Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Dabar jis pačiupo Hinę už rankos ir nusitempė į tamsą.

Atsidūrusi šiltame nakties ore Ana nežinojo, į kurią pusę traukti, bet tada užuodė pažįstamą jūros kvapą. Laimės banga užliejo jai širdį, ji išskėtė rankas ir giliai į plaučius įkvėpė jūros aromato. Intuityviai ėjo to kvapo vedama Otago uosto link, prieš dvi dienas ten ji išlipo iš laivo.

Netrukus gyvenvietė, kurioje karštligiškai buvo renčiamas namas po namo nuo tada, kai netoliese, šalies gilumoje, buvo pradėtas plauti auksas, liko už nugaros. Į veidą pūtė švelnus vėjelis, primenantis namus. Nors Elbė kvepėjo kitaip, vėjuotomis dienomis gaivų Šiaurės jūros kvapą vėjas atnešdavo net iki Hamburgo.

Moteris ilgai klupinėjo akmenuotu keliuku, kol išėjo į paplūdimį ir išvydo mėnesienoje raibuliuojančią jūrą. Ji apsidairė – vyro niekur nesimatė. Nesigirdėjo nieko, tik bangų ošimas. Jei ji teisi, netoliese turėtų būti Vortemano prekybos bendrovės laivas, laukiantis, kol bus pakrautas auksu ir vilna. Apie tai pagalvojusi ji nurijo gerklėje įstrigusį gniužulą. Kas būtų, jei su „Margarete“ grįžtų į Hamburgą?

Ana nusprendė eiti į kitą pusę, kur plytėjo skurdus paplūdimys su netvarkingai riogsančiomis į krantą ištrauktomis žvejų valtimis. Ji sustojo, nusiavė kelioninius batus, paėmė juos į rankas ir atsargiai nutipeno smėliu. Staiga pamatė du žmones, regis, besigrumiančius ant smėlio. Kadangi aplink nebuvo kur pasislėpti, Ana išsitiesė kiek ilga ant minkšto smėlio. Atsargiai nušliaužė prie vienos iš valčių ir visa virpėdama pasislėpė.

Iš už priedangos moteris matė abu žmones ir girdėjo. Iš karto suprato, kieno susipynę kūnai nesivaržydami vartosi ant žemės. Gyvulišką Kristiano aimaną ji būtų atskyrusi iš tūkstančio kitų garsų. Mielai būtų užsidengusi ausis, bet norėjo žinoti. Viską, kas čia vyksta tarp jos vyro ir tos jaunos moters. Pagaliau Hinė atsistojo, nusipurtė savo ilgus juodus plaukus ir pabėgėjo toliau. Kristianas pūtuodamas atsistojo, pasivijo ją, parvertė ir užgriuvo trapią mergaitę savo sunkiu kūnu, bet, regis, Hinei tai patiko. Ji garsiai sudejavo, bet ne iš skausmo. Ana tai puikiai suprato. Kai Kristianas pratisai suriko, Ana užsidengė ausis. Lig šiol ji nė karto nebuvo girdėjusi jo aistringo riksmo – kaip laukinio žvėries. Paskui viskas nutilo.

Anai širdis nerimo krūtinėje. Ji karštligiškai svarstė, ar nereikėtų grįžti, kol jos neužtiko, bet negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo besimylinčiųjų poros. Tuo tarpu abu atsistojo. Hinė, kurios lieknas kūnas spindėjo mėnesienoje, apkabino Kristianą, šio nusismauktos kelnės buvo užkritusios ant pėdų. Iki pečių Kristianui siekianti mergina buvo jį apkabinusi iš už nugaros. Ana nusigręžė. Ne todėl, kad maorės švelnumas buvo jai nemalonus. Vyro varpa vis dar buvo pusiau pakilusi.

Tada Ana išgirdo tylius balsus. Hinė kalbėjo švelniai ir gundomai, paskui jos veidas suakmenėjo. Kristianas kietai sukando dantis. Anai vaidenosi, kad girdi dantų griežimą. Staiga jis pasisuko į merginą ir iš visų jėgų atstūmė. Smūgis buvo toks stiprus, kad maorė krito ant smėlio aukštielninka. Ji kažką sušuko savo kalba, Ana suprato, kad tai jau ne meilės žaidimas, nes Hinės žodžiai buvo pikti, ji grasino. Kristianas atsakė taip piktai, kad Ana net krūptelėjo.

– Nešdinkis! Palik mane ramybėje! Mano žmona grįžo. Lauk! Turi nešdintis, juk sakiau tau!

Kristianas mosavo rankomis rodydamas, kad eitų šalin. Eik šalin! Atrodė, kad jis kartoja tuos žodžius ir merginos kalba. Maorė iš lėto pajudėjo, parodė į pilvą ir švelniai jį apkabino. Tik dabar Ana pastebėjo, kad pilvas šiek tiek atsikišęs. Jaunoji maorė laukėsi. Ji laukėsi jo vaiko?

Anai ėmė svaigti galva, ji pirštais sugniaužė šaltą smėlį.

Danidinas, 2007 m. Kalėdos

Sofija sutrikusi padėjo į šalį mamos užrašus. Ko tu iš manęs tikiesi, Ema, galvojo nusiminusi. Kodėl verti mane tai skaityti čia, kitame pasaulio krašte? Kaip tau visa tai atrodė? Manei, kad gedėdama tavęs dar sugebėsiu susigaudyti seniai praėjusių laikų istorijoje? Kodėl tiesiai man nepasakai, kas tas Holdenas?

Akys peršėjo. Jos tiek išliejo ašarų, o dar nuvargo skaitant.

Pažvelgusi į laikrodį Sofija suprato, kad jau pavakarys. Pamėgino apskaičiuoti, kiek valandų negulėjo minkštoje lovoje ir normaliai nemiegojo. Iš Hamburgo ji išskrido Kūčių dieną maždaug vidurdienį; atmetus dvylika valandų, laiko juostų skirtumą, maždaug dvidešimt keturias valandas išbuvo ant kojų.

Gerai pažįstamas mobiliojo telefono skambutis išblaškė Sofijos mintis. Janas su aiškiu priekaištu balse pareiškė, kad nerimauja dėl jos.

– Kodėl nepaskambinai man vos atvykusi į Oklandą? – teiravosi jis.

Sofija giliai atsiduso. Ji kol kas neketino Janui pasakoti, ką sužinojo žengusi ant Naujosios Zelandijos žemės. Toks pokalbis neįmanomas mobiliuoju telefonu iš kito pasaulio krašto. Be to, ji nejautė poreikio supažindinti Janą su kelione į praeitį. Jis ne tas žmogus, kuris itin domisi vakarykščia diena. Jis gyveno šiandien ir planavo rytdieną.

– Kada grįžti? – paklausė jis nekantriai.

– Bijau, kad dar kelias dienas turėsiu pabūti. Ema norėjo, kad palaidočiau ją Naujojoje Zelandijoje.

– Ką? Ką ji sumąstė?

– Ema testamente įrašė tokį pageidavimą…

– Bet tai neįmanoma! – nutraukė ją vaikinas ir ėmė pasipiktinęs dėstyti: – Turi kuo greičiau grįžti. Reikia dar daug ką parengti vestuvėms. Vienas aš to nepajėgsiu padaryti. Žiedai, valgiaraštis…

Sofija jo beveik nesiklausė. Žiedai? Valgiaraštis? Argi jis nė kiek nesugeba įsijausti į jos padėtį?

Mergina stengėsi nugalėti pyktį, todėl atsakė vos ne atsiprašinėdama:

– Janai, liaukis! Dabar aš negaliu galvoti apie vestuves. Ir negaliu tau pasakyti, kiek čia išbūsiu. Priklauso nuo to, kada vyks laidotuvės. Čia vasaros atostogos.

– Ką, tu negali? – rėžė jis kaltintojo balsu.

Sofija atsiduso.

– Dabar ir norėdama negalėčiau savęs įsivaizduoti vilkinčios vestuvinę suknelę, besilinksminančios ir švenčiančios, kai kitame pasaulio krašte Ema guli šaltame karste… – Tarusi šiuos žodžius Sofija pradėjo kūkčioti.

– Gerai jau, Sofija. Suprantu. Nepyk ant manęs! Tik esu beprotiškai nusivylęs. Ir jei tu man dabar nori nusukti sprandą, tai tavo stilius, juk mėgsti, kai visi šoka pagal tavo dūdelę. Ir kokia beprotiška mintis laidotis kivių šalyje! – Tarsi atsiprašydamas jis dar pridūrė: – Ar aš tau reikalingas? Gal man sėsti į artimiausią lėktuvą ir atskristi?

– Ne, tiek daug iš tavęs nereikalauju! – atkirto mergina, o pati pagalvojo: ne, dabar turiu pabūti viena! Svarbiausia – be tavęs!

Sofijai pasidarė neramu, kad tokioje liūdnoje situacijoje visiškai nesiilgi savo būsimo vyro. Atvirkščiai, kai pamėgino įsivaizduoti jį šalia, apėmė labai nemalonus jausmas.

– Gerai, rytoj vėl pakalbėsim! – tarė jis ir mechaniškai pridūrė: – Myliu tave!

– Ir aš, – baigė pokalbį Sofija.

Ji atsirėmė į pagalvę. Ar iš tikrųjų jį myli? Šio klausimo mergina seniai sau nekėlė. Ir dabar neketino į jį atsakyti. Jos galvoje pakako vietos tik Emai ir mįslingajam Holdenui.

Sofija pažvelgė į užrašus, gulinčius ant kito lovos krašto. Apimta magiškos traukos paėmė vieną lapą. Nors iš visų jėgų priešinosi, čia buvo kai ko, kas ją beprotiškai domino: kaipgi sekėsi Anai tą naktį?

Otagas, Danidinas, 1863 m. sausis ir vasaris

Ana giliai kvėpuodama prisivertė žiūrėti, kas vyksta tarp Kristiano ir maorės.