiančių minčių pasaulyje, į kurį nieko neįsileisdavo, net dukters. Mama užmetė žurnalistės darbą, neberašydavo kelionių reportažų. Visi labai nerimavo, bet nė vienam nepavyko prasibrauti iki jos. Gydytojas nustatė depresiją, šia diagnoze Sofija nesugebėjo iki galo patikėti. Ema nė karto nepalietė išrašytų vaistų. Pagaliau Sofija pasiūlė Emai persikraustyti pas ją, tačiau buto pakeitimas nepagerino mamos dvasinės būsenos.

Tik ėmusi konsultuotis su tokia keista moterimi – dvasios gydytoja, kaip pagarbiai ją vadindavo, Ema staiga atgijo. Lankydavosi pas tą moterį kartą per savaitę. Sofija ne kartą siūlėsi palydėti, nes jai dingojosi, kad ten kažkas įtartina. Bet Ema visada piktai atsisakydavo. Tos ponios vaivorykštės spalvų vizitinėje kortelėje buvo parašyta: „Gyvenimo būdo patarėja“. Toks apibūdinimas Sofijai atrodė pernelyg nekonkretus, o Ema prie dvasios gydytojos nieko neprileido.

Netikėtai mama nustebino pareiškusi, kad ketina trims mėnesiams vykti į Naująją Zelandiją. Ji tarsi pakerėta pasakojo dukteriai apie kelionę. Šis sumanymas Sofijai atrodė tikri paistalai.

– Gal tą kelionę paskyrė tavo dvasios gydytoja? – paklausė ji su pašaipa.

Paslaptingą motinos šypseną prisiminė taip aiškiai, tarsi visa būtų įvykę vakar.

Sofija vis reikalavo paaiškinti, kodėl reikia keliauti būtent į Naująją Zelandiją. Bet Ema tik atkirto:

– Taip turi būti. Vieną dieną suprasi.

Pagaliau Sofija liovėsi klausinėjusi. Svarbiausia, kad mama jautėsi geriau. Iš tikrųjų atrodė, kad taip ir yra.

– Per Kalėdas būsiu namie, – pažadėjo Ema. – Tada imsimės tavo vestuvių.

Vestuvės! Staiga jos liko kažkur toli toli, ten kur Janas. Sofijai tolstant nuo namų sulig kiekviena mylia jis vis labiau nyko iš jos minčių. Sofijai tekdavo pasistengti, kad prisimintų jo veidą. Darėsi pikta: ak, jei jis būtų padaręs tai, ką turi padaryti vyras, kai jo būsima žmona sužino apie mylimos mamos mirtį! Ar ne? Tiesą sakant, Janas būtų turėjęs ją lydėti. Juk jo kontora tarp Kalėdų ir Naujųjų metų nedirbo. Kita vertus… Argi jis nebuvo pratęs, kad Sofija pati susidoroja su visais sunkumais? Po sunkaus darbo jam reikėjo pailsėti. Bet vis dėlto… Sofija susimąsčiusi žvelgė pro langą stengdamasi giliai kvėpuoti.

Ir padėjo, pamažu ji atsipalaidavo. Mintys, užuot lėkusios šuoliais, plaukė ramia tėkme. Mergina apsnūdo, o ledinio šalčio sukaustytu kūnu išplito maloni šiluma.

Vaikystės prisiminimai plaukė prieš akis tarsi kino filmas: namas Hamburge su didžiuliu sodu, ten ji praleido vaikystę, šeimos persikėlimas į Londoną, internatas Oksforde, daug šalių, kuriose gyveno tėvai. Sofijai išsiveržė aimana. Jei anuomet būtų bent nujautusi, kiek nedaug liko gyventi su tėvais, būtų kartu vykusi į Afriką ir Paryžių, kur dirbo jos tėvas diplomatas Klasas de Jongas. Bet ji nusprendė likti Anglijoje, internate, nekeisti gyvenamosios vietos, kad neprarastų draugų.

Ak, tėtis! Jo paveikslas stovėjo akyse – kvatojančio, pokštaujančio, visuomet gerai nusiteikusio. Sofija buvo tikra tėčio dukrytė. Ji dievino jo pokštus. Vien nuo akcento, su kuriuo tas olandas kalbėdavo vokiškai, pradėdavo krizenti. Sofija, žinoma, buvo prisirišusi ir prie mamos, bet Ema rūpindavosi ja kaip tikra perekšlė, elgdavosi kaip su mažu vaiku, jei būtų galėjusi, būtų įvyniojusi į vatą. Tokio rūpesčio Sofijai kartais būdavo per daug. Šalia mamos tėtis atrodė maloniai nerūpestingas.

Keista, pagalvojo Sofija, aš labiau panaši į ją. Tas nerimas, nenustygimas vietoje – esu tikra Ema. Jau vaikystėje Sofija jautė nerimą. Per atostogas visuomet lankydavosi pas tėvus. Ir visada be galo susijaudindavo vien nuo minties, kad keliaus į tolimą šalį, o atvykusi kaskart karčiai nusivildavo. Niekur pasaulyje ji nesijautė esanti namie. Nei internate, nei Hamburge, nei Keiptaune, nei Paryžiuje. Tas jausmas persekiojo lig šiol. Mintis, kad likusį gyvenimą teks pragyventi su Janu fon Ineringu, nesuteikdavo saugumo jausmo, kurio tikėjosi sutikdama tekėti už sėkmės lydimo advokato.

Vėl skaudžiai sudiegė širdį prisiminus, kad liko vienui viena pasaulyje. Neturėjo jokių giminaičių, nei artimų, nei tolimų. Ema ir Klasas anksti neteko tėvų. Ema dažnai pasakodavo, kad jos tėvas žuvo per karą Prancūzijoje, neatlaikiusi širdgėlos netrukus mirė ir mama. Pamažu nuovargis nugalėjo Sofiją. Ji norėjo užmigti įsivaizduodama vyrą, už kurio ketina tekėti, bet Jano veidas buvo tarsi rūke.

Naujoji Zelandija, Danidinas, 2007 m. gruodžio 26 d.

Po varginančio aštuonių valandų laukimo Bankoke, kur Sofija visiškai išsekusi prasitrynė ant kieto laukiamosios salės suolo, 10 val. 50 min. vietos laiku lėktuvas nusileido tarptautiniame Oklando oro uoste. Mergina be jokio vargo rado lėktuvą, nuskraidinsiantį ją iš Naujosios Zelandijos Šiaurės salos vakarinės pakrantės į Pietų salos rytinę pakrantę.

Norėdama atsikratyti sunkių minčių, kad mama niekada nebesutiks oro uoste kaip jaunystėje, Sofija visą skrydį žvelgė pro langą. Grįžo didžiulė baimė, kas jos laukia, norėjosi kuo greičiau viską baigti ir grįžti į Hamburgą. Niekaip negalėjo pamiršti sapno lėktuve, iš kurio pabudo apsipylusi prakaitu: ji stovi ant siūbuojančio tilto, išsigandusi atsisuka atgal ketindama grįžti, bet už nugaros nieko nėra, vien tirštas rūkas.

Sofija nuvijo sapną šalin mėgindama sutelkti dėmesį į vaizdą už lango. Nuo gamtos grožio, kuris giedrą dieną buvo puikiai matyti, gniaužė kvapą. Dangus, regis, buvo dar mėlynesnis nei vidurvasarį prie Šiaurės jūros. Ji matė upes, kalnus, didžiulius sodrios žalumos plotus ir begalinę daugybę avių. Iš viršaus daug kas priminė Europą, tik greičiau keitėsi skirtingi gamtovaizdžiai. Pasirodė paplūdimys, o netrukus jau bolavo milžiniškas ledynas su snieguotomis keteromis, labai primenantis Alpes.

– Naujosios Zelandijos gamta nuostabi. Tik įsivaizduok, šalyje, kurios plotas mažesnis už Vokietijos, yra alpinio ir subtropinio klimato sričių, – spindinčiomis akimis pasakojo dukteriai Ema.

Lėktuvas ruošėsi tūpti. Žaluma aplink atrodė dar sodresnė, avių bandos dar gausesnės, bet kurgi miestas? Danidino oro uosto pastatas iš viršaus priminė kaimo sandėlį. Regis, tai iš tikrųjų pasaulio kraštas, pagalvojo Sofija. Kas gi paskatino Emą keliauti būtent čia?

Kai lėktuvas nusileido, širdis iš susijaudinimo ėmė stipriau spurdėti krūtinėje. Kas jos laukia šioje šalyje? Kas?

– Ar žinai, kaip maoriai vadina savo šalį? – kartą paklausė Ema ir pati atsakė: – Aotearoa – ilgų baltų debesų šalis.

Gal Sofijai tik atrodė, kad kalbant apie šį žemės lopinėlį Ramiajame vandenyne mamos akys žėri?

Kai Sofija nešina nedideliu lagaminu įėjo į atvykimo salę, jai pakirto kojas. Čia būriavosi tokia daugybė žmonių, kad mergina pabūgo neatpažinsianti advokato.

– Jums nėra reikalo manęs pasitikti, – sakė ji telefonu. – Juk Kalėdos.