Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

O Kristianas atrodė sutrikęs. Jis ilgai spoksojo į Hinę, paskui žengė artyn norėdamas apkabinti jos klubus, bet ši išsilenkė ir išsprūdo iš glėbio. Ką ji ketino daryti?

Tada pasigirdo šnypštimas ir švilpimas, garsesnis nei Hinės. Tarsi burtų lazdele mostelėjus, iš visų pusių išniro pusnuogiai žmonės, ginkluoti ietimis. Anai kraujas sustingo gyslose. Ji bijojo garsiau kvėptelėti.

Siaubą varantys žmonės sustojo pusračiu aplink Kristianą ir Hinę. Kristianas mėgino bėgti, bet vienas iš vyrų jį sulaikė, kiti apsupo ratu. Pasigirdo šiurpus ritmiškas giedojimas, jis darėsi vis garsesnis ir atkaklesnis. Ana pastebėjo, kad tamsiaodžiai vyrai tatuiruoti. Trūkčiodami ir šokinėdami jie pradėjo laukinį šokį. Taip šokdami tai priartėdavo prie Kristiano, tai nutoldavo, kaišiodami ilgus liežuvius. Jie darė tokias grimasas, kad, rodės, akys išsivers iš akiduobių. Nuo to visa scena buvo dar šiurpesnė. Ana nesuprato, ką jie gieda. Jai regėjosi, kad girdi du žodžius: Ka mate, Ka mate .

Hinė, kurios veidas irgi buvo išpieštas juodais simboliais, iš pradžių stovėjo tarsi sustingusi niūriu veidu, o paskui prisidėjo prie vyrų choro.

– Ka mate, Ka mate .

Išsigandęs Kristianas svirduliavo rato viduryje kaip apsvaigęs. Pagaliau Hinė pakėlė ranką, ir visi nutilo. Hinė žengė į ratą. Kristianas atšoko nuo jos.

Ana svarstė, ką darys, jei vyrai jos akyse nužudys Kristianą. Ar reikėtų bėgti pagalbos? Ne, to tai ji nedarys. Jei vyrai yra iš Hinės šeimos arba genties, tada ji net gali suprasti, kodėl jie ketina jį nubausti. Juk jis nužudė Hinės kūdikį. Tą pat akimirką Anai pasidarė gėda tokio aiškaus, iš širdies išplaukusio atsakymo.

Kai kariai nutilo ir sustingo savo vietose, prašneko Hinė. Ji kalbėjo kažkokius užkeikimus. Ana nesuprato, ką ji murma, bet Hinės mostai kėlė šiurpą. Hinė parodė pirmiausia į savo pilvą, paskui į Kristianą. Rankomis ji brėžė ore pavidalus, primenančius moters siluetą.

– Pakeha ! – sušuko. – Pakeha !

Pavaizdavo, tarsi suptų rankose kūdikį, paskui krito ant smėlio ir sustingo.

– Ka mate, Ka mate, – ošė tatuiruotų vyrų choras.

Iš pradžių Ana nesuprato, koks viso šito veiksmo tikslas. Gulėdama ant žemės maorė progiesmiu bėrė žodžius, skambančius kaip užkeikimas. Paskui Hinė pašoko nuo žemės ir pakartojo ritualą. Aną purtė drebulys. Pamažu jai paaiškėjo, ką čia mato, bet nenorėjo to susieti su savimi. Hinė, Rūko Fėja, prakeikė Kristianą ir jo vaikus, visus vaikus, Anos vaiką, kuris tikriausiai jau auga joje. Prakeiksmas buvo nukreiptas ne tik į Kristianą, bet ir į jo palikuonis. Šito Anai buvo per daug.

Ji nusuko akis nuo to šiurpaus vaidinimo ir keturiomis nušliaužė prie kelio. Šį kartą jai buvo visiškai vis tiek, ar Kristianas ją pamatys ar ne. O kariai tikrai neturėjo kuo ją apkaltinti. Anos galvoje sukosi tik viena mintis: jei iš tikrųjų pagimdysiu vaiką, viską padarysiu, kad apsaugočiau jį nuo tų burtų. Iš visų jėgų priešinsiuos tam prakeiksmui. Aš kovosiu. Ne su ietimis ir giedojimais, bet ta pat galia, kuria laukinis žvėris gina savo mažylį nuo priešų. Kai nušliaužė ten, kur jos niekas nebegalėjo pamatyti, atsistojo ir nubėgo.

Kad ir kaip ten būtų, Hinė nesugriaus mano gyvenimo – nei mano vaikų, nei mano vaikų vaikų, prisiekė Ana Peters. Ir dar: ji nusprendė niekada negalvoti apie tą nelemtą prakeiksmą.

– Tu negali grasinti man ir mano šeimai. Negali! – klykė ji į naktį, ir žvaigždėtas dangus buvo tos priesaikos liudytojas.

Danidinas, 2007 m. gruodis

Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai Sofija padėjo į šalį mamos užrašus. Ji vis dar nenorėjo miegoti, todėl turėjo prisiversti liautis skaityti. Anos ir prakeiksmo istorija ją visiškai pakerėjo. Mergina dar mėgino priešintis tikindama save, kad tai išgalvota istorija, kurią jos mama parašė kaip romaną, kad tai ne jos šeimos istorija.

Sofija jautėsi taip prikaustyta prie jaunos emigrantės likimo, kad nė neketino praleidusi tekstą ieškoti užrašų apie Tomą Holdeną. Ji degė noru sužinoti, kaip sekėsi Anai. Tik ne šią naktį.

Mergina rūpestingai padėjo užrašus ant naktinio staliuko. Dėl miego stokos ir skaitomos istorijos sukeltų jausmų jai regėjosi, kad tikrovė slysta iš po kojų. Ar tas prakeiksmas iš tikrųjų buvo, pagalvojo ji ir tuoj pat pamėgino nustumti tą mintį šalin. Ne, nesąmonė! Ji netiki tokiais tauškalais!

Be to, pats laikas miegoti, paragino save. Sofija išjungė šviesą, bet tai nepadėjo. Mintys sukosi ratu. Netikėtai prisiminė Deividą, muzikantą iš Londono. Su juo Sofija buvo praleidusi daug jaudinančių valandų, bet nesugebėjo prisitaikyti prie tokio pašėlusio gyvenimo. Nors iš tikrųjų jį mylėjo. Kokia likimo ironija, mąstė ji. Anai nebuvo leista ištekėti už jos didžiosios meilės, to muzikanto, o Sofija leido savo didžiajai meilei išeiti.

Kiek metų ji negalvojo apie Deividą? Penkerius ar dešimt? Dabar su ilgesiu jį prisiminė, tarsi jie nebūtų išsiskyrę. Užmerkė akis ir taip aiškiai, tarsi vakar būtų jį mačiusi, išvydo juodas garbanas, šelmiškas rudas akis, melancholišką raukšlelę ties lūpomis. Išplaukė ir Anos veidas, dabar jis jai neatrodė toks griežtas kaip nuotraukoje. Ne, ji šypsojosi Sofijai, bet akyse vis dar slypėjo gilus liūdesys. Su mintimis apie Aną Sofija ir užmigo.

Iš miego pažadino telefono skambutis. Pirmą akimirką mergina nesusigaudė, kur yra. Tada pažiūrėjo į mobilųjį telefoną ant naktinio staliuko. Jautėsi kaip sulaužyta. Gėlė visą kūną. Laikrodis rodė šešias valandas ryto. Mobilusis telefonas suskambo dar sykį. Sofija prisidėjo jį prie ausies.

– Alio, – atsiliepė mieguistu balsu.

– Oi, brangioji, atleisk, ar aš tave prižadinau? Visai nepagalvojau apie laiko skirtumą. Buvau pas tėvus, jie prašo tavęs paklausti, ar dalyvausi Naujųjų metų puotoj.

Sofija nurijo gniužulą gerklėje. Naujųjų metų puota? Jano tėvai? Skambutis vidury nakties?

– Janai, kaip jau sakiau, turiu palaukti laidotuvių. Advokatas tikriausiai padarys viską, ką gali, kad jos įvyktų dar šiais metais, – pareiškė vengdama tiesaus atsakymo.

– Puiku, tada sausio pirmąją mūsų laiku tu galėtum jau būti namie, – apsidžiaugė Janas.

– Pažiūrėsim!

Sofija nebuvo nusiteikusi jam dabar aiškinti, kad sausio pirmąją nebus grįžusi, nes ketino Naujuosius metus sutikti su Džudita ir Džonu.

– Vadinasi, turėsiu vienas eiti į Naujųjų metų vakarienę pas savo viršininką? Visi teirausis, kur tu.

Janas pradėjo nekantrauti. Sofija tai suprato iš jo balso. Jai pasidarė šalta. Negi jam visuomet terūpi, ką pasakys kiti žmonės?

– Manau, partneriai supras, jei pasakysi, kad tavo sužadėtinės mama žuvo Naujojoje Zelandijoje! – aštriai atkirto.

– Tu teisi, – staiga nusileido Janas. Ir tyliai pridūrė: – Kartais man darosi baisu, kad tu iš viso negrįši. Tu taip be galo toli.

Sofija atsiduso. Esu daug toliau, nei tau atrodo, šmėstelėjo galvoje, kai padėjo ragelį.

Danidinas, 1863 m. balandis

Ana kasnakt prisimindavo tą kraupų maorių spektaklį pakrantėje. Ir kas kartą jai darydavosi negera, bet tų minčių nesisekė išguiti. Po nuotykio pakrantėje Kristianas grįžo sveikas.

Kad jis mirtinai išsigando, Ana suprato susiruošusi skalbti jo kelnes, kurias tą vakarą mūvėjo. Jos taip dvokė išmatomis, kad buvo priversta išmesti. Kad iš baimės pridėjo į kelnes, dar sustiprino pasibjaurėjimą juo.

Po tos nakties Kristiano elgesys visiškai pasikeitė. Jis elgdavosi kaip tikras džentelmenas. Buvo paslaugus, Aną saugojo kaip kiaušinį, nešiojo ant rankų, stengėsi atspėti kiekvieną jos norą ir nė karto nebandė paliesti, kai po pirmo bandymo ji sušnypštė: