Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Puiku! – atsakė vienu balsu Džudita ir Džonas.

Sofija paėmė nuo stalo medinę dėžę, raktą ir nusekė paskui advokatą prie durų. Tarpdury dar atsigręžė į Džuditą.

– Dėkoju už suknelę, panele Palmer, ir už viską.

– Neverta dėkoti! – maloniai nusišypsojo mergina.

Netardami nė žodžio jie važiavo per Danidiną. Sofija žvelgė į dėžę, kuri nepakeliamu svoriu spaudė kelius, nors iš tikrųjų nebuvo itin sunki. Pagaliau automobilis sustojo.

Džonas Franklinas ištraukė iš bagažinės lagaminą ir palydėjo Sofiją iki kambario durų. Ten atsisveikino.

– Jei reikės pagalbos, galit bet kuriuo metu man paskambinti. Sakau tai ne formaliai. O dabar jums reikia ramybės! Pirmiausia gerai išsimiegokit. Jei neprieštarausite, kviečiu rytoj pietų, apie aštuonioliktą valandą užvažiuosiu jūsų paimti.

– Dėkoju. Iki pasimatymo, pone Franklinai! – sušnabždėjo Sofija jausdamasi visai išsekusi.

Džonas Franklinas vis delsė, kažkodėl nenorėjo nusigręžti ir nueiti. Krenkštelėjo ir pridūrė:

– Visiškai pamiršom užvažiuoti į policiją. Važiuosim dabar ar palauksim iki rytojaus? – paklausė sutrikęs.

– Rytoj! – tarė Sofija tyliai.

Nebebuvo nė mažiausios abejonės, kad Ema žuvo. Dabar Sofijai buvo vis tiek, kas tas liudytojas. Tai ji sužinos rytoj.

– Tada užvažiuosiu jūsų septynioliktą valandą. Prieš vykdami pas Džuditą užsuksim į policijos nuovadą. Ji yra Sent Kildoje.

– Ten kur namas? – paklausė Sofija.

– Netoliese.

– Tada iki rytojaus!

Atsisveikindama Sofija įstengė nusišypsoti, o uždariusi kambario duris sudribo į krėslą ir kurį laiką sėdėjo nejudėdama. Prisiminus, ką per pastarąsias valandas sužinojo Franklino kontoroje, tai pylė karštis, tai krėtė šaltis. Pagaliau ji atsistojo, nusivilko svetimą suknelę ir įsisupo į savo šilkinį kimono, ištrauktą iš lagamino. Tada iš dėžės išsiėmė rankraštį ir krito ant lovos.

Užuot skaičiusi, vertė lapus nuo galo ieškodama Tomo Holdeno pavardės, bet paskubomis nieko nerado. Sofija grūmėsi su noru pradėti skaityti nuo pabaigos, kad kuo greičiau išsiaiškintų paslaptį. O gal vertėtų iš pagarbos mamai imti skaityti iš eilės?

Atsidususi ji nusprendė daryti taip, kaip prašė mama, net jei tai nelengva. Liūdesys maišėsi su įtūžiu. Ko Ema iš jos nori? Visą gyvenimą stengėsi apsaugoti dukterį nuo neapgalvotų sprendimų, o dabar staiga užverčia ant pečių nesuvokiamų paslapčių naštą.

Taip nesąžininga, Ema, pagalvojo Sofija po ilgų abejonių imdama į rankas pirmą puslapį. Perskaičiusi dedikaciją sustingo: Sofijai ir Tomui. Virpančia širdimi įniko skaityti mamos užrašus.

Otagas, Danidinas, 1863 m. sausis

Ana Peters tyliai verkė. Kristianas, jos vyras, ramiai sau šnarpščiantis šalia lovoje, jokiu būdu neturi išgirsti. Jei pabus, pamanys, kad ji yra nedėkingas, kvailas padaras, ir išplūs šiurkščiais žodžiais.

Ana suprato, kad skųstis nėra jokio pagrindo. Ji jautėsi dėkinga vyrui už rūpesčius, kuriuos šis užsikrovė ant pečių, bet buvo tokia vieniša šiame pasaulio pakraštyje, tikroje dykynėje, palyginti su Hamburgu. Kristianui šis kraštas buvo galimybė laimėti pripažinimą ir turtus. Jis dabar vadovavo Vortemano prekybos bendrovės atstovybei Otage.

Ašaros išseko, o liūdesys liko. Tai buvo pradžia naujo gyvenimo, lemto jai kitų žmonių. Nuo vaikystės jos, vargšės našlaitės, gyvenimą tvarkė dėdė Rasmusas Vortemanas ir jo žmona, ponia Margaretė. Priėmę ją pas save, davė mažiausią kambarį šeimos vasarnamyje prie Elbės. Jie sprendė, kaip tvarkyti jos tėvų palikimą, ir tvarkė taip, kad iš jo nieko neliko. Jie nusprendė vos aštuoniolikos sulaukusią augintinę ištekinti už dešimčia metų vyresnio Kristiano Peterso, kuris buvo dešinioji dėdės ranka prekybos bendrovėje.

Pagalvojusi apie tai, Ana sunkiai atsiduso. Žinojo, kad tėvams mirus nuo raupsų, kuriais tėvas užsikrėtė Vortemano laive užjūryje, su ja buvo pasielgta neteisingai. Kita vertus, dėdė ir teta jai suteikė namus ir su ja niekada nesielgdavo blogai. Našlaičių prieglaudoje tikrai būtų buvę blogiau, guodė save Ana suprasdama, kaip toli liko Europa. Pagalvojus apie tolimą Hamburgą, ašaros vėl sudrėkino akis.

Jauna moteris mėgino guostis, kad kalti kelionės rūpesčiai. Kristianas niekada nepaisytų tokių pasiteisinimų. Juk ji keliavo Vortemanų bendrovės laivu „Margaretė“. Tai tikra prabanga, tikino Kristianas, atvykęs į Naująją Zelandiją keliais mėnesiais anksčiau paprastu keleiviniu laivu. Jo kelionė truko keturis mėnesius, jos metu teko patirti sunkiai suvokiamų vargų, o Ana jų išvengė keliaudama kaip princesė. Nebuvo prasmės jam aiškinti, kad ir jai buvo nelengva, nes visus tris mėnesius kankino jūros liga. Jis atšautų, kad kelionėje matė žmonių, mirštančių denyje kaip gyvuliai nuo išplitusios epidemijos, kurios jam per stebuklą pavyko išvengti. Jis jai primintų plušėjęs dieną ir naktį, kad pastatytų tą prekybos įmonės atstovybę aukso karštligės apimtoje Otago gyvenvietėje, kad užtikrintų patogų gyvenimą išlepintai Hamburgo mergaitei. Ne, geriau nerodyti, kaip prastai ji jaučiasi.

Jis niekada nesužinos, kad jos ašaros turi rimtesnę priežastį. Ji nebuvo gera žmona ir niekada nebus, nes nekenčia to, ką jis jai daro. Jis kaip gyvulys užvirto ant jos visu svoriu, kone sutraiškė, nors moteris meldė šiandien jos neliesti. Atvykusi ji dvi dienas išblyškusi ir išsekusi gulėjo lovoje. Praėjusią naktį jis paliko ją ramybėje, o šią bandė reikalauti, kad žmona atliktų santuokinę priedermę. Ji raukėsi nuo dvoko iš jo burnos. Tikriausiai gėrė degtinės, pamanė Ana. Ji vis dar jautė ant šlaunų jo šiurkščias rankas, keliančias aukštyn naktinius marškinius.

– Prašau, nereikia! – maldavo ji. – Man negera!

Ir tai buvo gryna tiesa, nes nuo dvoko iš jo burnos iš tikrųjų ėmė pykinti.

Jis suniurnėjo:

– Rytoj poilsis baigsis!

Paskui patraukė letenas nuo šlaunų, vienu brūkštelėjimu nusmaukė naktinius marškinius žemyn ir įtūžęs nusigręžė į sieną. Netrukus garsiai užknarkė.

Tą akimirką Ana išgirdo švilpimą, iš pradžių tylų, paskui garsesnį. Pamanė, gal tai koks nors vietinis žvėrelis, vienas iš tų nematytų padarų, keliančių jai didžiulę baimę.

Švilpimas pasidarė garsesnis, virto šnypštimu. Tą akimirką Kristianas pabudo. Ana užsimerkė ir stengėsi vos kvėpuoti, kad vyras nepastebėtų, jog ji nemiega. Mėnulis ryškiai apšvietė kambarį – viskas buvo aiškiai matyti. Kukli geležinė lova, komoda, spinta, naktiniai staliukai ir dvi kėdės drabužiams. Tarp visų tų baldų – milžiniškas jos kelioninis lagaminas.

Ana gulėjo užsimerkusi, vėl pasigirdo švilpimas. Gal apsiriko – jai pasirodė, kad šnypštimas virto žmogaus šauksmu. Anos širdis daužėsi taip, kad, rodos, iššoks iš krūtinės. Ji tikėjosi, jog vyras neišgirs jos širdies plakimo ir nesupras, kad ji nemiega. Labai bijojo, kad vėl neužsiristų ant jos. Negalėjai garantuoti, kad neapsivems iš pasibjaurėjimo. Dvokė ne tik degtine iš jo burnos, prakaitu dvokė naktiniai marškiniai, smarvė sklido nuo menkiausio judesio.

Ar jis ir anksčiau skleisdavo tokį nemalonų kvapą? Ana pamėgino prisiminti. Juk nematė jo jau daugiau nei metai.

Užuot prisiminusi vyro kvapą, prisiminė pirmą susitikimą su juo. Ant sofos dėdės vasarnamyje prie Elbės.

– Tai Kristianas. Jis paprašė tavo rankos.

Šiais žodžiais dėdė pristatė nerangų vyrą.

Mergina sustingo iš siaubo, kai Kristianas atkišo ranką, primenančią rudojo lokio, matyto keliaujančio cirko arenoje, leteną. Šis vyras buvo Frederiko Goldhamerio, jos slapčia garbinamo dvasingojo pianino mokytojo, priešingybė. Kartą grojant keturiomis rankomis Frederikas palietė jos pirštus. Prisiminusi, kas tuomet įvyko, Ana net suvirpėjo. Jie žvelgė vienas į kitą, kol lūpos suartėjo.