Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Bet jis nesileido atkalbamas.

Nors buvo aišku, kad čia, kitame pasaulio pakraštyje, turi būti pats vidurvasaris, skubėdama išskristi iš šalto ir drėgno Hamburgo ji apie tai nepagalvojo. Tik pamačiusi vasariškai apsivilkusius laukiančius žmones prisiminė, kad nepasiėmė tokiam orui tinkamų drabužių.

Tą akimirką prie jos priėjo aukštas tamsiaplaukis vyras, vilkintis vasariškus laisvalaikio drabužius.

– Atleiskit, jūs Sofija de Jong?

Jokių abejonių – tai buvo jai skambinusio vyro balsas. Tik šį kartą jis kreipėsi angliškai.

– Taip, o jūs tikriausiai Džonas Franklinas, – atsakė Sofija puikia anglų kalba.

Jis linktelėjo ir paėmė jos lagaminą.

– Kaip skrydis? – mandagiai pasiteiravo ir paspartino žingsnį.

– Gerai. Dėkoju, kad pasitikot.

Žengdama iš oro uosto pastato Sofija net prisimerkė. Ryški saulė spigino tiesiai į akis. Apie saulės akinius ji taip pat nepagalvojo. Nors pūtė lengvas jūra kvepiantis vėjelis, jos tamsiai mėlynas kostiumėlis tuoj pat prilipo prie kūno. Tinkamo juodo ji neturėjo. Džonas Franklinas nuvedė prie juodo visureigio ir atidarė dureles keleivio pusėje.

– Gal pirmiausia jus nuvežti į viešbutį persirengti? – paklausė įjungdamas variklį.

– Nebūtina. Tikiuosi, automobilyje yra klimato kontrolė, – atsiduso Sofija ir pastebėjo, kad advokatas žvelgia į ją su nuostaba.

– Argi nenorėtumėte prieš vykdama į kontorą apsivilkti ko nors lengvesnio?

– Norėčiau tuoj pat… – ji užsikirto ir giliai atsiduso, – pamatyti mamą, aš norėčiau pamatyti savo mamą.

Jaunasis advokatas sumišęs krenkštelėjo.

– Panele de Jong, mane prašė jums pasakyti… – Jis giliai įkvėpė. – Jos automobilis nuriedėjo nuo kelio ir užsidegė…

Sofija neleido jam baigti, išspaudusi skausmingą „ne“ apsipylė ašaromis.

Džonas Franklinas uždėjo delną jai ant rankos.

– Labai jus užjaučiu.

Nuo to prisilietimo visomis Sofijos kūno ląstelėmis pasklido ramybė. Širdį draskantis skausmas pamažu atslūgo.

– Žinoma, jums rinktis, – pasakė jis tyliai ir padavė nosinę.

Ji nusišluostė ašaras ir nejudėdama įsispoksojo į langą, automobilis pajudėjo. Staiga grįžo viltis, mergina sušnibždėjo:

– Bet gal automobilyje sėdėjo visai ne mano mama? Jei viskas sudegė, jūs negalit būti tikri. Ten galėjo būti kas nors kitas. Gal viskas dar paaiškės, galbūt ji gyva!

Jaunasis advokatas sunkiai atsikvėpė ir tarė:

– Yra liudytojas, matęs nelaimingą atsitikimą, jis prisiekia, kad automobilį vairavo jūsų mama.

– O kas, kas jis? Ir iš kur jis gali taip aiškiai žinoti. – Iš susijaudinimo jos balsas prikimo.

– Panele de Jong, paskui mes nuvažiuosim į policiją. Ten jums išdėstys visas detales. Be to, ten yra daiktų, kurie nesudegė… – Advokatas patylėjo, bet netrukus tarė: – Bet gal norėtumėt pirmiausia važiuoti į policiją, o paskui pas mane į kontorą išklausyti testamento?

Jo žodžiai Sofiją pribloškė. Ji tyliai pravirko.

– Ne ne, pirmiausia važiuosim į jūsų kontorą. Ar jūs šiandien dirbat? Antrą Kalėdų dieną? – paklausė netikėdama.

– Tiesą sakant, nedirbam. Mes švenčiam Kalėdas labai angliškai. Tik per karštį mieliau sėdim po palmėm nei po egle. Tiesą sakant, nuo šiandien prasideda mūsų vasaros atostogos. Nors dauguma biurų uždaryti, mes, viengungiai, stengiamės darbuotis, kai kolegos atostogauja su vaikais. Taigi mudu su partnere esam pasirengę jums patarnauti. Net šiandien. Todėl ramiai galim užvažiuoti į viešbutį, persirengtumėte vasarine suknele.

– Buvau taip susijaudinusi, kad pamiršau pasiimti, – pasiskundė Sofija šluostydamasi nosį.

– Suprantu, – pasakė Džonas Franklinas ir įdėmiai pažvelgė į merginą. – Sakykit, koks jūsų batų dydis?

– Keturiasdešimtas! Koks keistas klausimas!

Užuot atsakęs advokatas surinko mobiliojo telefono numerį.

– Džudita, ar tu namie? Labai gerai. Atnešk į kontorą vasarinę suknelę! Tokią, be kurios galėtum apsieiti iki rytojaus. Ir keturiasdešimto dydžio basutes. Ačiū!

Sofijai buvo nemalonu, kad jaunasis advokatas rūpinasi jos buitiniais reikalais. Juk jie vienas kito visai nepažįsta. Ji buvo pratusi pati spręsti savo problemas.

– Pasistengsiu jūsų negaišinti. Kai atliksiu visus būtinus formalumus, išsivešiu mamą į Vokietiją palaidoti. – Ji pažvelgė į advokatą. Ar tik jis nesuraukė kaktos? – Gal yra kokių nors nesklandumų? – pasiteiravo.

– Ne ne. Pirmiausia reikia išklausyti testamentą.

Sofija iš balso pajuto, kad kažkas ne taip, bet nusprendė nebeklausinėti. Atsidususi atsilošė ir pažvelgė pro langą. Kalnai. Pro šalį bėgo pievos ir avių bandos.

– Be galo jus užjaučiu, – netikėtai prabilo Džonas Franklinas. – Patenkinkit mano smalsumą: kur taip puikiai išmokot kalbėti angliškai?

– Anglijoje gyvenau internate, – atsakė Sofija. – Ir aš turiu klausimą. Kaip jūs sužinojot apie mamos mirtį?

– Jos rankinėje buvo rastas laiškas, ten buvo aiškiai parašyta, kad mirties atveju pirmiausia reikia kreiptis į mane.

– Keista, – nusistebėjo Sofija. – Kodėl ne į mane? Dukterį? Ir iš viso – iš kur mano mamai pažįstamas advokatas iš Naujosios Zelandijos, kurioje ji nė karto nėra buvusi?

Džonas Franklinas krūptelėjo ir nustebęs pažvelgė į merginą.

– O Viešpatie, jei būčiau žinojęs, kad jūs visiškai nieko nežinot!

– Ką turit galvoje?

Džonas Franklinas sunkiai atsiduso. Atrodė, ši situacija jam nemaloni.

– Turiu kai ką paaiškinti. Jūsų mama įpareigojo mane kai ką pakeisti testamente, kurį surašė prieš keturiasdešimt metų pas mano tėvą. Ji sena mūsų kontoros klientė.

– Sena jūsų kontoros klientė? Sunku patikėti! Mama nė karto nėra buvusi jūsų šalyje! – audringai paprieštaravo Sofija.

– Jūsų mama turėjo Naujosios Zelandijos pilietybę, – paaiškino vaikinas griežtu balsu, aiškiai sukrėstas merginos nežinojimo.

– Ką jūs sakot?

– Ema de Jong turėjo Naujosios Zelandijos pasą.

– Ką? Iš kur? Šito negali būti! Nieko nesuprantu. – Jos balse buvo girdėti sumišimas.

– Prašom truputį pakentėti! Dokumentai, kuriuos man perdavė jūsų mama, viską jums paaiškins ir atskleis paslaptį. – Sofija vėl pajuto ant rankos jo delno šilumą. – Jūs viską išsiaiškinsit, Sofija. Ar galiu jus vadinti Sofija?

Mergina linktelėjo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Paslaptis? Jos nuogąstavimai, regis, pasitvirtino. Tai buvo vienas nesibaigiantis košmaras. Mamos kelionė – šis tas daugiau nei paprastos atostogos, bet kas? Ką ji slėpė? Sofijai gniaužė kvapą. Ji greitai atidarė langą ir giliai įkvėpė gaivaus, jūra kvepiančio oro. Čia jūros kvapas buvo dar labiau justi nei oro uoste, atrodė, kad jūra visai netoliese. Didelės žuvėdros klykdamos sklandė ore. Už lango pasirodė visai kitokie vaizdai, jau ne pievos ir avių bandos. Jie važiavo keliu su namų blokais abipus. Namų stilius labai nustebino Sofiją.

– Čia viskas primena Škotiją! – sušuko ji.

– Teisingas pastebėjimas. Danidinas yra škotiškiausias miestas pasaulyje, išskyrus Edinburgą. Net pavadinimas iš ten. Edinburgas gėlų kalba vadinamas Dun Eideann . XIX amžiaus viduryje čia atsikėlę škotai pavadino miestą Naujuoju Edinburgu. 1867 metais Danidinas buvo didžiausias Naujosios Zelandijos miestas.

Pakeitus pokalbio temą jaunajam advokatui, regis, palengvėjo. Sofija klausėsi ritmiško gilaus jo balso skambėjimo nė negirdėdama, ką jis šneka. Tas balsas ją ramino.