Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– O mama! – sukūkčiojo nusiminusi Sofija.

Ašaros tekėjo skruostais, ji nė nesistengė jų šluostyti.

Džonas Franklinas giliai įkvėpė. Regis, jis žinojo, kas parašyta toliau.

Norėčiau būti su tavimi, kai tekėsi, bet negaliu atsikratyti jausmo, kad mirsiu šioje šalyje. Jei taip atsitiks, noriu būti palaidota šioje žemėje, gimtinėje.

Sofija staiga liovėsi kūkčioti ir išbalo kaip kreida. Džudita pašoko iš vietos, atnešė iš virtuvės dar stiklinę vandens ir padavė merginai.

– Ji nujautė! – suaimanavo Sofija. – Ji nujautė.

– Sofija, – pertraukė ją Džonas Franklinas švelniu balsu, – jei norite, galiu padėti pasiruošti mamos laidotuvėms.

Mergina neatsakė, mintys sukosi galvoje kaip pašėlusios. Kaip čia atsitiko, kad per kelias dienas jos gyvenimas visiškai išsprūdo iš po kojų? Ko jai reikia šioje svetimoje šalyje? Gimtinė? Ką Ema turėjo galvoje sakydama „gimtinė“? Sofija veržėsi namo, ji nenorėjo žinoti, ką jai parašė mama. Tiesiog norėjo pabėgti.

– Pone Franklinai, mamos palaikus ketinu vežtis į Vokietiją, o to, ką ji parašė, neskaitysiu, telieka čia, – tarė ji sutrikdydama įsivyravusią tylą.

– Negaliu jūsų sulaikyti, – ramiai atsakė advokatas ir pridūrė: – Ir vis dėlto norėčiau perskaityti visą testamentą.

Sofija linktelėjo ir irzliai suniurnėjo:

– Jei taip jau būtina!

Ir tuoj pat pasigailėjo pratrūkusi. Argi advokatas kaltas, kad Ema visą gyvenimą jai melavo? Jis tik atlieka pareigą, pagalvojo Sofija ir ketino atsiprašyti, bet advokatas jau skaitė toliau.

Mano turtą, kurio vertė maždaug du milijonai Naujosios Zelandijos dolerių, paveldi lygiomis dalimis duktė Sofija de Jong ir Tomas Holdenas. Pastarajam turi būti pranešta ne anksčiau kaip aštuonios savaitės po mano mirties, kad duktė turėtų galimybę viską perskaityti.

– Turtą? – sulemeno Sofija.

– Maklynų šeimos turtą mano tėvas valdė daugiau nei keturiasdešimt metų. Tai maždaug trys milijonai eurų, – ramiai paaiškino advokatas.

Sofija buvo priblokšta.

– O kas tas Tomas Holdenas?

Advokatas gūžtelėjo pečiais.

– Teiravausi jūsų motinos, bet ji pasakė: bus geriau, jei nieko nežinosiu. Jūs tikriausiai manęs klausit, taigi galiu susigundyti atskleisti, ką žinau. Jūs viską sužinosit perskaičiusi užrašus. Kadangi nenorit skaityti, po aštuonių savaičių surasim antrąjį paveldėtoją ir paskelbsim testamentą jam. Galbūt tada jis susitiks su jumis.

Sofija negalėjo ramiai klausytis. Ką ta Ema sau galvojo, mąstė ji. Kiek pažino motiną, ši visą gyvenimą stengėsi visaip saugoti savo dukterį, bet nuo ko? Kokia siaubinga turi būti tiesa, jei ji taip atsargiai mėgina ją pasakyti? Sofija virpėjo.

Ilgai patylėjusi ji pagaliau metė žvilgsnį į dėžę ir instinktyviai pajuto, kad gyvenimas visiškai pasikeis, vos tik ji priims palikimą. Ieškant sprendimo viduje virė baisi kova. Vienas balsas patarė jai bėgti, kitas reikalavo paklusti motinai ir imtis darbo, trečias stengėsi įtikinti, kad ši dėžė slepia vertingas žinias, padėsiančias įveikti mamos netektį.

Sofija suvaitojo ir pasilenkusi palietė geležimi kaustytą dėžę, iš lėto perbraukė seną medį, atsargiai prisitraukė artyn ir atidarė. Džudita ir Džonas stebėjo Sofiją sulaikę kvapą.

Ji vis delsė. Į nosį trenkė trūnijančio popieriaus kvapas. Mergina paėmė vieną pageltusį voką, per vidurį perplėštą. Siuntėjo vietoje buvo parašyta ANZAC, po šiomis raidėmis – Australian ant New Zealand Army Corps . Paskui greitai padėjo voką į šalį, tarsi bijotų nudegti pirštus. Po voku buvo dagerotipas. Ji atsargiai paėmė į rankas prieštvaninę nuotrauką. Kas buvo šie žmonės, gyvenę praėjusiais šimtmečiais, sustingę ir be jokio malonumo žvelgiantys į kamerą? Ši moteris, susisagsčiusi suknelę iki pat smakro? Ji atrodė pasibaisėtinai rimta, atidžiau įsižiūrėjusi Sofija pastebėjo, kad jos burna panaši į Emos, ir akys. Sofija skubiai padėjo nuotrauką į dėžę. Pakišo po knyga juodais odiniais, jau sutrūkinėjusiais viršeliais. Paskui ryžtingai uždarė dėžę. Mergina nukreipė žvilgsnį į šūsnį popierių, gulinčių prie dėžės: mamos užrašai, tvarkingai surašyti kompiuteriu. Sofija paėmė į rankas popieriaus lapus – atsargiai, tarsi jie galėtų sulūžti. Čia buvo tikriausiai daugiau nei keturi šimtai puslapių, ir ji pajuto nenumaldomą trauką panirti į tą pasaulį, kurį aprašė mama, kuris atrodė visiškai šalia, nepaisydama pavojaus jame paskęsti. Ji juto tą pasaulį kiekviena kūno ląstele. Ji neturėjo iš ko rinktis. Negalės nė akimirkos nusiraminti, jei užsisklęs nuo to pasaulio.

Sofija kelis kartus giliai įkvėpė, paskui vos girdimai sušnabždėjo:

– Atleiskit, pone Franklinai, aš beveik negirdėjau, ką kalbat… rodos, sakėt, kad galėtumėt pasirūpinti laidotuvėmis?

Advokatas linktelėjo ir tarė:

– Džiaugiuosi, kad gerbiat mamos norą, bet yra dar šis tas.

Sofijai atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Daugiau naujienų ji negalės pakelti. Kas dar? Ji pažvelgė į advokatą su baime.

Džonas atlaikė jos žvilgsnį, paėmė testamentą ir ėmė ramiai skaityti savo klientės paskutinę valią.

Pakeha , mano sodybą prie Tomahauko įlankos (Ošen Grove) paveldi tik mano duktė Sofija.

Džonas kiek patylėjo ir pridūrė:

– Testamentą pasirašė Ema de Jong, mergautine pavarde Maklyn.

– Neįtikėtina! – pratrūko Sofija.

– Kad jūsų mama turėjo namą?

– Tas irgi, o kad jos mergautinė pavardė Maklyn, visiškai negaliu patikėti. Mama sakydavo, kad jos pavardė Vorteman, ji kilusi iš tų garsių laivininkystės įmonės savininkų giminės atšakos. Ji mane tikino, kad jos tėvai buvo vokiečiai, o Maklyn – tai…

– Škotiška pavardė, – baigė jos sakinį Džonas.

– Atsiverskit telefonų knygą. Pas mus, Danidine, tai nėra reta pavardė. Pažįstu net tris žmones tokia pavarde, – įsiterpė Džudita.

– Puiku. Tai bent paguoda! Ar žinot, ką tai reiškia? Ji man melavo, mulkino mane! Visą gyvenimą. Slėpė nuo manęs svarbiausius dalykus ir visą gyvenimą vedžiojo už nosies. Kodėl? – kone šaukė Sofija.

– Galiu įsivaizduoti, kaip jaučiatės, bet neturėjau kitos išeities, tik pasakyti visą tiesą, – aiškinosi Džonas beveik apgailestaudamas ir ant stalo prieš merginą padėjo raktą. – Jūsų namo raktas. Jei norit dabar apžiūrėti, galiu jus nuvežti.

– Dėkoju… tikriausiai suprasit mane – norėčiau pernakvoti viešbutyje. Man jau ir taip viskas neįprasta, o dar visiškai svetimas namas. Ne, jokiu būdu. Jei nuvežtumėt į Kingsgate , būčiau jums labai dėkinga. Daugiau nebegaliu. Labai atsiprašau apšaukusi jus už tai, kad nebežinau, kas esu.

– Tiek to, – tarė Džonas ramindamas ją ir drąsinamai pažvelgė į Džuditą.

– Galėtumėt atvažiuoti pas mane. Pagaminčiau ko nors mums visiems trims, – pasiūlė Džudita.

Vadinasi, jie iš tikrųjų pora, pagalvojo Sofija, graži pora! Ją sugraudino jų noras padėti, bet dabar norėjosi pabūti vienai. Dingojosi, kad gyvenimo pamatai sugriuvo ir palaidojo ją po griuvėsiais.

– Tiek visko pripirkau Kalėdoms, o mano draugas paspruko į Kuko kalną, palikęs mane su gausybe gardaus valgio.

Draugas? Vadinasi, advokatas su partnere nėra pora, šmėstelėjo Sofijos galvoje. Tiek to, tai ne mano reikalas!

– Dėkoju už rūpestį, negaliu. Po visko, kas atsitiko, nė nežinau, kuo vardu esu. Aš baisiai sutrikusi. Manau, reikia viską ramiai apmąstyti. Jei rytoj jausiuosi geriau, būtinai priimsiu jūsų kvietimą.