Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Apsvaigs iš laimės, – užtikrino ją Merė ir paprašė dar truputį pabūti.

Ana apsimetė, kad netveria savo kailyje, taip nori pranešti Kristianui apie nėštumą, o iš tikrųjų troško pabūti viena. Ji negalėjo ištverti per kraštus besiliejančios draugės laimės. Ana giliai širdyje abejojo, ar galės išlaikyti laimingos šeimos regimybę, kai gims vaikelis. Ji jau dabar iki skausmo mylėjo tą joje augančią būtybę.

Karietoje Aną apniko dar niūresnės mintys. Jai labai patiko Merė, bet pasakoti jai apie savo sielvartą arba nelaimingą santuoką, arba apie Rūko Fėjos paslaptį nevertėjo. Su nuostaba Ana pastebėjo, kad žmonės mėgsta Kristianą, laiko nepriekaištingu žmogumi, kuriuo galima pasitikėti.

– Tavo vyras primena vikingą. Atrodo toks stiprus ir vyriškas! – neseniai pagyrė Merė.

Kad ji žinotų, galvojo susisielojusi Ana. Kuo labiau artėjo prie medinių namų gyvenvietės, tuo labiau jai spaudė širdį. Buvo baisu grįžti į savo skurdžius namus pas nemylimą vyrą.

Tą vakarą Ana nepapasakojo Kristianui apie vaiką. Kaip paprastai jie sėdėjo prie stalo priešais vienas kitą. Kad ir ką būtų paruošusi Paula, vakarieniaujant niekada nebūdavo džiaugsmo. Nors Kristianas po tos nakties ir labai stengėsi būti geras vyras, tarp jų neatsirado artumo. Be to, Kristianas nebuvo plepus žmogus. Jei ką nors kalbėdavo, tai dažniausiai apie sandorius, o ši tema Aną ne itin domino. Bet tą vakarą Kristianas buvo dar tylesnis. Tikriausiai jam visiškai nerūpės žmonos rūpesčiai. Bent taip save įtikinėjo Ana, nes norėjo, kad kūdikis dar truputį priklausytų jai vienai. Nors ir žinojo, kad vaiko tėvas Kristianas, jai atrodė: mažylis priklauso tik jai, o ne tam tylinčiam hunui, čepsinčiam priešais.

Kitą dieną, nuostabią rudens pavakarę, abi draugės sėdėjo po saulės skėčiu Merės namų priebutyje. Hamburge dabar prasideda pavasaris, galvojo Ana, žvelgdama į vis dar vešliai žydintį sodą. Jos žvilgsnis sustojo ties keistos formos žaliais medžiais, kurie supo dirbtinį tvenkinį.

Merė buvo atidi šeimininkė ir pastebėjo draugės žvilgsnį.

– Turėtum juos pamatyti gruodį. Per Kalėdas šie geležiniai medžiai žydi raudonais žiedais, teikdami tikrą džiaugsmą. – Ji pasilenkė prie draugės ir kaip sąmokslininkė sušnabždėjo: – Na, ir ką jis pasakė?

– Vakar nesimatėm! – tarė Ana vengdama kalbėti šia tema ir skubiai pridūrė: – Kaip čia gražu!

– Tada kaip tu nustebsi pamačiusi mūsų naujuosius namus, – pasakė draugė ir ėmė neatsikvėpdama pasakoti, kaip nuostabu ten bus.

Ji šlovino architekto Roberto Artūro Lousono projektus, šis neseniai buvo laimėjęs presbiterionų bažnyčios konkursą. Kalbėdamos jos kramsnojo gardžius sausainius, iškeptus pačios Merės, ir gėrė arbatą.

Ana beveik nesiklausė. Akies krašteliu ji stebėjo sode siaučiantį Merės sūnų Timotį. Savo putliom kojytėm jis šlepsėjo nuo gėlės prie gėlės vaikydamas drugelius. Ana negalėjo atitraukti akių nuo to mielo padarėlio ir slapčia tikėjosi, kad ir ji pagimdys tokį patį šviesiaplaukį garbanotą mažylį.

Staiga Merė nutilo, švelniai uždėjo delną ant pilvo ir sušnibždėjo:

– Atskleisiu tau paslaptį. Rodos, Timotis netrukus turės sesutę ar broliuką!

Draugės puolė viena kitai į glėbį ir ėmė su mažiausiomis smulkmenomis kurti savo vaikų ateitį, kaip jie kartu žais. Parke už naujojo Merės namo arba sode ant kalno, nuo kurio vėrėsi puikus įlankos reginys. Džiaugsmas, kad ir draugė laukiasi vaikelio, padėjo Anai kurį laiką pamiršti savo sielvartą.

– Tavo skruostai paraudo, – sušuko Merė susižavėjusi. – Tau labai tinka!

Ana plačiai nusišypsojo. Galbūt viskas bus gerai, kai būsim trise, kai persikelsim į naujus namus, vylėsi jauna moteris.

Kai grįžęs namo Džonas praeidamas pro žmoną švelniai paglostė jos raudonas garbanas, Anos viltys vėl sudužo. Jai norėjosi verkti. Jos gyvenime niekada nebus tokio švelnumo. Joks vyras jos taip neglostys. Ne, visą švelnumą, slypintį širdyje, ji atiduos tik savo kūdikiui. Ana švelniai paglostė pilvą. Šiandien ji pagaliau pasakys Kristianui, kol nesužinojo iš kitų. Netrukus visi žvirbliai nuo stogų čirškės apie šią naujieną.

Danidinas, 1863 m. spalis–gruodis

Artėjo metas gimdyti, todėl Ana vos judėjo. Su savo išsipūtusiu pilvu jautėsi kaip perpildytas maišas, kurį laikas iškrauti. Viena gerai, kad tokios būsenos vyras jos nė karto nelietė. O švelnybės ne lovoje, kokių Ana pastebėdavo Merės ir Džono santykiuose, jam buvo visiškai svetimos. Ir gerai. Ana nejautė nė menkiausio noro, kad Kristianas glostytų jai plaukus ar skruostus arba apkabintų. Vis dėlto vyras stengėsi jai įtikti. Kai sužinojo, kad ji laukiasi, nebebuvo toks nekalbus. Kartais būdavo beveik jaudinamai nerangus. Neseniai buvo nujojęs į miestą parūpinti ėrienos, kurios labai užsimanė žmona, bet vos tik Paula ją paruošė, Ana negalėjo nė kąsnelio paimti į burną. Kristianas neištarė nė vieno pikto žodžio, šaltakraujiškai kentė jos nuotaikų kaitą.

Kai moteris pasiskundė, kad jų vaikas išvys pasaulį lūšnoje, Kristianas ėmėsi veiklos. Dar birželį, žiemos pradžioje, jie persikraustė į tvirtus namus. Kadangi viršutinis aukštas dar nebuvo baigtas, vienas Džono Makdauelo draugas pasiūlė keltis į jo namus, nes mirus broliui turėjo skubiai vykti į Europą.

– Kol būsiu Glazge, galit čia gyventi! – pasiūlė jis Anai ir Kristianui.

Ana buvo beprotiškai laiminga. Nors namas nė iš tolo nebuvo toks prabangus kaip Merės, užtat miesto centre, Princų gatvėje. Jis buvo pastatytas škotišku stiliumi iš akmens, jame buvo milžiniška svetainė, tinkama šokiams, daug židinių, o šalia vešėjo sodas.

Ana ne kartą su Kristianu lankėsi savo namo statyboje – didelių poslinkių ten nebuvo. Tačiau Kristianas šventai pažadėjo, kad kitą vasarą gražiausias mieste namas bus baigtas.

1863 metų spalio 26-ąją Princų gatvėje gimė duktė Klara. Merė Makdauel pakvietė patikimą pribuvėją, tą pačią, kuri tą pavasarį padės ir jai pagimdyti antrąjį kūdikį. Kai prasidėjo skausmai, viskas vyko labai greitai. Po keturių valandų be jokių komplikacijų gimė kūdikis. Ana verkė iš laimės, kai išgirdo garsų savo kūdikio verksmą.

Kristianas susirūpinęs sėdėjo svetainėje su stiklu portveino, kol Merė pranešė laimingą naujieną, kad Ana jam padovanojo sveiką dukterį. Nors jis labai stengėsi parodyti džiaugsmą, negalėjo nuslėpti nepasitenkinimo, kad gimė ne sūnus. Kaip jis nusivils pamatęs, koks silpnas ir trapus kūdikis yra jo duktė, pagalvojo Merė. Ji tikėjosi, kad jam pavyks nuslėpti nusivylimą nuo savo nusilpusios žmonos.

Ana buvo pernelyg išsekusi ir laiminga, – nepastebėjo, kad vyras nužvelgė naujagimę paniekos žvilgsniu. Ne, ji buvo devintame danguje iš laimės, nes Merė atnešė švariai nupraustą mažą žmogutį su ilgomis blakstienomis, ryškiu juodu plaukučių kuodu. Nenorėjo savo mergytės paleisti iš rankų.

– Sveika atvykusi į žemę, mažoji Klara! – sušnibždėjo ji naujagimei, kai Kristianas išėjo iš kambario, ir švelniai priglaudė kūdikį. O tada vos girdimai pridūrė: – Tesaugo tave angelai, kad ir kas nutiktų!

Tą akimirką kūdikis pradėjo garsiai rėkti. Toks skardus balsas visiškai netiko trapiai būtybei.

– Duok jai atsigerti, – švelniai patarė Merė ir pamokė, kaip paduoti kūdikiui krūtį.

Garsiai čepsėdamas jis čiulpė motinos pieną.

Nuo tos akimirkos, kai sužinojo esanti nėščia, Ana tikėjosi pagimdyti mergaitę. Moteris nė kiek nesisielojo, kad dukrytė atrodo tokia maža, nes mylėjo šį žmogutį iš visos širdies. Nors Klara buvo visiška priešingybė sveikata trykštančiam Merės sūneliui Timočiui.